Trivienio Dievo meilės slėpinio šventė

Mokymo apie Trejybę įžanga

Šį sekmadienį švenčiama Švč. Trejybės šventės esmė prasmingai apibūdinama Mišių prefacijoje – dėkojimo maldoje: „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką Tavo apreiškimu tikėdami mes žinome apie Tavo didybę, lygiai tą pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi išpažindami tikrą ir amžinąją dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą“.

Antai kai dvasininkas krikštija kūdikį, jis tai daro Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Šiuos žodžius šv. Hilarijus taip komentuoja: „Viešpats įsakė krikštyti (…), išpažįstant ir Kūrėją, ir viengimį Sūnų, ir Tą, kuri yra Dovana. Yra tik vienas visų Kūrėjas, nes yra tik vienas Dievas Tėvas, iš kurio kyla viskas. Yra vienas ir vienintelis mūsų Viešpats Jėzus Kristus, per kurį visa buvo sukurta, ir vienintelė yra Dvasia, kuri yra dovana visame kame“.

Gyventi, pritraukiant Dievo žvilgsnį

Trejybės buvimas bei veikimas ne tik grindžiamas teologine doktrina, kurios pradmenis mums reikia su malda vis giliau pažinti, bet Ji – meile persmelkta tiesa, gebanti kasdien ugdyti tikinčiųjų gyvenimą. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tarpusavio bendrystė mus moko, kaip praktiškai, malonei veikiant, įsitraukti į Trivienio Dievo gyvenimą, idant Jėzaus žodžiai: Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime, taptų kūnu.

Elgtis paprastai, be arogancijos; mokytis džiaugtis kitų sėkme ir gyventi, liudijant tarnyste grįstą gailestingumą tiems, kuriuos neatsitiktinai mums siunčia Dievo Apvaizda, tai – tam tikras leidimas bei sutikimas Dievui būti mumyse Dievu, kad diena iš dienos savo charakterio savybėmis panašėtume į Jį patį, padovanojusį mums ne tik pagal savo panašumą vienkartinę egzistenciją žemėje, bet ir galutinio Jame išganymo palaimą.

Dievo atrasti Jo ieškome

Nors dažnai žmogus (siekdamas asmeninės naudos) savo netvarkinga veikla „išsibarsto“ išoriniame pasaulyje, bet Dievas įvairiais būdais jį vis kviečia (kartais ir skaudžiais) sustabdyti visus užsiėmimus, kuriuose nėra vietos Jam. Toks sustojimas gali tapti individui dovanojama galimybe palikti išorę ir grįžti į save, nes, pasak šv. Augustino, „žmogaus viduje buvoja tiesa“. Dvasinis stabtelėjimas, susitelkiant tyloje ir savyje, gali būti orumo atradimo sąlyga ir tikrosios tapatybės susigrąžinimo malonė, – pradėti savo viduje ieškoti gyvojo Dievo. Juk arčiausiai žmogaus savasties ir būties šaknų yra Jis, nes, „nėra kito dievo, kuris būtų taip arti mūsų, kaip yra Viešpats, kai tik mes Jo šaukiamės“ (plg. Įst 4,7).

Nuostabą keliantys Jo veiklos atradimai

Popiežius Benediktas XVI, apmąstydamas Dievo ir žmogaus santykį, rašė: „Kur dar rastume Dievą, nunešusį žmogaus būtį su kūnu ir siela Dievo vidun taip, kad dabar Dievas yra žmogaus erdvė, ir mes savo amžinąją buveinę atrandame Dievo viduje? Kur dar rastume Dievą, atleidžiantį mums galią turinčiu išrišimo žodžiu? Kiek daug kartų prašėme atleisti! Ir kur dar rastume taip arti mūsų esantį Dievą, kuris duonos pavidalu atiduoda save į mūsų rankas, išties dovanoja save mums, dovanoja save su savo dieviškosios – žmogiškosios būties kūnu ir siela? Kur dar rastume Dievą, leidusį pasauliui, žmonėms, pažvelgti į savo vidinį gyvenimą ir patirti, kad Dievas yra amžinas meilės tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios cirkuliavimas?“

Ne blogiui, o Gėriui lemta triumfuoti

Taigi, atsižvelgdami į šias ir kitas absoliutaus Dievo gerumo charakteristikas, ar galėtume suabejoti Jo visagalybe, kai tikime Jo žodžiu ir dėl to žinome, kad vienintelis Viešpats palaiko visą gėrio ir blogio jėgų veikimo pusiausvyrą pasaulyje, idant viskas išeitų į gera mylintiems Dievą (Rom 8, 28)? Apmąstydami panoraminį visuotinės Dievo veiklos paveikslą, leidžiame malonei mus „nuginkluoti“, kad, užuot Jam dažnai kalbėję: „Kodėl būtent taip vyksta, o ne kitaip?“, sakytume: „Viešpatie, pirmiausia suteik man savosios išminties, kantrybės bei ramybės priimti tai, ko dabar nepajėgiu suprasti ir savo žmogiškomis pastangomis tai pakeisti“.

Apvainikuoti Trejybės ir mūsų šventę

Jėzus parodė tobulą nuolankumą, paklusdamas Tėvui ir tarnaudamas kitiems. Jo pavyzdys moko tikinčiuosius, kad tikroji didybė ateina, veikiant Dvasiai Parakletui ir laikantis Kristaus kelio, vedančio į dorybėmis spindinčius Tėvo namus. Krikščionys atspindi šį požiūrį, kai renkasi karališkąją tarnystę, o ne gendančią savivalę. Dėl šių pastangų žmogui irgi kažkas „nubyra“…

Įkvėpti Pauliaus žodžiai teapvainikuoja Trejybės ir mūsų šventę: Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas (2 Kor 3, 18).

Kun. Vytenis Vaškelis