Mūsų šeimų tikroji Šeima
Kliaujamės Dievu
Kai kalbame apie šeimas, ypač Nazareto Šeimą, pastebėtina, jog jau nuo pat Dievo Sūnaus gyvybės užsimezgimo momento (nuostabiu Dvasios veikimu) Nekaltai Pradėtoje Mergelėje, Jis, amžinai būdamas savo Tėvo Sūnumi, dabar tapo ir Marijos kūdikiu (pradinėje gemalo stadijoje). Viešpats, Marijos įsčiose, susimažinęs iki mažiausio gyvybės branduolio, kantriai prisiėmė visus negimusio kūdikio įprastus (maždaug) devynių mėnesių vystymosi etapus. Jis parodė, kad kiekviena besilaukianti kūdikio motina ne tik dėl savo būsimo palikuonio tvirtesnės fizinės būklės turi rūpintis asmenine sveikata, bet užvis svarbiau ji yra malonės kviečiama stiprinti savo dvasinį gyvenimą, ypač – augti pamaldumu, tai yra savo būsimąjį naujagimį su pasitikėjimu kaskart atiduoti į rūpestingiausias Dievo Apvaizdos rankas…
Atskaitos taškas
Šv. Šeimos šventė padeda mums Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimynoje įžvelgti savo šeimos gyvenimo pavyzdį. Liturginiai skaitiniai parodo Šventąją Nazareto šeimą kaip didžiulį lobį, kurį pirmiausia turėtume stengtis pritaikyti savo šeimos gyvenime. Pasikliaudami Dievo Apvaizdos veikimo galia (per tikėjimą ir meilę) ir, įkvėpti minėtos Šeimos sektino pavyzdžio, galime ir mes imtis užduočių, kurias Dievas mums paskyrė mūsų šeimose.
Popiežius Pranciškus kartą tai išreiškė šiais žodžiais: „Nuostabu apmąstyti, kad Dievo Sūnui, kaip ir visiems vaikams, reikėjo šeimos šilumos. Štai kodėl Nazareto šeima yra pavyzdinė šeima, kurioje visos pasaulio šeimos gali rasti atskaitos tašką ir įkvėpimą“.
Išbandymų žiezdre
Kadangi Jėzaus, Juozapo ir Marijos tarpusavio bendrystė buvo atremta į visišką pasitikėjimą Dievu Tėvu, jie tolydžio augo meile Dievui bei artimui; kai drauge meldėsi, dalyvaudavo religinėse apeigose šventykloje ir lenktyniavo pagarbiausia tarnyste kasdienybėje. Be abejo, tai reikalavo daug savęs atsižadėjimo poelgių, kurie grūdino juos ateities išbandymams… Antai (kaip byloja šio sekmadienio Evangelija) karalius Erodas degė troškimu atimti naujagimio Jėzaus gyvybę, nes baimingai manė, kad Betliejaus Kūdikis vėliau išvers jį iš valdžios sosto… Užuot Šv. Šeima būtų ramiai grįžusi iš Betliejaus į Nazaretą ir ten savo namuose auginusi Jėzų, turėjo prisiimti pabėgėlių dalią, patirdama nepriteklių, atskirtį, svetimos Egipto kultūros įtakas…
Vis dėlto kokie laimingi buvo Marija ir Juozapas, galėdami nuolat matyti Dievo Sūnaus visapusišką augimą net ir tada, kai buvo priversti gyventi tremtyje! Didi duotybė – jau dabar regėti Tą, kurį daugelio akys turės garbės išvysti tik amžinybėje.
Nuodėmingo gyvenimo būdui ne
Kaip Jėzaus laikais, taip ir šiais (ypač naujų grėsmių akivaizdoje) nelengva šeimoms dvasiškai bręsti ir išlikti ištikimoms Dievo valiai. Antai, kai mūsuose kai kurie asmenys neatsakingai ir viešai kalba ne tik apie vyro ir moters neįsipareigojančią partnerystę, bet ir apie vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą, tada norima bet kokia kaina pateisinti Sodomos ir Gomoros nuodėmę ir tiesiogiai kėsinamasi į nedalomos šeimos – vyro ir žmonos – instituciją, kuria įsteigė pats Dievas.
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, įvairios sugyvenimo ar įteisintos partnerystės formos, kurios nureikšmina apsisprendimą ir kito žmogaus pasirinkimą, atsakomybę bei ištikimybę laike, erdvėje ir visuomenėje, nėra lygiavertės santuokai. Partnerystės šalininkų ginama laisvė yra netikra laisvė, nes ji ignoruoja meilės didybę ir todėl niekur neveda. Galų gale, tai yra reliatyvizmas, kuris nepripažįsta nieko „galutinio“, tačiau asmens troškimus ir idėjas padaro galutiniu visą ko vertinimo kriterijumi. Taip, anot Šventojo Tėvo, asmens laisvė tampa jo paties kalėjimu, jis darosi nebepajėgus įsipareigoti ir kurti su kitais asmenimis.
Kovoti be pykčio, leidžiant veikti Dvasiai
Todėl būkite tvirtos visos krikščioniškos šeimos, kurios priėmėte Santuokos sakramento dovanas. Jūs tarpusavyje dalinatės atsakomybe ne tik dėl savo šeimos išsaugojimo, bet ir dėl jos nuolatinio augimo Viešpatyje Jėzuje. Jūs pirmiausia kasdien maldoje Jo neribotam gailestingumui pavedate save ir savo mylimus vaikus. Juos dažnai laiminate ir tada, kai jie, įsileidę į savo širdis tamsybių blogį, nebeklauso jūsų teisingų žodžių. Tada jūs, tėvai, užuot moralizavę ir savo atžalų širdis savo piktumo priepuoliais užkietinę, patikėkite savo vaikų išgelbėjimą Visagaliui, nes ne jūs juos, kurie prisiima atsakomybę kad ir už savo klaidingus sprendimus, keičiate, bet per jūsų maldas bei aukas, – tiktai Jis.
Kiekviena šeima – grynai Dievo dovana, – kaip mokykla, kurioje mokosi suaugę ir maži… Čia tikroji mokytoja – Šventoji Dvasia. Ji skelbia ne save, o Evangeliją. Laimingi, kurie leidžiasi vadovaujami Dvasios, nes Ji tiesiausiu keliu nuves ten, kur dabar gyvena ir visų mūsų laukia Nazareto Šeima.
Kun. Vytenis Vaškelis