Kunigas egzorcistas – apie šiurpius apsėdimo atvejus ir kaip jų išvengti

Kunigas egzorcistas – apie šiurpius apsėdimo atvejus ir kaip jų išvengti | Gyvenimas | 15min.lt
Publikuota: 2020 spalio 31 d. 18:06
Danielė Patapaitė
Videoskyriaus žurnalistė

„Jausmas toks, lyg būtum įkritęs į išmatų duobę. Toks ir jausmas“, – taip apimantį jausmą po atliktos egzorcizmo maldos apibūdino kunigas Arnoldas Valkauskas, vienas žymiausių egzorcistų Lietuvoje. Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas yra vienas iš nedaugelio, galinčių suteikti pagalbą demono apsėstiesiems. Jis žino, kad tie, kuriems nėra tekę su velniu susidurti akis į akį, egzorcizmą laiko šamanizmu arba tokios maldos galią neigia iš baimės. „Nes nieko malonaus ir nieko smagaus čia nėra“, – pripažįsta kunigas A.Valkauskas, patikindamas, kad siaubo filmuose matomos scenos nėra tik lakios fantazijos vaisius.


Helovino šventimas – lengvabūdiškas beldimasis į blogio vartus

– Spalio 31 d. vakarą daugelyje šalių švenčiamas Helovinas. Ta proga išauga susidomėjimas įvairiais šiurpą keliančiais dalykais, siaubo filmais. Kaip jūs vertinate Helovino šventę ir į Lietuvą atėjusią jos šventimo tradiciją?

– Vertinu visai blogai. Tai nei šventė, nei tradicija. Tai iš kažkur atėjusi, atklydusi demoniška apraiška. Net ne šventė, o apraiška. Žmonės nežino, ką jie švenčia, bando juokauti su kažkokiomis dvasiomis, susigalvoti atrakcijų. Bet tai yra labai netikęs bandymas, nes ta tradicija – giluminė. Ji susijusi su demonišku pasauliu, su kuriuo ir taip turime problemų. Mes ir taip turime savyje pakankamai problemų, kurias reikia spręsti. Tai kam dar reikia lįsti į okultinį pasaulį? Darome tai nepagalvoję.

Kas yra žmogus? Dvasinė būtybė, tūnanti kūne. Mes esame labai trapūs, nes kas tas kūnelis? Iš kitos pusės – dvasia mumyse yra galinga, o mes neįvertiname nei savo veiksmų, nei žodžių. Galvojame, kad galime, ką norime kalbėti, daryti. Iš tikrųjų mūsų gyvenimo laikas yra labai ribotas, todėl ir turime klausti, koks yra Dievo planas mums.

Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad „reikės duoti ataskaitą už kiekvieną pasakytą žodį“. Įsivaizduojate? Mums tai yra nepakeliama atsakomybė. Tie veiksmai, kurie, kaip mes galvojame, yra beverčiai, iš tikrųjų turi savo reikšmę, prasmę ir pasekmes.

– Tai žmonės patys po truputį atveria vartus velniui ir jį pasikviečia?

– Blogiausia, kad ne po truputį. Blogiausia, kad labai sparčiais žingsniais. Kas atveria piktajai dvasiai vartus? Visos tos nekaltai atrodančios būrimo, burtininkavimo praktikos. Kas rimtai tuo užsiima, labai gerai tai žino, bet tikisi, jog gali tomis jėgomis manipuliuoti. Deja, tik iki tam tikros ribos, nes po to supranta, kad nėra jokių manipuliacijų, kad tai jėgos, kurios galingesnės už mus. Kiti tai priima juokais.

– Gal žmogus kartais pats nejausdamas, nežinodamas taip pasielgia?

– Tai nėra pasiteisinimas. Mažas vaikas nežino, kad ugnis degina, ir įkiša pirštą. Tai čia tas pats. Pasekmės po to žiaurios. Turime galvą, turime smegenis, tai ir turime galvoti. Pagrindinis klausimas yra žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Jeigu žmogus nekelia klausimo, kaip man prasmingai gyventi, neklausia savęs, ką aš čia veikiu, tada daro bet ką ir bet ką darydamas neišvengiamai patenka į spąstus. Reikia žiūrėti, kaip pašalinti kliūtis.

Kas yra nuodėmė? Puikybė, ydos, aistros. Visi šitie dalykai. Stengtis juos pašalinti labai nepopuliaru, nes reikia dirbti, kovoti su savimi, savo vidumi, savo dvasiniu žmogumi.

Reikia įveikti nerimą, baimę, nepasiduoti, peržengti egoizmą ir t. t. Tai nepopuliarūs dalykai, nes žmonės nori viską lengvai ir greitai padaryti, o taip neišeina.

Labai liūdna, bet daugiau žmonių renkasi nevykusį kelią, nepaisant koronaviruso ir pandemijų. Kažkodėl jie susižavi paviršutiniškais blizgučiais. Jie sakosi nusivylę kunigais, bažnyčia, popiežiumi. Bet čia neteisingas pasiteisinimas. Greičiau tai nenoras nešti gyvenimo naštą ir keistis.

Čia tokia sena tema, kad trečio tūkstantmečio krikščionis bus arba mistikas, arba nebebus krikščionių. Ką reiškia mistikas? Jam jau nebeužtenka tradicinio tikėjimo, norisi ieškoti gelmės. Ta dalis, kuri tiki, nori dar daugiau, labiau ir radikaliau tikėti. O tie, kurie eina per viską paviršutiniškai, tampa tokia išskydusia, vėjo pučiama minia.

– Sakote, kad žmogus, pats to nežinodamas, gali padaryti klaidų. Kaip žmogus gali suprasti, kad jau pasiekė ribą ir gal reikėtų kažkur kreiptis? Juk tai ne visada ateina sąmoningai?

– Taip radikaliai žiūrint, tai kam žmogus gyvena ant žemės? Kad įvykdytų Dievo valią ir nueitų į dangų. Jeigu šito klausimo žmogus nekėlė, tai kažkas negerai. Jis anksčiau ar vėliau kažkur ne ten nueina arba išvis niekur neina. Gali žmogus ir visą gyvenimą taip nugyventi. Tiesiog gražiai gyventi, maitintis ir t. t. Žiūrint evangelišku požiūriu, jei žmogus nenaudoja savo proto, neranda savo kelio, tai yra blogai. Gal ten demonas veikia tiesiogiai, netiesiogiai…

Šiaip galėtume sakyti, kad yra netiesioginė demono įtaka. Čia radikalumas turi būti labai aiškiai suprantamas. Jei mano santykis nuodėmingas, tai aš jau blogame kelyje, esu nuodėmėje, ne toje erdvėje. Piktajai dvasiai nebūtina ir apsėsti, nes tu ir taip esi blogame kelyje.

– Tai yra tik du keliai?

– Taip. Reikia radikaliai žiūrėti. Žmonės labai bijo to radikalumo – gal yra ir trečias kelias. Bet Jėzus sako, kad į amžiną gyvenimą yra siauras kelias, siauri vartai, o platus kelias veda į pražūtį.

Reikia kalbėti apie žmogaus laisvę, nes mes dažnai pračiuožiame paviršutiniškais kalbėjimais. Žmogus yra laisvas, bet kam jis naudoja savo laisvę? Matome, kad dažnai laisvę jis naudoja paviršutiniškiems dalykams.

– Jūs užsiminėte, kad nebūtinai blogai besielgiantis žmogus yra apsėstas demonų. Kaip aplinkiniai gali pastebėti, kad žmogus apsėstas piktųjų dvasių?

– Visaip gali būti. Žmogus visą gyvenimą gali pragyventi apsėstas ir to nesuprasti. Sakykime, kažkas ne taip, negerai. Kartais tai išlenda visiškai atsitiktinai. Per maldą ar nuėjęs į bažnyčią žmogus pajunta, kad kažkas negerai. Žmonės įsivaizduoja, kad bus kažkoks garsas ar krebždėjimas. Čia psichikos dalykai, kurie nieko bendro su apsėdimu neturi.

– Sakote, kad per maldą gali būti „negerai“?

– Pasireiškia visokie požymiai. Ir pykina, ir bažnyčioje būti nesinori, ir manifestacijos prasideda, negerumai, judesiai visokie ar mintys apie savižudybę. Gali būti, kad tik kunigas tai supras. Meldiesi šalia žmogaus ir ateina supratimas, kad jam kažkas negerai.

Per maldą gali išlįsti nenusakomi reiškiniai. Būna visko – ir vėmimai, ir pykinimai, ir šokinėjimai, ir drebuliai. Kartais tai siaubo filmuose parodo ar bent bando parodyti kiek pagražintai, nes iš tikro tos atmosferos perteikti neįmanoma. Iš tikrųjų viduje viskas vyksta dar blogiau – šalčio, nerimo pojūtis, neapykantos sau jutimas. Yra daug niuansų, kurių net neįmanoma pavaizduoti ar apsakyti.

Žmonės sako: „Tu mane patikrink.“ Nėra čia, ką tikrinti. Nėra taip, kad pradėsi skenuoti ir sakyti, jog čia gerai arba negerai. Jei žmogus tai jaučia, ateina ir sako, kad jam gyvenime viskas nesiseka. O kas tau nesiseka? Čia ne argumentas. Kartais tik man atrodo, kad nesiseka. Žmogaus vidus nori pastovios laimės. Objektyviai tai gali būti gerai, o subjektyviai – tai pats nežinai, ko nori.

– Ar gali žmogus vieną rytą atsikėlęs pajusti, kad gali būti apsėstas?

– Reikia žiūrėti į jo istoriją. Jeigu jis neužsiima spiritizmais, burtas, helovinais, nesikviečia piktosios dvasios, jei gyvena tvarkingai, tai taip nebus. Neapykanta, neatleidimas, kerštas, kitų žmonių skaudinimas, sunkios nuodėmės, kaip žudymas ar algos nesumokėjimas, – tie dalykai taip pat atveria kelią piktajai dvasiai.
Dabar labai populiaru sakyti, kad mūsų giminę prakeikė, bet iš tikrųjų tai toks sąlyginis dalykas. Jei nieko blogo nesi padaręs, tai niekas tavęs ir neprakeiks, net ir vudu neveiks. Bet, jei esi prisidirbęs, tai kas ten žino, kas vyksta tame dvasių pasaulyje.

Jei per maldą išlenda kažkas keisto, gali padėti egzorcistas. Bet tai nėra panacėja. Panacėja yra mūsų teisingas gyvenimas ir išpažintis.

– Gal pastebėjote, kuri žmonių grupė yra labiau paveikiama?

– Anksčiau buvo manoma, kad moterys, nes jos jautresnės, labiau lenda prie burtininkavimo. Santykis buvo vienas prie aštuonių. Dabar jau praktiškai pasikeitė, nes ir vyrai lenda, kur tik gali, nebepaiso ribų. Anksčiau vyresnio amžiaus žmonės mėgo lįsti, dabar net ir vaikai lenda. Jiems kenkia tokie žaidimai, kaip Pokemonai ar kiti agresyvūs, siaubo žaidimai. Prisideda ir pornografija.

Dabar erdvės apsėdimui ir piktos dvasios įtakai yra labai daug. Visa tai įneša destrukciją ir neleidžia džiaugtis gyvenimu, o tai daro įtaką bei nutiesia kelią piktajam į nasrus. Atveža mamytės iš anglijų jaunuolius, su kuriais nebesusišneka, ir mano, kad gal apsėstas. Būtų gerai, bet jų tiesiog jau smegenys sudegę. Tai gali būti psichologinės problemos, o gal ir tas, ir tas. Šiandien yra labai daug problemų, nes žmonės patys prisiverda košės tiesiog iš smalsumo ar malonumo ieškojimo.

– Riba tarp apsėdimo ir psichologinių, psichinių problemų gali būti labai trapi ar net nepastebima?

– Klasikiniu pavyzdžiu gali būti išsiskyrusios šeimos. Jei žmoguje yra nuoskauda, neatleidimas, piktajam iš karto atsiranda galimybė jį tampyti. Jis nebūtinai turi būti apsėstas, tačiau nėra ir atleidimo. Tokiam žmogui labai reikalinga psichologinė pagalba. Žmogų reikia apgaubti rūpesčiu. Žmogus nesupranta savo vidinių inspiracijų, kad jam reikia meilės, nes, kai jos pritrūksta, piktasis ima veikti.

Egzorcizmas yra tik viena iš sudėtinių gydymo dalių. Nebent išskirtiniais atvejais, kai jau tikrai prisišaukta piktoji dvasia, kai sutartis su velniu pasirašyta. Kartais žmogus visiškai be blogos valios galvoja, jog tiesiog sudalyvaus kažkur, bet tokių pavojingų vietų dabar labai daug privisę.

Tikri siaubo filmų scenarijai

– Kas yra egzorcizmas?

– Tai yra malda. Prašai Dievo, kad išlaisvintų žmogų iš blogosios dvasios įtakos. Įgaliotas vyskupo kunigas paliepia piktajam iš žmogaus pasišalinti.

– Ar egzorcizmą kritiškai vertina ne tik netikintys, bet ir patys kunigai?

– Nesusidūrusiems su tuo atrodo, kai tai dabar eskaluojama tema. Kiti gal ir iš baimės neigia. Nes tame nėra nieko malonaus ir smagaus.

– Kokie buvo jūsų pirmieji egzorcizmo seansai? Kokie pojūčiai užplūsta?

– Labai rimti atvejai buvo. Demonai, kalbantys visokiomis kalbomis. Pojūčiai nemalonūs. Nemalonu, kai tau visokiomis kalbomis kalba, kad tave užmuš, nužudys, tavęs nekenčia. Spjaudo, vemia, šokinėja, klykia.

Tai skiriasi nuo psichinio sutrikimo, nes žmogus yra viso proto, jis pats nežino, kas su juo darosi. Prieš maldą būna vienaip, po jos – kitaip. Kaip sakydavau anksčiau, jausmas toks, lyg būtum įkritęs į išmatų duobę. Toks ir jausmas.

– Kaip atrodo egzorcizmo seansas? Žmogus pats pas jus ateina?

– Gerai turėti maldos komandą, taip pat turi dalyvauti artimieji, kad pasaugotų žmogų, nes jis gali susižaloti ar sužaloti kitą. Nesaugu būti vienam, nes pradeda veikti protu nesuvokiamos jėgos.

Žmogus turi ateiti pats, nes egzorcizmas neturi būti platinamas. Klebonas pirma turi padaryti tyrimą, išsiaiškinti, kokia žmogaus praeitis, ar jis gyvena su tikėjimu. Jei žmogus netikintis, tai tuščias reikalas. Žmogus turi įdėti pastangų .

– Mūsų įsivaizduojamos egzorcizmo detalės – reikia pasakyti demono vardą, kalbėjimai įvairiomis kalbomis ir pan. Kaip yra iš tikrųjų? Galite paneigti arba patvirtinti šiuos stereotipus.

– Vardas nėra svarbus. Demonas nieko nebijo. Gali ant ausų stovėti, ant nugaros, bet jis nieko nebijo. Daryk, ką nori, bet yra vienas vienintelis akmuo – Jėzus ir kunigiškos galios. Būna įdomių dalykų. Gali demonas šakotis, putotis, grasinti, tai labai nemalonu, bet pasakai, kad atstovauji Jėzui, jis yra tavyje, ir viskas, baigiasi visos manifestacijos ir cirkai.

Tos kalbos, prisistatymas vardu… Veikia tik pasakymas, kad privalai paklusti, privertimas nusižeminti, nes jis pilnas puikybės. Būtent puikybę reikia pažeminti.

Nesistengiu suprasti, ką jie šneka, nes nėra jokio skirtumo. Būna kalba lotyniškai, senovine romanų kalba arba išvis nesuprantamai, bet nekreipiu dėmesio, kas vyksta. Esmė – malda, o kam man nervus gadintis ir žiūrėti, kaip jis ten išsidirbinėja. Esmė – išlaisvinti žmogų.

Yra buvę, kad žmogus bandė pasiskandinti tvenkinyje. Rimtas atvejis. Bėga, bet kur čia pagausi. Išėjau ant slenksčio, sakau: Jėzaus vardu, grįžk. Ir grįžo. Tyliai, net nereikia garsiai rėkti. Įdomu tai, kad velnias Dievo klauso labiau, nei pats kunigas tiki. Čia problema. Piktoji dvasia patikrina ir kunigą.

Vieną kartą mane smaugė smulki mergina. Stvėrė už gerklės ir smaugia. Bandžiau atplėšti pirštus, bet kur ten, tokia jėga. Tada ramiai pasakiau, kad paleistų. Ir viskas. Nereikia nieko rėkti ir sakyti. Supranti, kam atstovauji.
Po pirmos maldos gali nepavykti, nes žmogus pats turi nueiti tam tikrą kelią. Paprastai žmonių istorijos būna labai sudėtingos. Aš į demoną dėmesio per daug nekreipiu. Man skaudžiau, kad žmonės nesistengia sau padėti. Tai mane labiau slegia.

– Žmogus visą gyvenimą turi dirbti su savimi?

– Taip. Kartais visiškai išlaisvini žmogų. Meldiesi, meldiesi ir jis išeina. Pokšt, ir laisvas. Priklauso tik nuo žmogaus. Gal yra kiek per daug egzaltacijos. Egzorcizmas yra tik pagalbinė priemonė, kai žmogus yra tikrai labai sunkioje situacijoje, kai pats kovoti nebepajėgia. Toks žmogus ateina palaiminimo. Sakau kunigams, kad laimintų žmones, nes tai veikia, todėl turime tuo naudotis. Už savo nuodėmes kiekvienas pats atsakys.

Reikia žiūrėti, ar atvejis tikras, ar netikras. Iš tikrų atvejų dar nė vienas negrįžo su nauju apsėdimu, o jei priežastys psichologinės, tai visai kas kita.

– Ar tikrai egzistuoja išorinės blogio jėgos, ar žmonės tiesiog susikuria savo demonus?

– Egzistuoja. Čia žaidimų nėra. Tos jėgos nieko gero mums nelinki. Tai personalinės, tikros būtys, labai intelektualios, todėl reikia žiūrėti, su kuo susiduri, su kokiomis dvasiomis, nes jos labai nevienodos. Jos turi savo hierarchiją. Aukščiausiosios dvasios net nežiūri į žmogų. Sako, man per žema su tavimi bendrauti. Labai įdomu tai patirti.

Vieną kartą mane pastūmė, o sveriu aš 90 kg. Pastūmė mane mergiotė ir kalbasi su tabernakuliu kažkokia nesuprantama kalba, pykstasi. Čia konkretus atvejis. Ji man pasakė, kad jai žema su manimi kalbėti, nes aš esu niekas, dulkė. Tai aišku, kad dulkė, kosmose šitame aš dulkė.

– Tai būna daug jėgos?

Dar kokios jėgos. Anksčiau atsiklausdavome žmogaus, ar galima jį surišti, bet labai žiauriai tai atrodo, tai dabar tiesiog pasakoma, kad privalai to žmogaus nejudinti.

Šaltinis: 15min

Scroll to Top Skip to content