Šėtonas pristato dalykus kaip gerus, tačiau jo intencija yra sunaikinti žmogų, prisidengiant labai gražiais „humanistiniais” motyvais. Angelai kovoja su velniu ir mus gina nuo jo atakų. Tokia būtų santrauka Popiežiaus rytinės homilijos, pasakytos Šv. Mortos namuose dieną, kai Bažnyčia švenčia Šventųjų Arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo šventę.
Šios dienos skaitiniai mums pateikia labai stiprius paveikslus: Dievo šlovės viziją, aprašytą pranašo Danieliaus, kurioje Žmogaus Sūnus, Jėzus Kristus, stovi priešais Tėvą; arkangelo Mykolo ir jo angelų kovą su „didžiuoju slibinu, senąja gyvate, kuris vadinamas velniu” ir „kuris suvedžiodavo visą pasaulį”, bet buvo nugalėtas, kaip tvirtina Apokalipsė; ir Evangeliją, kurioje Jėzus sako Natanaeliui: „Matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant žmogaus Sūnaus”. Popiežius Pranciškus taip kalba apie „kovą tarp šėtono ir Dievo”:
„Bet ši kova vyksta po to, kai šėtonas mėgino sunaikinti moterį, besirengiančią pagimdyti sūnų. Šėtonas visada stengiasi sunaikinti žmogų, tą žmogų, kurį Danielius regėjo ten, šlovėje, ir apie kurį Jėzus kalbėjo Natanaeliui, jog ateisiąs šlovėje. Biblija nuo pat pradžių kalba apie tai: apie suvedžiojimą, siekiant sunaikinti, apie šėtoną. Jis tai daro iš pavydo. Aštuntojoje Psalmėje skaitome: ‚Padarei žmogų aukštesnį už angelus’ (liet. vert. ‚tik truputį žemesnį už save’), ir didysis angelo protas negalėjo pakelti tokio pažeminimo, kad žemesnis kūrinys buvo padarytas už jį aukštesniu; todėl ir stengėsi jį sunaikinti”.
Taigi, šėtonas stengiasi sunaikinti žmoniją, kiekvieną iš mūsų:
„Daugybė planų, šalia asmeninių nuodėmių, kokia daugybė žmogaus nužmoginimo planų yra jo darbas, ir tik todėl, kad jis nekenčia žmogaus. Jis yra gudrus. Tą sako pirmasis Pradžios knygos puslapis: jis yra gudrus. Jis pristato dalykus kaip gerus. Tačiau jo tikslas yra sunaikinimas. O angelai mus gina. Gina žmogų ir gina Žmogų-Dievą, aukščiausiąjį Žmogų, Jėzų Kristų, kuris yra žmonijos tobulumo viršūnė, pats tobuliausias žmogus. Todėl Bažnyčia garbina angelus, nes jie bus Dievo šlovėje – jau dabar yra Dievo šlovėje – nes jie saugo didįjį Dievo slėpinį, tai, kad Žodis atėjo ir tapo Kūnu”.
„Dievo tautos užduotis”, teigė Popiežius, „yra išsaugoti savyje žmogų – Žmogų Jėzų, nes jis yra tas Žmogus, kuris duoda gyvybę visiems žmonėms”. O šėtonas, kurdamas sunaikinimo planus, prigalvoja „humanistinių paaiškinimų, kurie nukreipti kaip tik prieš žmogų, prieš žmoniją ir prieš Dievą”:
„Kova yra kasdienė tikrovė krikščionio gyvenime: kova mūsų širdyse, mūsų gyvenime, mūsų šeimoje, mūsų tautoje, mūsų bažnyčiose… Jeigu nekovosime, būsime nugalėti. Bet Viešpats šį uždavinį skyrė pirmiausia angelams: kovoti ir nugalėti. O baigiamoji Apokalipsės giesmė po šios kovos yra nuostabiai graži: ‚Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, Karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį'”.
Galiausiai Popiežius kviečia melstis arkangelams Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui ir „kalbėti tą seną, bet labai gražią maldą į arkangelą Mykolą, kad jis ir toliau kovotų ir apsaugotų didžiausią žmonijos slėpinį: kad Žodis tapo Žmogumi, mirė ir prisikėlė. Tai mūsų lobis. Tegul jis ir toliau tęsia kovą, kad jį apgintų”.