Šėtono veikimas čia ir dabar. Pokalbis su egzorcistu kun. V. Vaškeliu

Sovietinis buldozerinis ateizmas ir iš Vakarų plintanti laisvamanybė paveikė ne tik vyresniąją, bet ir viduriniąją kartą, o per jas veikia ir dabartinį jaunimą. Būtent dėl to mūsų, Lietuvos krikščionių, požiūris į daug dalykų yra iškreiptas. Vienas iš jų – blogio jėgos, tamsos kunigaikščio šėtono veikimas. Mes pripažįstame Dievą, bet daug kas neigia velnią. Deja, jei yra Dievas, tai yra ir velnias… Jo veikla įvairiapusė, ir nei vienas nesame apsaugotas nuo piktojo atakų. Šis straipsnis nušviečia tik vieną (!) iš pragaro jėgų veikų. Atidžiai perskaitykime ir susimąstykime, nes šėtonui nieko nėra malonesnio, kaip jo neigimas: tada jis gali netrikdomas veikti!

Tad jūsų dėmesiui – pokalbis su kunigu egzorcistu, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu Vyteniu Vaškeliu.

Esate vienas iš Kauno arkivyskupijos egzorcistų. Kiek jų yra ir kas jie? 

Prieš ketverius metus arkivyskupas Sigitas Tamkevičius penkerių metų laikotarpiui Kauno arkivyskupijos egzorcistais paskyrė tris dvasininkus: Ruklos Šventosios Dvasios parapijos kleboną, teologijos daktarą kun. Arnoldą Valkauską, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčios rektorių, teologijos licenciatą kun. Kęstutį Rugevičių ir mane.

Trijų egzorcistų tarnystė, suprantama, turi daugiau privalumų nei vieno. Kai palyginti netoli vienas nuo kito gyvena bei darbuojasi keli egzorcistai, į vieną iš jų prireikus savo nuožiūra gali kreiptis žmonės, nukentėję nuo ekstrasensų, būrėjų bei kitų įvairaus plauko okultizmu užsiimančiųjų. Jei kuris nors egzorcistas būna išvykęs arba turi kitų neatidėliotinų darbų, ištikus bėdai galima skubėti pas tą, kuris tuomet būna laisvesnis.

Kaip tampama egzorcistu? Turiu galvoje ne vien vyskupo paskyrimą.

Kiek pamenu, jau mokydamasis seminarijoje, o ypač tapęs kunigu jutau, kaip vis labiau trokštu pagelbėti tiems žmonėms, su kuriais bendraudamas sužinodavau apie jų vidines gyvenimo žaizdas ir tada drauge su jais melsdavausi įvairiomis užtarimo bei išlaisvinimo maldomis.

Kai prieš kelerius metus buvau paskirtas į šią parapiją, čia buvo pradėta kiekvieną paskutinį mėnesio pirmadienį (išskyrus gruodį) 18 val. aukoti šv. Mišias, per kurias ir po jų meldžiamės už ligonius.

Dalyvauti žmonių išgydymo tarnystėje man buvo Šventosios Dvasios vedimas ir tam tikras rengimasis su įsipareigojama atsakomybe prisiimti egzorcisto pareigas.

Kada pajutote savyje turįs pakankamai vidinių jėgų atlikti egzortus?

Manau, kad Dievo palaima ir Švč. Mergelės Marijos užtarimas nuo pat šitos tarnystės pradžios teikė ryžto egzortų maldomis melstis už tuos asmenis, kuriems tų maldų reikėjo. Tikiu, kad Dievo Apvaizda rūpinosi, jog tuo laiku (2005 m. birželį) į ką tik eogzorcisto tarnystę pradėjusį kunigą kreiptųsi „pacientai“, turintys sąlygiškai lengvesnę piktojo veikimo „diagnozę“.

Ar egzortus gali atlikti kiekvienas vyskupas?

Vyskupai yra teisėti apaštalų įpėdiniai ir drauge su popiežiumi dalijasi aukščiausia Bažnyčios valdžia, todėl, be abejo, kiekvienas vyskupas prireikus gali pasinaudoti jam suteiktomis galiomis ir atlikti egzorcizmą.

Ar dažnai žmonės kreipiasi prašydami Jūsų kaip egzorcisto patarnavimų?

Palyginti dažnai. Tačiau kai su asmenimis, kurie prašo egzortų, trumpai pabendrauju, tada paaiškėja, kad jiems pirmiausia reikia ne egzorcizmo, o tinkamo pasirengimo priimti Sutaikinimo sakramento malones. Nes jei tikintysis kelerius ar daugiau metų atidėliojo išpažintį, jam pirmiausia būtina atgaila, o jau paskui paaiškėja, ar dar reikės egzortų maldų, kad pagaliau būtų visiškai išlaisvintas nuo piktojo puolimų, – galbūt užtektų paprasčiausių išlaisvinimo ir Šventosios Dvasios pripildymo maldų.

Čia derėtų paaiškinti, jog egzorcizmas – tai oficialios Bažnyčios apeigos, per kurias meldžiama, kad Viešpats išlaisvintų piktųjų dvasių varginamą asmenį, o jei tai būtų apsėdimas, kad Jis išvarytų jas iš individo ir nutremtų į pragaro buveines. Išlaisvinimas yra asmeniškos maldos už žmogų, kuris lengvesne forma kenčia nuo šėtoniškų įtaigų. Pavyzdžiui, nuo svaigalų priklausomybės. Nors tai liga, bet drauge ir žmogaus asmenybę apraizgantys piktojo voratinkliai. Tokiam asmeniui ir kitiems, turintiems panašių priklausomybių, bet tikrai norintiems tapti laisviems, labai padėtų išlaisvinimų ir užtarimų maldos, kuriomis veiksmingai meldžiasi ne tik pavieniai dvasininkai, bet ir pasauliečių maldos grupelės.

Kokie atvejai – apsėdimo, varginimo ar kitokie – tai būna?

Katalikų Bažnyčios katekizmas įpareigoja egzorcistą ištirti, ar asmuo yra piktosios dvasios apsėstas arba jos veikiamas, ar serga psichikos liga, o gal jį kamuoja kokia nors kita negalia. Toks tyrimas vyksta egzorcistui kalbantis su besikreipiančiuoju į jį.

Nors kiekvienas atvejis labai skirtingas, piktojo kankinamus asmenis sieja būdingi požymiai: juos kamuoja įtampa, nerimas, kartais nemiga, lydi persekiojančios nesėkmės, o svarbiausia – tokių ligų, skausmų priežasčių nesuvokia ir nepajėgia išgydyti medikai. Bendra ir tai, kad sunkesniais atvejais šie žmonės per egzortus neretai blaškosi, mosikuoja rankomis, šaukia, nederamai kalba, juos krečia drebulys, kartais apima traukuliai, jie vemia. Teko matyti, kai dėl užkeikimų ar prakeikimų, kuriuos siuntė blogos valios žmonės, ligonius kamavo skrandyje, pilve ir kitose kūno dalyse „šokinėjantys“ skausmai. Jiems atrodė, kad jų kūno viduje kažkas juda. Po maldų viskas aprimdavo.

Besikreipiantieji dažniausiai būna tik piktojo veikiami ar kitaip varginami – daugiau ar mažiau jo pažeisti, bet labai retai apsėsti.

Kaip artimiesiems ir pačiam žmogui atpažinti, kad jis yra piktojo užvaldytas?

Kaip medį pažįsti iš vaisių, taip ir žmogų – iš jo elgsenos. Kai asmenį užvaldo demonas, tuomet jis apsigyvena ne jo sieloje, o kūne. Galima išskirti kai kuriuos apsėstiesiems būdingus bruožus: jie neapkenčia devocionalijų, kitų religinių daiktų ir net savo artimųjų.

Prieš porą metų viena motina man pasakojo apie save ir sūnų, sunkiai sergantį kažkokia tiksliai nenustatyta liga. Jis nesiprausdavo, neretai be priežasties vemdavo ir dažnai būdavo agresyvus. Kai motina tapo praktikuojančia katalike, iš bažnyčios parėjusią namo sūnus pradėdavo be jokios priežasties užgaulioti ar net puldavo mušti. Toji moteris pasakojo, jog anksčiau, kai ji nedalyvaudavo šv. Mišiose, sūnus jos grįžusios namo neliesdavo, tačiau dabar jis dažnai demonstruoja jai neapykantą.

Matyt, Kristaus malone atnaujintas šios motinos vidus kelia pasibjaurėjimą demoniškoms dvasioms, kurios gali būti užvaldžiusios sūnų. Deja, jis kol kas visai nenori girdėti apie Dievą bei tikėjimą. Todėl belieka pasikliauti neaprėpiamu Viešpaties gailestingumu ir nesiliauti tikėti (širdyje net iš anksto dėkojant Dievui), kad ištverminga malda tikrai jau net dabar yra išgirsta ir to vargšo vaikino bus pasigailėta…

Pasakytina, jog žmogui, atmetančiam visokią dieviškąją pagalbą, egzortai neskaitomi, nes būtinas paties ligonio noras, kad jį kunigas egzortuotų. Šiuo atveju geriausias egzortas – tai jo motinos kasdien kalbamas rožinis.

Sykį keli tikintys vyrai į bažnyčią atvilko merginą, kuri blaškėsi, mosikavo rankomis. Po egzorcizmo maldos jos šauksmai ir blaškymasis aprimo. Bet tai nebuvo visiškas palengvėjimas – turbūt dėl to, kad ji pati negalėjo melstis, nes matėsi, jog buvo paralyžiuotas jos mąstymas. Tačiau viskas baigėsi viltingai: mergina, vėliau atgavusi sveiką protą, buvo gydoma medikų, atsisakė ankstesnės nedoros gyvensenos, grįžo prie tikėjimo, atliko išpažintį ir pasiryžo gyventi atnaujintą krikščionišką gyvenimą. Tąsyk merginos psichiką buvo aptemdę ne vien svaigalai ar kvaišalai – per juos ją vargino ir piktasis.

Kaip atskirti, ar žmogus serga psichikos liga, ar yra atsidūręs piktojo pinklėse? Gal pirmiausia prašote psichiatro išvadų?

Pokalbis su besikreipiančiuoju dėl egzortų ir jo elgesys (reakcija) maldos metu padeda suprasti, ar asmuo serga psichikos liga (jei taip, tada jam reikia psichiatro, o ne egzorcisto pagalbos), ar yra aiškių įtarimų, kad jis kenčia nuo nesiliaujamų šėtono puldinėjimų. Psichiatras savo pacientams taiko medicinos mokslu paremtus gydymo būdus, o egzorcisto „ginklai“ yra antgamtinio pobūdžio, nes per jį Dievas gydo pasinaudodamas įsakmia maldos forma, vejančia lauk piktąsias dvasias.

Nors dažnai netenka dėl tikslesnės diagnozės nustatymo pirmiausia kreiptis į psichiatrą, prireikus esu pasiryžęs prašyti medicinos specialisto išvadų.

Ar su egzorcistais psichiatrai noriai bendradarbiauja? Juk daug jų augo ir brendo sovietiniais buldozerinio ateizmo laikais. Štai katalikiškoje Lenkijoje, kur, beje, ir psichiatrijos mokykla bei tradicijos labai stiprios, toks bendradarbiavimas itin artimas.

Lenkijoje sovietinis režimas buvo švelnesnis ir ateistinė propaganda silpnesnė, todėl daugelis lenkų pajėgė išsaugoti katalikišką savimonę, kuria buvo grindžiama ir visuomenės tarpusavio santykių kultūra, teigiamai veikusi ir tebeveikianti dvasininkų egzorcistų bendradarbiavimą su psichiatrais bei psichoterapeutais. O mūsų tauta, patyrusi daug gilesnių bei skaudesnių sovietinės okupacijos žaizdų nei Lenkija, sunkiau atsigauna. Todėl ir Bažnyčios atstovų – egzorcistų bendradarbiavimas su psichiatrais, pvz., konsultuojantis dėl ligonių būklės, pas mus menkesnis, tačiau pamažu plečiasi.

Egzorcistu būti labai pavojinga. Ar esate patyręs, kad egzorcistą piktasis puola atliekant egzortus ar po jų? Ar galite kviestis į pagalbą kitą egzorcistą?

Ši tarnystė ne iš lengviausių. Pradėdami egzortų maldas prašome Viešpaties ir Marijos apsaugos bei pagalbos, ir šie maldavimai sumažina arba net sustabdo galimus piktosios dvasios pasireiškimus. Vis dėlto pasitaikė, kai per egzortus piktasis, veikdamas išlaisvinamą asmenį, akivaizdžiai bandė grasinti. Kartą žmogus griebė kėdę ir, atrodė, kad tuoj svies ją į egzorcistą, tačiau tęsiant maldas jis tą kėdę pastatė į vietą. Yra buvę, kad egzortų maldos piktųjų dvasių varginamuosius išprovokuodavo užgauliai kalbėti ir šaukti nesavu balsu, kartais jie tarsi gąsdindami nusitaikę į egzorcistą smūgiuodavo kumščiais ore… Retsykiais už sunkesnį „pacientą“ meldžiamės drauge su kitu egzorcistu.

Daugelį žmonių vargina naktiniai košmarai. Jei tai piktojo veikimas, kaip su juo kovoti?

Miego sutrikimus – naktinius košmarus neretai sukelia patirti skausmingi įvykiai ir kitokie įtampą didinantys veiksniai. Žmonės dėl juos persekiojančių ir baimę sukeliančių sapnų dažniausiai kreipiasi į psichiatrus. Pvz., šoką patyręs eismo avarijos kaltininkas naktimis sapnuoja baisius vaizdus, susijusius su tragiška žmogaus žūtimi. Tokiam asmeniui labai pagelbėtų nuoširdi, jo savigraužą gydanti sakramentinė išpažintis; taip pat pravartu kreiptis į kurį nors dvasininką ar maldos grupelę, kad už kenčiantįjį būtų meldžiamasi išlaisvinimo bei užtarimo maldomis.

Jei pabudus po sapne patirto košmaro užgula išgąstis bei nerimas, reikėtų tuoj pat mintimis kreiptis į Viešpatį, kad Jis iš vaizduotės ir atminties klodų pašalintų naktį išgyventą panišką baimę ir grąžintų širdies ramybę.

Kokią reikšmę turi šventintas vanduo, kryžius ir devocionalijos (škaplieriai, medalikėliai ir kt.)? Ar tai mus bent kiek saugo nuo piktojo?

Kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, šie religiniai daiktai priklauso tikinčiųjų pamaldumo ugdymo praktikoms ir yra sakramentinį gyvenimą lydinčios maldingumo formos. Todėl žmonės, su tikėjimu nešiojantys medalikėlius, škaplierius ar kryželius ir manantys, kad seka minėtose devocionalijose pavaizduotų šventų asmenybių dorybėmis ir tikisi jų užtarimo, tikrai sulaukia dieviškos globos ir palaimos. Tačiau jei kas nors manytų, jog nešiojamas kryželis apsaugos nuo piktojo įtakos dalyvaujant satanistų apeigose, toks vargšas žmogus už savo klaidą sumokėtų pernelyg didelę kainą…

Su tikėjimu bei pasitikėjimu naudodamiesi pašventintomis devocionalijomis ne tik paneigiame, kad jos turi kokių nors talismanams ir amuletams priskiriamų magiškų savybių. Svarbiausia – kad šventųjų bei Marijos atvaizdai ir ypač kryžius skatina mus siekti šventų žmonių dorybių jų nekopijuojant, o kiek galint sumaniau pritaikant savo vidiniam gyvenimui, ir – sekti Kristumi, kuris mums teikia didžiausią apsaugą nuo piktojo.

Kaip išpažintis ir Eucharistija veikia piktojo puolamą žmogų? Atrodytų, kad tai turi apsaugoti nuo demonų, bet jie juk vis vien puola, jei ką nors pasirinko auka. O gal yra kitaip?

Nors Kristus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių tikrai įveikė šėtoną ir sugriovė jo karaliją, tačiau jo paties nesunaikino. Net ir mūsų Mokytoją piktasis drįso puldinėti, tad ką kalbėti apie Jo sekėjus. Dievas anksčiau ar vėliau mus visus leis ir leidžia netyrajai dvasiai gundyti, kad paaiškėtų, koks brandus yra tikrasis dabartinis mūsų vidinis gyvenimas. Juk kuo labiau pasitikime Viešpačiu ir meldžiame Jo pagalbos bei Marijos užtarimo, tuo tvirčiau priešinamės pagundoms ir visu gyvenimu savo priešui demonui sakome „ne“, o dieviškajam klusnumui, kurį spinduliavo nuolat Tėvo valią vykdęs Jėzus, stengiamės tarti tik „taip“.

Tam tikra prasme visi esame piktosios dvasios „aukos“, nes ji nuolat taikosi kaip gyvatė be gailesčio įšvirkšti nuodų į silpniausias mūsų charakterio bei dvasinio gyvenimo sritis. Tačiau Dievas ypač uolius krikščionis apdovanoja plika akimi nematomais šarvais, kurie juos saugo nuo piktojo strėlių, tad, nors jie retsykiais ir palūžta po nuodėmės našta, Sutaikinimo sakramento maudyklėje jų kalčių purvas tuoj pat numazgojamas. Paskui susivienijimas su eucharistiniu Jėzumi juos dar labiau paskatina gyventi veidu atsigręžus į Jį, idant nuolat atsukta nugara šėtonui reikštų, jog visos piktojo pastangos mus nuo Jėzaus atitraukti yra bergždžios.

Tad nenusiminkime, jei kartais patiriame stiprias demoniškas atakas. Priešingai, Viešpats Jėzus per įvairius persekiojimus mus moko pagrįsčiau džiaugtis. Kodėl? Dėl neabejotinai augančio mums skirto dieviško atlygio danguje (plg. Mt 5, 12) ir dėl to, kad Dievas jau dabar veda mus Kristaus pergalės eisenoje (plg. 2 Kor 2, 14). Jis tai daro išmėgindamas mūsų tikėjimo tvirtumą ir grūdindamas mūsų ištvermę (plg. Jok 1, 2–3).

Kada ir kokie asmenys patenka į piktojo veikimo lauką – dideli nusidėjėliai ar atvirkščiai – tvirtai žengiantys į šventumą?

Tie nupuolėliai, kurių moralė visai smukusi, be abejo, esti piktųjų dvasių veikiami, nes Dievo žodis skelbia: „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio“ (1 Jn 3, 8). Įvairiausių žmonių grupių atstovai – nuo amatininko iki profesoriaus, deja, pasitaiko ir dvasininkų, – dėl vidinio sąžinės balso nepaisymo, tikėjimo stokos ir nelemtų priklausomybių gali nebepaisyti įprastų doros taisyklių ir gyventi dvigubą gyvenimą. Kai kurie savo darbovietėje dar pajėgia atrodyti išoriškai padorūs ir būna gerbiami bendradarbių, tačiau namie išjungia vidinius stabdžius ir… prasideda: dėl menkniekių lieja tulžį ant savo vaikų ir žmonų, savo įtampą skandina svaigaluose ar net ieško meilužių.

Nors tikintieji, tvirtai žengiantys šventumo keliu, visu savo gyvenimu taip stengiasi priglusti prie Jėzaus Širdies, jog atrodo, kad niekas nepajėgs jiems pakišti kojos einant ten, kur veda Dievo Dvasia, vis dėlto ir jie, turėdami laisvą valią rinktis, nėra apsaugoti nuo klaidingų sprendimų. Būdami žmogiškai silpni jie gali suklysti ir, tam tikroje gyvenimo atkarpoje aukštai pakilę, žemai pulti. Bet tas jų nuopuolis dažniausiai išeina į gera, nes netrukus jie nuoširdžiai atgailauja, susitaiko su Viešpačiu ir tada dar tvirčiau žengia paskui Jį budėdami, kad daugiau niekados neatsidurtų pernelyg kietame pasaulio kunigaikščio glėbyje.

Šį atsakymą tegul apibendrina C. S. Lewiso knygos „Kipšo laiškai“ ištrauka su tam tikra šmaikštumo doze. Dėdė Paralius, dar nenukvaršęs kipšas, šitaip moko jauną velniuką gundymo strategijos: „Jeigu pasaulį padarai tikslu, o tikėjimą priemone, beveik jau turi jį [žmogų] savo rankose, ir tada mažai teturi reikšmės, kokio pasaulietiško tikslo jis siekia. Jei mitingai, pamfletai, tikslai ir kryžiaus žygiai rūpi jam labiau už maldą, sakramentus ir gailestingumą, jis yra mūsų rankose – ir kuo „religingesnis“ (šiuo požiūriu) jis bus, tuo mažiau jam vilties iš mūsų ištrūkti. Galėčiau tau parodyti čia, apačioje, pilną narvą tokių veikėjų.“ Norėtųsi manyti, kad gudrusis kipšas, kalbėdamas apie tą pilną narvą, kaip jam būdinga, apsimelavo.

Kokie veiksmai kelia didžiausią pavojų patekti į piktojo spąstus?

Gal atrodys paradoksalu, kad didžiausią pavojų žmonėms patekti į piktojo spąstus kelia tam tikrų būtinųjų veiksmų nebuvimas, t. y. krikščioniškų tiesų pažinimo bei tikėjimo stoka. Neklystamas Dievo žodis įspėja: „Mano tauta sunaikinama, nes jai stinga pažinimo“ (Oz 4, 6). Pranašo Ozėjo laikais (VIII a. prieš Kristų) izraelitai išsižadėjo savo Viešpaties ir net lytinėmis apeigomis (tarsi kai kurie užkietėję dabartiniai satanistai) pradėjo garbinti stabus, nes dėl gilesnio tikėjimo stygiaus užmiršo Dievo mokymą, atmetė Jo pažinimą ir pelnytai užsitarnavo tokios ištarmės: „Taip tauta be proto eina į pražūtį“ (Oz 4, 14).

Ir šiais laikais daug žmonių, nesirūpinančių pažinti Dievą, paklysta savo mintyse ir elgiasi gėdingai (plg. Rom 1, 28). Todėl galime tvirtai sakyti, jog stokojant tikėjimo ir pasitikėjimo gyvuoju Viešpačiu Dievu padaromi nuodėmingi veiksmai veda žmones stačiai į piktojo nasrus.

Prisiminkime Judo Iskarijoto gyvenimo pavyzdį. Pradėjęs slapčia grobstyti Jėzui ir Jo mokiniams priklausančias bendras aukas jis nebesustojo… Prieš išduodamas savo Mokytoją drauge su Juo ir apaštalais Judas ketino valgyti, bet „kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas“ (Jn 13, 27). Be jokios abejonės, Judas tikrai tapo demono užvaldymo auka.

Liūdna šio išdaviko gyvenimo pabaiga (pasikorė neištvėręs savigraužos, kad išdavė Jėzų), tačiau jos galėjo ir nebūti. Neabejoju, kad prieš Judui nusižudant Viešpats už jį meldėsi, ir mes nežinome tikrosios šio nelaimingo mokinio pabaigos akimirkos. Gal paskutinę valandėlę, jau kybodamas su virve, širdyje suspėjo šūktelti: „Jėzau, pasigailėk!“ – ir šio trumpučio atsidūsėjimo būtų pakakę, kad Judo neištiktų amžinai Dievo išsižadėjusiųjų dalia.

Taigi nors sunki nuodėmė žaibiškai įtraukia asmenį į pražūtingą verpetą, tačiau tol, kol jai neatveriamos durys, gundomas žmogus savo sukilusių aistrų ar piktojo akivaizdoje dažniausiai visada dar turi apsisprendimo galimybę sau ir gundytojui tarti ryžtingą ir visa nulemiantį žodelytį „stop“.

Ar permaldavimo, užtarimo maldos yra egzorcisto prerogatyva? Jeigu ne, tai į ką kreiptis?

Permaldavimo, išlaisvinimo bei užtarimo maldoms tenka labai garbinga vieta visų maldų hierarchijoje ir jomis meldžiasi pasauliečių maldų grupelės arba vienuoliai ir kunigai. Tai nėra specialios liturginės maldos, kuriomis meldžiamasi per kokias nors pamaldas ar apeigas, todėl esama įvairių galimybių improvizuoti. Šios asmeniškos maldos gali būti kalbamos ir tada, kai įtariama, jog tą asmenį, už kurį meldžiamasi, kažkiek veikia piktasis.

Tačiau nors išlaisvinimo ir panašios maldos tikrai padeda žmogui išsivaduoti iš įvairiausio plauko demoniškų įtakų, tiktai vietos vyskupo paskirtas kunigas egzorcistas turi teisę, be abejo, ir pareigą, melstis už vienaip ar kitaip velnio užvaldytą asmenį, idant šis taptų visiškai laisvas ir laimingas Kristuje.

Taigi egzorcisto prerogatyva – Jėzaus vardu išvaryti piktąsias dvasias iš žmogaus ir pašalinti visų jų varginamus puolimus.

Kokį pavojų kelia būrimai, spiritizmas, Taro kortos, horoskopai? Kodėl ir kaip?

Liežuvis neapsiverčia atsakyti kitaip, nei: „Didžiausią pavojų!“ Visos okultinės praktikos: būrimai iš Taro ir kitokių kortų, užkeikimai, spiritizmas, horoskopų skaitymas, ypač juodoji magija, kuria siekiama per atstumą užkerėti žmogų ar net jam sukelti ligas ir mirtį, ezoterika, bioenergetika ir spekuliacija ekstrasensiniais sugebėjimais, kerėjimas, šamanizmas ir pagaliau ateistinio bei teistinio krypčių satanizmas, atveriantis kelią šėtono veikimui, taip pat panašūs dalykai gali būti pavadinti magijos rūšimis.

Iškart reikia pasakyti, jog ta magija, per kurią užmezgami kontaktai su okultinėmis blogio jėgomis ir jomis manipuliuojama, kad būtų padidintos visų įsitraukusių į ją asmenų galios, neturi nieko bendra su tokiais veiksmais kaip artistiniai triukai, pvz., atliekami iliuzionistų cirko patalpose. Šiuose vaidybiniuose magų pasirodymuose nėra jokių okultinio užtaiso elementų, todėl jie žiūrovams nekelia pavojaus.

Tačiau magija, išreiškianti žmogaus ambicijas valdyti daiktus ir net asmenis visiškai atsiribojus nuo Dievo valios, visokia kaina siekti savo įgeidžių patenkinimo ir pakenkti kitiems atliekant tuos veiksmus, kuriuose slypi blogio dvasia, yra morališkai neteisėta.

Todėl būrimas, kai būrėja iš kortų „programuoja“ patiklaus kliento ateitį, yra tuštybė ir šarlataniškumas, o asmuo, kuris į ją kreipiasi tikėdamas burtais, nusideda. Blogiausia, kai būrėjos, naudodamos kortas, praktikuoja magiją ir aiškiaregystę. Tuomet gali pasireikšti dar stipresnė piktųjų dvasių įtaka, šėtoniškais kerais apraizganti atėjusio išsiburti žmogaus dvasią ir gyvenimą. Tada jam reikia ne tik nuoširdžios atgailos ir Sutaikinimo sakramento dovanos, bet už jį taip pat meldžiamasi išlaisvinimo maldomis, o sunkesniu atveju nelaimėlį tenka gelbėti egzortais.

Spiritizmas – tai mirusių asmenų dvasių iškvietimo seansai, kai joms užduodami klausimai ir laukiama atsakymų. Biblija ir Bažnyčios mokymas smerkia ir draudžia visokias spiritizmo atmainas, nes per spiritizmo seansą pasigirstantys įvairūs atsakymai gali būti ne tik kokie nors triukai ar įsikalbėjimai, bet ir keisti, paranormalūs reiškiniai, turintys sąsajų su tamsybių pasaulio jėgomis. Per tokį spiritizmo seansą gali įvykti blogiausia – pasireikšti tiesioginis piktųjų dvasių puolimas, dalyvaujantys asmenys rizikuoja susirgti neurozėmis, patirti kitų psichikos sutrikimų ar net būti demonų apsėsti.

Taro kortas būrėjos naudoja ateities spėlionėms. Šios kortos priskirtinos prietarų sričiai ir savaime nesukelia piktojo veikimo. Vis dėlto tas, kas jomis buria, anksčiau ar vėliau tampa veikiamas okultinių jėgų ir neretai pasiduoda pagundai sukelti nežinomas galias, turinčias santykį su šio pasaulio kunigaikščiu (žr. Jn 12, 31).

Domėjimasis horoskopais taip pat nėra nekaltas užsiėmimas, tai irgi priskiriama prie melagingų astrologinių ateities spėjimo būdų. Esama nemažai save vadinančių katalikais, deja, rytą pradedančių ne malda Aukščiausiajam, o klausimu: ką gi šiandien man pasakys horoskopas? Jei tai tęsiasi kasdien, toks žmogus net nebepastebi, jog horoskopų žinutės ne tik jo protą programuoja, bet ir jo širdį valdo bei pasąmonėje gilias šaknis iškeroja. Skaudžiausia, kad tikėjimas horoskopais visada mažina tikėjimą Dievu, nes tada atveriame savo širdis ne Jo veikimui, o horoskopų „išsipildymams“.

Apibendrindamas patarčiau skaitytojams: jei prisimintumėte, kad jūsų namuose knygų lentynoje yra leidinių apie burtus, horoskopus, kortas, sapnų aiškinimą, ezoteriką, magiją, jei turite kažkokių amuletų, talismanų, įvairių „laimės“ pakabukų, akmenukų bei panašių „smulkmenų“, reikėtų juos visus sudeginti, suplėšyti ar suskaldyti ir išmesti į šlamštui skirtą vietą. Šio patarimo įvykdymas tepadeda suprasti, jog ne tik jūsų namai tapo dvasiškai šviesesni, bet ir jūsų širdyse jau nutrūko paskutinis siūlas, bent šiek tiek (galbūt praeityje) jus siejęs su tomis tamsos jėgomis, nuo kurių ir dabar kenčia tiek daug nebrandžių mūsų visuomenės narių, lengvapėdiškai apnuodytų okultinio pasaulio nuodais.

Papasakokite apie prakeiksmus. Dažnai manoma, kad tai „tik žodžiai, kurie nieko nereiškia“.

Tam tikrą vidinę įtampą patiriantys žmonės egzorcistams neretai pasakoja, kad juos kažkas prakeikė, nes jų šeimos narius pradėjo persekioti įvairios nelaimės. Tuomet pirmiausia su atėjusiaisiais kalbamasi, ar tikrai jų problemų šaknis – prakeiksmai. Dažnai žmones ištinka bėdos ne dėl to, kad juos kažkas prakeikė, bet todėl, kad Dievas leidžia, jog ištinkantys išbandymai juos labiau paskatintų ieškoti Jo paties, idant nors pamažėle (o būna ir iškart, po kokio nors neišvengiamo sukrėtimo) Jis jų gyvenime galbūt iš paskutinės vietos atsidurtų pirmoje.

Tačiau kai turima faktų, jog yra žinomas asmuo, kuris iš kerštingos ir pavydulingos neapykantos siunčia savo giminaičiui ar kaimynui prakeiksmus ir net pasitelkia būrėją, užkeikimu linkinčią, kad tas ar kitas žmogus sunkiai susirgtų, netektų darbo ar net staigiai mirtų, tada gali nutikti, jog per tuos prakeiksmus pasireikš mažesnis ar didesnis piktojo įsikišimas. Tačiau šiuo atveju nederėtų pulti į paniką manant, kad dabar viskas bus blogai. Jei taip darytume, rizikuotume įklimpti į depresijos ir neurozių pelkę, nes mūsų mintys bei žodžiai projektuoja mūsų ateitį.

Geriausias minėtų ligų ir prakeikimų priešnuodis – maldingas Dievo žodžio skaitymas ir nors trumpas jo apmąstymas. Kai iš Šventojo Rašto, ypač iš Naujojo Testamento, Šventosios Dvasios meilės spinduliai apšvies mūsų dvasią, tada matydami, kas mumyse taisytina, prašysime Viešpaties, kad Jis gydytų visas mūsų vidines žaizdas ir mus saugotų.

Itin svarbu, kad mums niekada nepritrūktų Dievo pagalbos, nes kai taip, pvz., dėl tikėjimo stokos ir netekus sveiko proto, nutinka, žmogaus gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis.

Kartais įvyksta vadinama demonų invazija: tarsi patys kilnojasi daiktai, sklinda kvapai, girdėti triukšmas, atodūsiai, aimanos ir pan. Ką reikia daryti, jeigu tai paliudija keli žmonės?

Palyginti labai retai būna, kad iškart net keli žmonės, be abejo, neprisiragavę svaigalų ir neturintys psichikos sutrikimų, savo bute pradeda matyti be jokios priežasties judančius daiktus, girdi natūraliai nepaaiškinamą triukšmą bei liudija matę kitokių paslaptingų reiškinių. Jei tai kartojasi kasdien, pakviečiamas parapijos kunigas. Jis pašventina butą ir drauge su čia gyvenančiais meldžiasi, kad nerimą keliantys reiškiniai negrįžtamai dingtų. Jei po pašventinimo ir bendrų maldų jie vis tiek tęstųsi, tada į pagalbą galima kviestis kunigą egzorcistą, kuriam, tikėtina, pavyktų išvyti užsibuvėlius „svečius“ lauk.

Dėl šiuo atveju galimõs demoniškų jėgų invazijos svarbu išsamiau ištirti esamą padėtį. Kai kada minėti paranormalūs reiškiniai vyksta dėl to, kad tose patalpose buvo užsiimama magija, spiritizmu, prostitucija, rinkosi paleistuviai, o gal net ir satanistai. Jei tuose namuose ir toliau atliekami tam tikri okultiniai veiksmai, vyksta ištvirkavimai bei orgijos, tada pirmiausia tokios piktadarybės turi būti visam laikui nutrauktos ir tik paskui patalpos (savaip sudergtos sunkių nuodėmių purvu) gali būti šventinamos, o jei iškiltų būtinybė – ir atliekami egzortai.

Koks piktojo veikimo požiūriu skirtumas tarp tikinčiojo ir ateisto? Gal ateistai ir laisvamaniai jo dažniau atakuojami? Ar tokie žmonės prašo Jūsų padėti?

Skirtumas didelis. Yra buvę, kai dėl galimos pagalbos kreipėsi tikėjimą praradę asmenys ir visai drungno tikėjimo vargšai, kol kas daug labiau nei Dievo valią vertinantys beatodairišką nuodėmės „saldumo“ pomėgį. Pastarieji priklauso sunkiausiems dvasiniams ligoniams, kuriems labiausiai reikia ypatingo Viešpaties gailestingumo – gilaus atsivertimo malonės. Todėl, pamenu, sunku buvo su tokiais kalbėtis apie vidinį pasikeitimą ir jų galimybes išgyti, kai jie net nenorėjo pabandyti keistis. Šioje situacijoje viena buvo aišku: už juos visų pirma reikia su tikėjimu melstis ir iš maldos akiračio jų neišleisti…

Beje, kartais melo kunigaikštis ir kai kuriuos retai praktikuojančius tikinčiuosius į savo pinkles – gėdingus nuodėmės pančius – sugeba įvilioti. Tačiau kol jų nepražudė vergavimo ydoms verpetas, tol jie dar turi šansą, anksčiau ar vėliau, vidinėmis akimis išvysti savo apverktiną būklę, kad pagaliau pasiryžtų visiškai atsižadėti blogio. O tuomet lieka tik vienas žingsnis iki žmogaus vidų radikaliai pakeičiančios dovanų dovanos – Sutaikinimo sakramento ir kitų neužmirštamų Viešpaties palaiminimų. Ir nors tam, kad jie patirtų pilnutinę Dievo laisvę, jiems reikia užtarimo maldų, o kitąkart – ir egzortų, pasigėrėtina atrodo tai, kas vyksta po jų išlaisvinimo, t. y. kai Šventoji Dvasia savo buvimu užtvindo jų širdis. Kaip nuoširdžiai tie žmonės džiaugiasi Viešpaties artumu ir karštai už viską dėkoja savo Mokytojui ir Motinai Marijai!

Dėkojame už pokalbį ir tarnystę bei linkime Jums tvirtybės.

Kalbėjosi Vanda Ibianska 
2009-09-08