Nesileiskime į kalbas su velniu, nesiartinkime prie jo. Jis nugalėtas, bet vis dar pavojingas. Jis kaip pririštas piktas šuo – įkąs kai tik pabandysi jį paglostyti. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus 2018 m. gegužės 8 d., antradienio, rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangelijos pabaigoje nuskambėjusius Jėzaus žodžius: „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas” (Jn 16,11).
Saugokimės velnio pagundų. Jis nugalėtas, jis jau leisgyvis, bet vis dar labai pavojingas, vis dar sugeba suklaidinti. „Jis vis dar sugeba suvedžioti. Mums labai sunku suprasti, kad iš tiesų jis jau nugalėtas, nes jis dedasi turįs didelę galią, žada daugybę dalykų, atneša mums į blizgantį popierių įvyniotų dovanų. „Ak, kaip gražu!“ Tik ar tu žinai kas yra viduje? „Bet juk popierius toks gražus“. Jis suvilioja pakuote, neparodydamas kas yra viduje. Jis savo pasiūlymais sugeba sukurstyti mūsų tuštybę, mūsų smalsumą“.
Velnias labai pavojingas, pakartojo Pranciškus. Jis apsimeta viską galįs, pažada nebūtų dalykų, o mes, kvailiai, patikime. Velnias yra melo tėvas, didysis melagis. Tačiau iš tiesų jis yra pralaimėjusysis, kuris dedasi nugalėtoju. Jo vilionės – kaip akimirksnį trunkantys, gretai užgęstantys fejerverkai.
Bažnyčios tėvai velnią lygino su pririštu pasiutusiu šunimi. Jis negali mums pakenkti, jei prie jo nesiartiname. „Jei aš dvasioje prisileidžiu nederamą mintį, jei ko nors užsigeidžiu, jei einu ten, kur nedera eiti – turiu atsiminti, kad artinuosi prie pririšto pikto šuns. Prašau, sustok. „Mano žaizda gili“. Iš kur gi ji atsirado? „Tai to šuns darbas“. Bet, juk jis buvo pririštas. „Taip, bet aš norėjau jį paglostyti“. Vadinasi, pats esi kaltas. Niekada nesiartink prie pririšto šuns. Tebūnie jis sau pririštas“.
Kaip saugotis klastingo ir pikto gundytojo, tamsybių angelo, kuris dedasi esąs šviesos angelas? Pasak Pranciškaus, pats patikimiausias būdas – šauktis Dievo Motinos pagalbos.
„Velnias yra pasmerktas ir nugalėtas, pririštas ir leisgyvis, bet jis dar sugeba padaryti daug žalos. Mes turime melstis, atgailauti, prie jo nesiartinti, su juo nesiklabėti. Kai vaikai bijo – bėga pas mamą: „Mama, aš bijau!“ Ir mes bėkime pas Švenčiausiąją Mergelę. Ji mus apsaugos. Bažnyčios tėvai, ypač rusų mistikai, sako, kad dvasinių sukrėtimų metu, galime pasislėpti po Dievo Motinos apsiaustu. Eikime pas Marija. Ji mums tepadeda kovoje su šiuo nugalėtuoju, teapgina nuo pririšto pikto šuns“.