Kun. Edmundas Rinkevičius. Ar savižudybė yra nuodėmė?

Kun. Edmundas Rinkevičius

Ar įvykdęs savižudybę žmogus vienareikšmiškai 100%  pateks į pragarą? Ar net pati mintis, kad gyvenimas yra beviltiškas ir nėra dėl ko gyventi, yra nuodėmė?

Apie savižudybę žmonės svarstė jau nuo seniausių laikų. Aristotelis teigė, kad ,,jei savižudybė yra pabėgimas nuo skurdo, meilės ir kančios, tai ji neparodo drąsos, bet dažniausiai bailumą, silpnumą, nes tai yra pabėgimas nuo sunkumų ir mirtį žmogus pasirenka ne todėl, kad ji yra moraliai graži, bet kad išvengtų kančios“. Šv. Augustino laikais veikė donatistų sekta, jai priklausantys asmenys troško kankinystės mirties. Jie išniekindavo pagonių šventyklas, kad nusipelnytų mirties bausmę. Kai tokios priemonės buvo bevaisės, įvykdydavo kolektyvinę savižudybę, krisdami nuo aukštos uolos. Tų įvykių įtakoje šv. Augustinas jautė pareigą užimti tam tikrą poziciją ir priminti, kad savižudybė yra nusikaltimas prieš penktąjį Dievo įsakymą. Ji pašalina žmogui galimybę atgailauti ir atpirkti nuodėmes. Savižudybę jis laikė bailumo ženklu.

Bažnyčia ne kartą pasisakė šiuo klausimu Sinode 563 m. Pasak Sinodo pareiškimų, ,,savižudybė su tikslu pasiekti kankinystės palmę, ar per mirtį pasiekti dangų, yra neleistina, o asmenys taip pasielgę užsitraukia ekskomuniką“.

XVIII amžiuje Rusijoje kilo stačiatikių ,,Raskolnikų“ sekta, kurios nariai iš paniekos kūnui įvykdydavo savižudybę. Šios ir kitos mintys sustiprino Bažnyčios opoziciją griežtai pasmerkti požiūrį savižudybėje matyti kažką gero. Manau, kad Bažnyčios nuostata čia yra suprantama. Šis požiūris prisidėjo prie praktikos savižudžiams atsakyti krikščioniškas laidotuves ir juos laidoti nepašventintoje žemėje (šalia kapinių). Tai turėjo būti ne tiek bausmė, bet atgrasymo priemonė kitiems, kad nepadarytų tokio veiksmo.

Tačiau šiais laikais, vystantis psichologijos mokslui, Bažnyčia atsisakė šios praktikos. Pasirodo, kad dauguma savižudybių įvyksta žmogui psichiškai palūžus. Savižudybių skaičius paprastai didėja nelaimių ar krizių metu. Pvz., siaučiant epidemijai Europoje, daugelis žmonių įvykdė savižudybę įsivaizduodami būsimas kančias, psichologiškai neatlaikė visuotinės baimės dėl sunkios situacijos.

Psichiškai palūžusius žmones sunku išgąsdinti amžinuoju pasmerkimu, kadangi tai tikriausiai nepadės jiems įveikti savo žlugimo. Todėl Bažnyčia atsisakė šio metodo. Šiandien savižudiška mirtis traktuojama kaip palūžusios psichikos, ar kitos ligos rezultatas.

Žinoma, gali būti atvejų, kai žmogus visiškai sąmoningai ir laisva valia atmeta gyvenimą kaip Dievo dovaną, norėdamas tuo būdu parodyti panieką Kūrėjui.

Sartre pabrėžia, kad didžiausias žmogaus laisvės pasireiškimas yra savižudybė, kaip visiškas Dievo paneigimas. Toje dvasioje savižudybė būtų paneigimas Dievo teisės į žmogaus egzistenciją. Gyvenimas yra Dievo dovana, jis Jam priklauso. Dievas yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Kai žmogus atmeta tą dovaną su intencija atmesti Dievą, nelieka abejonės, kad nusideda ir tai yra mirtina nuodėmė.

Apskritai asmenys įvykdantys savižudybę, dažnai turi psichinių problemų. Tai gali įvykti staigios ligos atveju, arba palaipsniui vystantis, paslėptu būdu nuo aplinkinių.   Tokio stovio šaltiniai gali būti įvairūs. Psichologija išvardina daug priežasčių, kurios gali turėti įtakos pasikėsinti į savo gyvybę, pavyzdžiui: bloga sveikatos būklė, psichinės ligos, apsinuodijimas, alkoholizmas, bloga atmosfera aplinkoje, asmeniniai konfliktai, stoka savęs realizavimo jausmo ir t. t. Viena iš svarbiausių savižudybės priežasčių yra egzistencinis skausmas, kuris kartais neleidžia gyventi.

Palūžimas, kuris iškyla prieš bandant nusižudyti, pasireiškia minties apie savo mirtį apsėdimu, paniška baime prieš artėjančius sunkumus, stipriu emociniu svyravimu (euforija persipina su giliu liūdesiu), sunkia iki užvaldymo autoagresija. Čia negalima kalbėti apie pilną sąmoningumą ir laisvą valią, nes žmogui pradeda darytis tai jis jau negali valdyti. Todėl sumažėja atsakomingumas, arba jo visai nėra. Turime greičiau reikalą su kančia, o ne su kalte.

Ar kalti yra aplinkiniai? Ne visada, kartais taip, bet dažnai aplinkiniai nieko nežino apie vidines artimo žmogaus problemas, todėl savižudiška mirtis tada būna tragiška staigmena.

Mintys apie savižudybę ateina ir daugybei sveikų žmonių, bet kai prasideda ligos požymiai, einama iki to, kad tos mintys labai intensyviai reiškiasi ir žmogus jau nesugeba jų valdyti.

Kai Tave, brangus skaitytojau, kankina slegiančios, juodos mintys, verta tada ieškoti vilties, kad viskas praeina ir blogos akimirkos taip pat, kad tavo gatvėje irgi kažkada nušvis saulė. Ypač, kai tikime į Dievo apvaizdą ir pagalbą, sunkiose akimirkose tikrai nebūsime apvilti.

Pagrindinė savižudybės priežastis yra netikėjimas, o toliau iš to išplaukiantys padariniai: abortai ir poabortinis sindromas ne tik motinoms, bet ir vaikams; išprievartavimai, kai auka nebenori gyventi ir žudosi; narkotikai ir įvairūs kiti kvaišalai, kai apkvaitęs žmogus nebežino ką daro; satanistiniai kultai, gotai, emo, satanistinė muzika, smurto, sekso ir siaubo filmai taip pat gali privesti prie savižudybės; agresija ir savęs nepriėmimas tokio koks esi. Neapykanta žmogui, kuris pasirenka savižudybę, gali pražudyti tave patį. Neturime teisės ką nors smerkti, o tik melstis už tokius žmones pasitikėdami begaliniu Dievo gailestingumu.

Scroll to Top
Skip to content