Žalia šviesa Dievo Dvasios vedimui
Išskirtinė Dvasios paskirtis
Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline meile grįstas rūpestis dėl mūsų asmeninio Išgelbėjimo tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Čia ypatingas vaidmuo tenka Dvasiai, kuri, pasak katekizmo, savo nepaliaujamu atėjimu įveda pasaulį į „paskutines dienas“.
Sugrįžti į kitą rojų
Kaip per nuodėmę praradome Rojų, taip mus (per visas mūsų gyvenimo sritis apimantį kasdienį atsivertimą) „Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įsūnystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje“ (šv. Bazilijus). Taigi šis nesustabdomas bei slėpiningas mūsų brendimas Anapusybei kaskart vyksta, kai paklūstame Dvasios vedimui, tai yra, kai gyvename Dvasia – sekame Ja (žr. Gal 5, 25).
Petro apsisprendimo motyvas
Prisiminkime Petrą, kuriam Prisikėlusysis pranašavo: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“ (Jn 21, 18). Jėzus žinojo, kad nors Petro kūniškoji prigimtis šiaušis, mirties akivaizdoje nesutikdama prarasti gyvybės savastį, bet viską nulems šio apaštalo atsidavimas Šventosios Dvasios vedimui, turint neabejotiną įsitikinimą, – sutikti iškęsti nukryžiavimą dėl Kristaus yra išskirtinė malonė, kurios atsisakymas reikštų visą žmogaus egzistenciją pašventinančios Dievo dovanos atmetimą. Todėl šį jo esminio apsisprendimo motyvą galėjo lydėti (mirties agonijai artėjant) net netikėti vidinio džiaugsmo blykstelėjimų potyriai…
Dievo valia – aukščiau visko
Taigi Dvasia apaštalams suteikė ne tik ligonius išgydančių, kai kuriems mirusiems gyvybę sugrąžinančių ir kitų ypatingų charizminio patepimo dovanų, bet svarbiausia – jiems iš anksto buvo numatytos kankinių šlovės karūnos danguje, nes Viešpats matė, kad jų klusnumas Dievui Dvasiai pranoks visus įmanomus jų lūkesčius, juolab, kad jie ir patys suprato savo žmogiškų jėgų ribas ir todėl dar labiau troško atsiduoti veikiančiai malonei, idant su visa pranokstančia ištverme pirmiausia kentėjimus galėtų aukoti už savo skriaudikų atsivertimą…
Tarnauti sau, ar mokytis paklusti Jai?
Sekminių šventė yra skirta visiems. Šventoji Dvasia trokšta mumyse atnaujinti ypač per Krikštą ir per Sutvirtinimą duotąsias malones. Bet ar iš tiesų norime Šventajai Dvasiai leisti mumyse taip veikti, idant Ji galėtų mus išlaisvinti iš tam tikrų dvasiškai drungno gyvenimo sričių prieraišumų, trukdančių mums nuolat augti malonėje? Ir ar tikrai tikime, kad Dievas gali mus pakeisti? O gal nepagrįstai bijome, kad intensyvesnis Dvasios veikimas mumyse yra susijęs su vidinio atsinaujinimo tam tikrais sunkumais? Gal mūsų tikėjimo praktika tėra ieškojimas perdėm saugaus žemiško užutekio dvasiniame gyvenime, saugant save nuo netikėtų Dvasios vėjo gūsių, kurie galėtų mus išmušti iš įprasto komforto zonos ir sujaukti iš anksto tvarkingai suplanuotus užsiėmimus? Ar mes vis dar patys vadovaujame savo gyvenimui, ar jau leidžiame Šventajai Dvasiai su mumis elgtis būtent taip, kaip Ji nori? Taigi maldoje apsispręskime, kad Ji mus keistų, o ne mes Ją. Jei būtų priešingai, tuomet kieno mes valią stengiamės vykdyti – savo, ar gyvojo Dievo?
Sekminės – Dievo įsiveržimas į mūsų vidų
Vienas Dievo žodžio komentatorius rašė: „Tu negali užvaldyti Dvasios, Ji užvaldo tave ir tave keičia. Sekminės – Dievo įsiveržimas į mūsų vidų, nes mes leidome Jam įžengti į mūsų egzistenciją. Ar mes šiandien bandysime tai padaryti? Leiskime Šventajai Dvasiai „pūsti“ į mūsų gyvenimo „bures“ ir mus vesti!“
Kun. Vytenis Vaškelis