Esame Sekminių žaizdre
„Turiu atimti iš jūsų savo veidą, kad gautumėte mano sielą. Kad jūsų širdys gautų mano širdį, kad jūsų sielos gautų mano sielą ir Dvasią, kuri pakartos, ką išgirdo“, – rašė Paulis Claudelis Sekminių himne. Šventoji Dvasia, kad Kristaus siela įsilietų į mūsų sielą, kad Jo Širdis užimtų mūsų širdį, kad pagaliau išdrįstume ištarti: manyje gyvena Jėzus ir visada Jo balso aš klausau, meldžiu: „Naujai ateik ir paskandink mus savo meilės begalybėje“. Dieve, Dvasia, suteik negęstantį troškimą atsisakyti visko, kas trukdo mums išgirsti Tavo ramų ir tylų balsą savo širdyje.
Jei pakvietėme Šventąją Dvasią į savo vidų ir tikrai norime, kad Ji mus mokytų ir įkvėpdama vestų, tada ne tik maldos metu, bet ir kitose gyvenimo aplinkybėse vis labiau suprasime: nors esame dieviškojo Menininko nepakartojami ir kūrybingi kūriniai, tačiau tam, kad mumyse tobuliau atsiskleistų visos Dievo dovanos, būtina ne jomis pasitikėti, o pačiu jų Davėju – Viešpačiu.
Tai nelengvas kelias, nes kas kasdien besąlygiškai mokosi pasitikėti Dievo Dvasios vedimu, stengiasi gyventi Dvasia ir visiškai atsisako kūniškų pageidimų užuomazgų (Gal 5, 16)? Dar daugiau. Sekminių Dvasia skatina tikintįjį nedvejojant tarti nuodėmei „ne“, tai yra jam padeda išsiugdyti įprotį nedelsiant išsižadėti visų savo nuomonių, požiūrių ir veiksmų, ypač tada, kai jie nors kažkiek prieštarauja Jėzaus mintims, žodžiams ir poelgiams.
Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. rašė apie dvasinį atsinaujinimą Katalikų Bažnyčioje ir pastebėjo, kad kai kurių maldos grupių nariai kartais vengia iki galo priimti kryžių, kad iki širdies gelmių patirtų prisikėlimą… Šventoji Dvasia kiekvieną krikščionį laipsniškai ragina žengti „siauru“ Evangelijos keliu – apsimarinimo, klusnumo ir nuolankumo keliu. Pasak tėvo Raniero, charizmos turėtų parodyti Dvasios vaisius. Labai pavojinga, jei tai nevyksta. Tuomet turime sustoti ir tai apmąstyti. Jėzus pasakė: „Juos atpažinsite iš vaisių“. Jis kalbėjo apie Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, malonumą, kantrybę, nuolankumą, klusnumą…
Kai per savęs atsižadėjimą leidžiame meilei triumfuoti prieš egoizmą, paklustame Šventosios Dvasios vedimui ir sulaukiame dar gausesnių Jos palaiminimų. Mumyse auga prakilnioji malonė mylėti Dievą kituose, o savo atsižadėjimuose – save. Nors išgirdę žodžius apie savęs atsižadėjimą pirmoji mūsų reakcija gali būti nepatikli, tačiau prisiminę Jėzų, kuris mus moko apkabinti savo kryžių, savyje nurimstame ir į mūsų sąmonę bei širdį įsismelkia tikrumas, bylojantis, jog Dievo Dvasia, gyvenanti mūsų viduje yra saugumo pamatas, nes Ji geriausiai žino, ko mums labiausiai reikia, ir nuolatos mumis rūpinasi, kad mes niekada nenutoltume nuo pagrindinio mūsų žemiškosios savirealizacijos tikslo – kasdienio šventumo siekio.
Šv. Kryžiaus Jonas sako, kad Dievas labiausiai myli sielą tada, kai ją apiplėšia, tai yra ją atitraukia ne tik nuo kūrinių prisirišimo, bet ir nuo vienašališko pasikliovimo savo galiomis ir jėgomis. Nors šis sielos apsivalymo procesas dvasiškai skausmingas (negrįžtamai atsisakoma visų tuštybės ryšių), bet užtat jo vaisiai palaimingi: siela, nuskaistina Šventosios Dvasios žaizdre, pakyla į dieviško apšvietimo pakopą ir pradeda dar artimiau vienytis su Dievu, vis labiau trokšdama, kad jos gyvenime pildytųsi Jo valia. Tada žmogaus gyvenime (besivienijančio su savuoju Viešpačiu) išryškėja meilės dovanos pirmenybė.
Šventosios Dvasios vaisių – meilę prasmingai apibūdina Burundžio misionierius Kennetas Moynaghas: „Džiaugsmas – kai meilė džiūgauja, ramybė – kai ilsisi ji. Kantrybė – kai meilė iškenčia visus sunkumus šiame kely. Malonumas – kai meilė siekia to, kas be nuodėmės. Gerumas – kai meilė veikia įkvėpta Kristaus Širdies. Tikėjimas – kai meilės akys gyvąjį Kristų išvysta. Romumas – kai meilė Golgotoje lenkias, o ne kovoje širsta. Susivaldymas – kai Dievas meilę suvaldo ir pažaboja. Nes Kristus – tai meilė, o meilė – Kristus gyvas širdy.“
Šventoji Sekminių Dvasia, išsiliek ant mūsų kaip Niagaros krioklys. Šviesk mums kelyje stipriau už Saulę. Lydėk mane, kai išauš mano Prisikėlimo rytas ir išvysiu tai, ko dar net negalėjau tikėtis…
Kun. Vytenis Vaškelis