Rūta Suchodolskytė. B. Domergue: apie technologinio smurto poveikį jaunimui

Bernardinai.lt 
2010-02-08, Rūta Suchodolskytė

Šią savaitę Lietuvoje viešėjo žymus jaunimo subkultūrų, ezoterinių religijos krypčių, magijos srovių tyrinėtojas, egzorcistas kunigas Benoit Domergue. Turbūt ne vienas tautietis, užsukęs į Šv. Jonų ar Bernardinų bažnyčią, buvo kelioms minutėms apkurtintas metalo muzikos („Slipknot“), žiūrėjo dangoraižių griuvimą („2012“) ar stebėjosi gotų aprangos originalumu. Tokios modernios kunigo, kuris jau 25 metus lankosi metalistų koncertuose, susitinka su daugybe jaunuolių bei jų tėvų ir gelbėja „aveles vilko kailiu“, pakliuvusias į savižudybės ar kitokias pinkles, paskaitos. Galbūt iš daugelio jo nuveiktų darbų galėjome pamatyti tik dalelę, tačiau ji vertinga, virtualiai tikroviška ir nuoširdi. Paskaitų pabaigoje visuomet pasitelkiama ėjimo šalia pedagogikos principas. „Nedemonizuokime jaunimo, nemoralizuokime, svarbiausia išklausyti, atsakyti į jų klausimus“, – sako B. Domergue, pats ne kartą atsidūręs jaunųjų metalistų bei gotų konfrontacijoje, bet vėliau su jais susibičiuliavęs.

Susitapatinimo pavojus kompiuteriniuose žaidimuose

Pastebimai išaugęs smurto atvejų mokyklose visame pasaulyje skaičius skatina psichologus bei dvasininkus ieškoti šio reiškinio šaltinių. Daug sukti galvos nereikia, juk jaunimas tiek daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Anot prancūzų dvasininko, internetas, kompiuteriniai žaidimai yra gerai, bet viskam reikia jausti saiką. Sakosi pats žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, esančius mobiliajame telefone, bet tam skiriąs apie penkiolika minučių. Tačiau žaidžiant kiauras dienas kyla pavojus susitapatinti su žaidimų veikėjais ir imti elgtis taip kaip jie. Žiūrovams kunigas pademonstravo vieną ištrauką iš kovinių kompiuterinių žaidimų. Skirtumas tarp žaidimo ir filmo yra tas, kad žaidime žaidėjas dalyvauja, o filme – tik stebi, todėl susitapatinimas stipresnis pirmuoju atveju.

Filmuose, anot B. Domergue, daug destrukcinių elementų, jis sako, kad beveik kas trečias pastatomas filmas yra apokaliptinis. Šį kartą žiūrovai išvydo trankiai griūvančius dangoraižius ištraukoje iš „2012“ . Kunigas atkreipė dėmesį į griūvančią Šv. Petro baziliką, kaip ji prispaudžia tikinčiųjų minią. Paskaitose taip pat buvo rodomos ištraukos iš „Kelio“(„The Road“)“ ir „Saulėlydžio“ („Twilight“). B. Domergue darė išvadą, kad minėtuose ir panašiuose filmuose vis daugiau grėsmės, žiaurumo, aukštinama mirtis pamirštant apie prisikėlimą.

Metalistai ir gotai. Psichologinis apdorojimas

Kunigas prisipažino, kad neretai tenka atsakyti į ketinančių nusižudyti jaunuolių žinutes ir elektroninius laiškus. „Dažnai 13–14 metų paaugliai yra jau viską išbandę“, – sakė B. Domergue. Jis parodė žiūrovams apie dvidešimties interneto puslapių sąrašą, kur pasitaiko ir savižudybės kadrų, vėlgi šlovinamas kraujas bei mirtis. Dažnai tai gotų arba metalistų puslapiai. Gotai išsiskiria specifine apranga, kunigas pademonstravo keletą kadrų – vadinamosios gotų „Lolitos“ nuotraukų. „Tačiau vėlgi negalima jaunimo demonizuoti. Juk tai tėra avelės, persirengusios vilkais“, – sakė jis. B. Domergue pasakojo dalyvavęs gotų vakarėlyje ir susidraugavęs su jų bendruomene, netgi pakviestas kartu vakarienės. „Tą vakarą išgyvenome stebuklą, – prisipažino kunigas. – Teko stebėti pasitikėjimą ir išgijimą.“

Kita paskaitos dalis buvo skirta metalo muzikos atlikėjams bei gerbėjams. Kunigas pademonstravo grupės „Slipknot“ kurtinančio koncerto ištrauką. Jos nariai užsidėję šamanų kaukes, buvo galima pastebėti ir demoniškos simbolikos (apverstų pentagramų, kryžių). Dvasininkas kategoriškai nesmerkė ir nemoralizavo. Paprasčiausiai paaiškino kolektyvinį transą, kuris per tokius koncertus po kelių valandų „įsijungia“ lyg nevaldomas mechanizmas. Pirmiausia garsas (taip pat ir šviesos) veikia smegenis bei kvėpavimą, ir daugiatūkstantinė minia pasiekia kolektyvinį transą.

Pasiremdamas psichologais, B. Domergue tvirtina, kad prie transo priprantama ir reikia didesnės dozė. Pasiekus šią būseną, visai netoli afekto būklė, kai asmuo savęs nekontroliuoja ir gali pereiti prie veiksmų. Tai yra dalis psichologinio apdorojimo, kurio jauni žmonės galbūt ir nepastebi. „Jie dažniausiai būna labai mieli“, – konstatuoja jis. Dvasininkui ne kartą teko bendrauti su koncertų organizatoriais. Jis yra klausęs, kodėl tarp „įprastų“ metalo grupių kviečiamos tokios, kurios naudoja antikristo simboliką ir satanistinius tekstus, pavyzdžiui, „Rotting Christ“, „Belfegore“, „Day Sight“. Žinoma, atsakymas dažnai būdavo tyla, tačiau aišku, kad provokacijos ir šokiruojantys dalykai pritraukia daugiau žiūrovų. Tokiu atveju kunigas klausia, kodėl niekas per tokį koncertą neapverčia Mahometo paveikslo aukštyn kojomis ir nedainuoja įžeidžiamai apie islamą.

Kunigas sakėsi pastebintis Antikristo šlovinimo tendenciją kai kuriuose sunkiosios muzikos atlikėjų tekstuose. Pavyzdžiui, Marilyn Mansono albumas „Holy Wood“ („Šventas medis“) vadina Jėzų „ant kryžiaus kabančia mėsa“, kuri kviečiama nužengti nuo kryžiaus. Šis atlikėjas, pasivadinęs moters vardu ir vyriška pavarde (tikrasis vardas Brianas Warneris), dažnai šokiruoja savo elgesiu ir deklaruoja satanistų doktrinoms artimus tekstus. Vienas jo ankstesnių albumų vadinasi „Antichrist Superstar“. 1999 metais, Kolorado valstijoje du paaugliai, apsiskelbę Mansono gerbėjais, nušovė 15 savo mokyklos draugų. Dainininkas turėjo kuriam laikui pasišalinti iš viešumos. Jo dainose kviečiama žudytis, vartoti narkotikus, protestuoti.

Pasak B. Domergue, pramogų kultūros banga apie Antikristą prasidėjo maždaug 7-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su Romano Polanskio filmu „Rosemary kūdikis“ (1968 m.). Po filmo satanistinio ritualo metu žudikas, vardu Čarlis Mansonas, žiauriai nužudė nėščią režisieriaus žmoną Sharon Tate

Sugrįžimas

Bemaž vienintelis Antikristą vaizduojantis paveikslas yra mažo Italijos miestelio Orvieto katedroje, tapytas Renesanso epochos dailininko Luco Signorelli. Rodydamas šį paveikslą, B. Domergue aiškino, jog vienintelis skirtumas tarp tikrojo mesijo, nutapyto Fra Angelico dešinėje pusėje, yra tas, kad netikras Mesijas neturi aureolės. Šalimais pavaizduotas Liuciferis, veikiantis per jį. Šį pavyzdį kunigas pailiustravo katekizmo, budistinio, islamo šventraščių ištraukomis, kuriose kalbama apie Antikristo atėjimą ir bandymą apsimesti tikruoju Mesiju, ir vėliau ateisiantį tikrąjį Mesiją. Induistai tiki, kad laikų pabaigoje ateisiąs Kalkis, budistai – Buda Maitrėja, musulmonai tiki Mahdžiu, Mesijo apgaviko atėjimu ir Tuo, kad jį įveiks Jėzus. Anot B. Domergue, milijardai žmonių visame pasaulyje skirtingose religijose tuo tiki, jie trokšta laimės ir atgimimo vilties, o ne šiuolaikinio technologinio smurto peršamos destrukcijos.