Įsiklausykime, ką mums sako Gerasis Ganytojas

Skaudi priešistorė

Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus ir Dievo Tėvo vienumą, kad turėtų pretekstą su Juo susidoroti. Jų pyktis jau buvo peraugęs į neapykantą, kuri blokavo jų atmintį (jie net nenorėjo prisiminti Jo padarytų stebuklų) ir aptemdė protus, nes, linkėdami bloga Siųstajam iš dieviškų aukštybių, labiausiai kenkė savo pačių sieloms…

Viešpaties rankose

Kai Jėzus įvardijo jų netikėjimo priežastį – kad prieštaraujantys Jo mokymui žydai nėra Jo avys, – Jis prabilo apie savąsias avis, kurios klauso Jo balso ir seka Juo (plg. Jn 10, 27). Viešpaties sekėjai nėra palikti likimo valiai – jie esti Jo tvirtose rankose, todėl kiekvienas, kas priklauso Jam, džiaugiasi Jo globa bei artuma. Kartą patyrę Dievo meilę, jie budi ir meldžiasi, kad draugystė su Juo pranoktų laiko praeinamumą ir priartintų pilnatvės valandą, kai po šio gyvenimo pabaigos tikinčiųjų bendrystė su Gyvuoju įgys tam tikrą palaimingą nuolatinio džiaugsmingo augimo Jame pagreitį…

Laisvės duotybė – mūsų esybės pagerbimo viršūnė

Gerasis Ganytojas yra Visagalis, todėl milžiniškas pasaulyje Jo krauju atpirktų avių – žmonių – skaičius Jam nėra joks kliuvinys, trukdantis individualiai ir tobulai pažinti kiekvieną iš mūsų. Anaiptol, kuo daugiau milijardų avių nori priklausyti Jo avidei, tuo daugiau džiaugsmo esti Jo Širdyje… Vis dėlto, kol gyvename žemėje, Dievas gerbia kiekvieną mūsų apsisprendimą (nors jis būtų ir klaidingas), nes nenori nė per nago juodymą varžyti mūsų laisvę savarankiškai rinktis, net kai vėl nusidedame. Jis kantriai lauks tinkamo momento, kaip mus paskatinti taisytis, kad (iš mums nesuvokiamos savo meilės gelmių) galėtų vėl mus susigrąžinti į savo didįjį išgelbėtųjų būrį…

Kai avys įsigeidžia „pasipuošti“ neklusnumo ragais

Kai maldingai bendraudami su Dievu neišvengiamai patiriame įvairių pasaulio vilionių bei pagundų ir jas nedelsdami atmetame, – mums laimėjimas, nes išlaikome Jam ištikimybės egzaminą. O kai kartais, praradę vidinį budrumą (nepaisydami sąžinės priekaištų), pritariame tarsi savaime atsiradusioms netvarkingoms užgaidoms, tada duodame lengvapėdišką sutikimą mumyse veikti toms perdėm nuosavo teisumo (puikybe pritvinkusioms) liekanoms, kurios ant mūsų kaktų „išaugina“ nematomus neklusnumo Dievui ragus, kurie liudija, jog dabar mūsų vidinis žmogus pasidarė sukarikatūrintas, nes esti labiau panašus į užsispyrusį ožį, o ne į dieviškojo Ganytojo avį – tikintįjį, visada pasirengusį įdėmiai klausytis Jo žodžių, be kurių nėra Gyvenimo…

Toli siekiantis atsivertimas

Taigi Jis mums leidžia, kaip tam sūnui palaidūnui, naudotis netikros bei apgaulingos laisvės malonumais, kad (iki tam tikros ribos) išbraidę nuodėmių dumblynus, būtume tam tikrų skaudžių bėdų taip stipriai paveikti, kad pagaliau mumyse imtų kirbėti tokios mintys: turiu sustoti, susimąstyti ir, malonei veikiant, pasiryžti: „Dabar tarsi paklydusi avis grįžtu pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (plg. 1 Pt 2, 25). Visada verta atsiminti, jog per atgailą (radikaliai keičiančią gyvenimo kryptį) grįžimas pas Viešpatį ir susitaikymas su Juo bei savimi prilygsta pražuvusios avies atradimo džiaugsmui, kuris užtvindo net dangaus gyventojų širdis (plg. Lk 15, 6-7)!

Būti arti Jo

Kad kaip ištikimos avys visada sulauktume Gerojo Ganytojo maloningos globos ir mus gelbstinčios apsaugos, sąmoningai rinkimės būti arti Jo. Tada aiškiai girdėsime Jo balsą ir suprasime, ko Jis tikisi iš mūsų. Antai negebančios mąstyti avys ganosi natūraliai – tai šen, tai ten… O mes esame pašaukti vadovautis tikėjimu, nes priklausome visuotinės Bažnyčios vyriausiajam Ganytojui – Kristui ir žemėje gyvuojančios didžiosios Avidės – Bendrijos Vadovui – mūsų naujajam popiežiui Leonui XIV, kuriam pradėjus valdyti Bažnyčią, ir toliau nepaliaukime linkėti įkvepiančių Šventosios Dvasios palaiminimų…

Viešpatie, padėk mums išgirsti Tavąjį balsą!

Taigi savo kasdienybėje kurkime tokią aplinką, kurioje, kai pirmiausia skirsime laiko Biblijos skaitymui, (per malonę) galėtume taip augti tikėjimu, kad mumyse tolydžio galėtų stiprėti ir pasitikėjimas Viešpačiu Jėzumi, kurio įmagnetinantis mūsų sielas veikimas ypač tylos erdvėje padės išgirsti į mus prabylantį Jo Širdies balsą…

Kun. Vytenis Vaškelis