Kai bėda apverčia mąstymą ir gyvenimą

Palaimintas širdžių perversmas

Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad pakeistų žmonių širdis, požiūrius ir jų likimus, todėl, pasak šio sekmadienio Evangelijos (žr. Lk 15, 1-3), Jis drauge valgė su muitininkais ir panašiais žmonėmis, kuriuos fariziejai laikė nusidėjėliais. Reikėjo, kad Viešpaties Gerosios Žinios skelbimas ir Jo daromi stebuklai bylotų, jog kai dangus nusileidžia apkabinti žemę, ateina Kristus pas nusidėjėlius, kad pirmiausia tie, kurie atvirai pripažįsta asmeninį kaltumą, priimtų Jį kaip vienintelį Gydytoją, galintį juos išvaduoti iš visų asmenybės augimą žlugdančių savivalės įnorių. Juk niekas kitas – tik Dievas gali kiekviename asmenyje įvykdyti tokį vidinį perversmą, kuris, trokštančiajam pasikeisti, padėtų nukirsti savo pagrindinę nuodėmingo įpročio šaknį ir suteiktų kasdien veikiančios malonės postūmį, skatinantį kurti naują žmogaus charakterį Jame…

Skirtingi sūnūs

Daugeliui žinomas palyginimas apie vieno tėvo dviejų sūnų skirtingus gyvenimo vingius. Jaunesniojo sūnaus kategoriška užmačia – iš tėvo išreikalauti jam priklausančio palikimo dalį ir, nuvykus į tolimą šalį, pramogaujant palaidai gyventi, tai – kelio į tamsiausią jo gyvenimo akligatvį pradžia. Čia tik Dievui geriausiai buvo žinomi jo netvarkingų ketinimų ištakos bei veiksmai, simbolizuojantys visos žmonijos moralinio sugedimo piktžaizdę, dėl kurios išgydymo pas mus iš dangaus ir atėjo Tas, be kurio Aukos ant Kryžiaus, mes būtume ir toliau vilkę savo nuodėmių naštas, neturėdami jokios prošvaistės asmeninėmis pastangomis išsigelbėti. Nors „visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23), bet palaiminti, kurie tiki, nes (už ištikimybę Kristui) jie „atilsės nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13).

Pigi investicija

Taigi tėvas, su sielvartu išlydėdamas savo jaunėlį sūnų į tolimą šalį, suprato, kad jo palikimo pinigų dalis nueis vėjais, nes šis sūnus, užuot svetur lėšas įdėjęs į sąžiningą verslą, deja, „investuos“ į vienadienį „verslą“ – kūniškų malonumų vaikymąsi, nes žinojo apie savo sūnaus polinkį verčiau ieškoti pramogų, negu rūpintis savo pareigų atlikimu… Išlaidaudamas ir palaidai gyvendamas, jaunėlis pardavė savo sielą velniui, nes leistis užvaldomam nuodėmei – sudaryti sandėrį su kipšu.

Kvietimo sugrįžti priešistorė

Ačiū Dievui, kad gilioji parabolės apie sūnų palaidūną mintis – ne koks nors geraširdis šeimos tėvas, kurio maldas už savo atžalas vis dažniau slopina sielvarto našta, matant klystančius savo vaikus, bet čia dėmesio centre esti pats dangiškasis Tėvas, kuris vien iš begalinio gailestingumo tebekviečia visus sugrįžti pas Jį per Jo Sūnų, nes į mus Jis dabar žvelgia per Jo pralietą Kraujo prizmę ir daro viską, kad mes pagaliau atsiverstume – atsisakytume senojo Adomo mąstymo klišių ir, „atsinaujindami savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23), nukreiptume savo gyvenimo žingsnius link tikrosios Malonės – Dievo, kuris yra „gyvenimo šaltinis“ (Ps 36, 10).

Duotybė

Svarbiausioji iniciatyva sūnui palaidūnui (nebegalinčiam atsiremti į materialinį pagrindą – pinigus, kurių dėl vėjavaikiškumo nebeliko) keistis kilo ne iš jo paties esaties, kuri iki kaklo jau buvo pasinėrusi į „kiauliško“ gyvenimo jovalą, bet iš aukštybių… Girdėdamas savaip ritmingą kiaulių kriuksėjimą (jis buvo jų ganytojas) ir, nuolat jausdamas fizines jėgas silpninantį alkį, jis netikėtai patyrė sielos nušvytimą, nes susimąstė.  Tai buvo neužtarnauta duotybė, -pirmas žingsnis link galutinės pergalės, nes esminiai žmogaus viduje lūžiai dažnai prasideda iš pažiūros nuo mažų dalykų… Juk ir šiais laikais, kiek pasaulyje yra tokių jaunuolių, kurie, pavyzdžiui, išgirsta maloningą Dievo Dvasios kvietimą: „Laikas kilti į dvasines aukštybes – pradėk sekti Kristumi ir tapk Jo avių – sielų – ganytoju, ir būsi pats laimingas ir per tave Dievas padarys kitus žmones savo Karalystės dalininkais…“, bet nesiryžta to daryti, nes kai kuriems (kuriuos malonė kviečia tapti kunigais) atrodo, kad jų pašaukimas ar būsimas užsiėmimas kitoks ir kitur, pavyzdžiui, labai gerai apmokomas, dirbant biuruose ir kitose pasaulietiškose institucijose. Beje, tikiu, kad kai kasdien meldžiamės už pašaukimus, Dievas pasinaudoja mūsų maldomis ir vienur bei kitur atsiranda pašaukimų ir į kunigystę, ir į pašvęstąjį gyvenimą…

Vien susimąstymo nepakaks

Jaunesniojo sūnaus lemtingo dvasinio virsmo viena iš priežasčių – prisiminimo apie savo tėvą ir gyvenimą šeimoje atgaivinimas. Susimąstyti – tai pradėti analizuoti, vertinti esamą situaciją, ieškant kryptingai tinkamo bei teisingo sprendimo, kuris tiesiogiai susijęs su asmens valia. Neturėtume šio visiems laikams pamokančio bei įkvepiančio palyginimo apie sūnų palaidūną, jei jis pasiryžimą keistis, būtų atidėjęs kad ir vienam mėnesiui. Jei prie kiaulių gardo jis iš bado merdėjo, tai, praėjus trumpam laikui, turbūt būtų tik pilkas, bespalvis šešėlis iš šio žmogaus gyvenimo belikęs…

Vietoj epilogo

Tikroji jaunėlio gyvenime šventė – kai jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Šiame procese esti viskas: noras sugrįžti pas tėvą ir valingas ėjimas, siekiant tikslo. Tai – viso jo tolimesnio gyvenimo – malone remiamo – kelionė, kurios finišas – Dangus – amžinieji Tėvo Namai.

Kun. Vytenis Vaškelis