Link tobulo akis į akį regėjimo

Nepaliaujanti branda

Artėjant Velykoms, šį IV Gavėnios sekmadienį, Eucharistijos šventimo liturgija mus kviečia patirti sielos džiaugsmą, prisimenant Prisikėlusiojo istorinę mirties, šėtono ir nuodėmės įveikimo ant Kryžiaus pergalę, kurią kasmet maldingai apmąstydami bei tikėjimo darbais Dievą garbindami, nepaliaujamai link amžinųjų Velykų šventės slenksčio artėjame…

Kol gyvename žemėje, neišvengiamai tenka klysti, nes visi kažkiek esame veikiami savimeilės, trukdančios visiškai laisvai artėti prie Jėzaus ir visais atžvilgiais susitapatinti su Juo… Vis dėl to ten, išvydę savo Viešpatį (duok, Dieve, kad būtume verti tos nuostabiausios akistatos su Tavimi!) matysime Jį labiau visa esybe spindintį nei kadaise Jį ant Taboro kalno atsimainiusį regėjo apaštalai, nes šydų, skiriančių Jį nuo mūsų, nebeliks (plg. 2 Kor 3, 15-16).

Tik kitame Gyvenime bus visiškai aišku, kodėl Dievas šv. Teresėlę Lizjietę buvo apdovanojęs tokiu didingu dangaus alkiu…

Naujas kūrinys

Eidamas pro šalį, – sakoma Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Kol Jo mokiniai svarstė, kas kaltas, kad šis žmogus gimė neregys?, Jėzus iš anksto matė tą žmogų pasveikusį, nes žinojo, kad jis yra tinkamai pasirengęs priimti ne tik jo akis išgydančią galybę…

Kristaus veiksmai, sąlygoję aklojo praregėjimą, yra kupini simbolikos. Pirmiausia Jis sumaišė saujelę žemės su savo seilėmis ir gautą purvą tepė ant jo akių. Šis gestas primena ištrauką iš Pradžios knygos, kurioje pasakojama, kad žmogus buvo Dievo sukurtas iš žemės dulkių, tai yra kaip dieviškuoju kvėptelėjimu jam buvo suteikta gyvybė (plg. Pr 2, 7). Panašiai Viešpats, išgydydamas neregį, tarsi iš niekur jį pašaukia į naują buvimą… Šis aklasis gims iš naujo, nes galės matyti ne tik, pavyzdžiui, gamtos kerintį reiškinį – vaivorykštės spalvų paletę, – bet praregės ir širdimi.

Viešpaties gerumas praregėjusįjį pakerės

Minėtas aklas žmogus turėjo ypatingą dovaną bematant paklusti dieviškajam Mokytojui; juk nedelsiant daryti tai, ką liepia Visagalis, – tai išsilaisvinti iš bet kokio netvarkingo prieraišumo ir pritraukti Jo beribį gailestingumą, kurio perteklius, tekėdamas per buvusio neregėjimo tamsoje įkalintojo širdį, taip ją maloningai nuskaidrins, kad jis jį išgydžiusįjį norės vainikuoti kad ir šiais žodžiais: „Mano viso gyvenimo Geradarys, kuriam nėra lygių“. Taigi Jėzus bus didžio džiaugsmo priežastis tam, kuris įtikėjo, ir dėl to jo visą esybę nutvieks išgydanti Kristaus šviesa. Tai įvyks, kai jis antrą kartą susitiks su Juo, ir, išpažinęs savo gyvą tikėjimą Viešpačiu, parpuolęs, Jį pagarbins.

Vidinio aklumo kaltė

Tačiau fariziejai, ieškantys Jėzaus veiksmuose priekabių, Juo piktinosi, nes minėtas išgydymo stebuklas įvyko per šabą. Jėzui visos dienos yra dovana daryti gera, o fariziejai, atmesdami malonę objektyviai vertinti tikrovę – paprasčiausiai atvirai pripažinti gamtos dėsnius pranokstantį antgamtinį neregio išgydymo ženklą, visiškai apako; užuot pritarę tiesai, pasirinko melagingus kaltinimus Jėzui, ir save pačius užspietė į kampą. Apako dvigubai: ir protu, ir širdimis. Ne Jėzus tiesiogiai juos apakino, bet nuodėmė, kuri taip sumaišė jų protą, jog sutriko jų logiškas mąstymas: būdami kalti dėl savo aklumo, atsisakė priimti kitų teisingus liudijimus.

Tavojoje šviesoje padėk mums matyti save ir kitus

Taigi Jėzus neregiui nuo gimimo suteikė dvigubą stebuklą: išgydė akis ir pakeitė jo širdį, kad nuo šiol gyventų stiprėjančiu tikėjimu, o nesivadovautų vien tuo, ką mato. Praregėti – matyti pasaulio Šviesą visuose laiko ženkluose. Anuomet Viešpats priekaištavo fariziejams ir sadukiejams, kurie prašė parodyti ženklą iš dangaus, sakydamas, kad jie iš gamtos reiškinių moka numatyti orų permainas, o laiko ženklų – ne (Mt 6, 2–4).

Kaip oro mums reikia Kristaus šviesos, kad į šį pasaulį ir vykstančius reiškinius mokytumės žvelgti Jo žvilgsniu. Be tikėjimo šviesos būtume praktiškai akli. Mes gavome Jėzaus Kristaus šviesą, kad ne tik mūsų asmeninis gyvenimas būtų apšviestas šia šviesa, bet jos spinduliai sklistų ir į aplinkinius…

Per Jėzų ir Dvasią – pas Tėvą

Artėja Velykos, ir Viešpats nori mums visiems padovanoti savo Prisikėlimo džiaugsmą. Tačiau pirmiausia pakluskime Jėzaus paliepimui: Eik ir nusiplauk… (Jn 9, 7). Numazgok mus visus, Viešpatie, kurie pasineriame į apvalančius Tavo mums skirtos atgailos vandenis, kai atliekame nuoširdžią sakramentinę išpažintį. Čia mus apšviečia šviesa, kurioje norime ne tik gręžtis į Tave, bet darysime viską, kad ir išliktume joje…  Tada suprasime, jog mūsų ištikimybė Jėzui yra esminis atsidavimas Šventajai Dvasiai, trokštančiai tiesiausiu keliu mus nuvesti pas Tėvą.

Kun. Vytenis Vaškelis