Kalno pamokslo apmąstymas

Sugrįžkime ne tuščiomis

Kai atsiveria Viešpaties lūpos, kiekvienas turėtų būti pasiruošęs išgirsti daugiau negu iš kokio nors kito kad ir genialiai kalbančio, bet mirtingo žmogaus. Prabyla Visagalis, ir mes Jo tariamus žodžius tapatiname su Jo paties asmeniu, kuris yra ne tik Dievas Žodis, per savo ištartą žodį pašaukęs visa iš nieko atsirasti (Jn 1, 3), tačiau Jis – prisikėlimas ir gyvenimas. Tai – Dievo Karalystė, iš kurios Jis pas mus atėjo, vildamasis, kad (po įvykdyto Atpirkimo), visus žmones, – pirmiausia tuos, kurie priėmė nelengvą iššūkį ir (šiais sekuliariais laikais) laikytis Jo paskelbtų palaiminimų, idant, veikiant Dievo Dvasiai, juos stengtųsi pritaikyti savo ir kitų gyvenimų pašventinimui,     ir taptų verti drauge su Prisikėlusiuoju grįžti pas Tėvą, kuris, mums dar negimus, mus, kaip nėščia motina, savo Širdyje amžinai nešiojo.

Palaiminimai pranoksta mūsų samprotavimus

Šio sekmadienio Evangelijoje skelbiami Jėzaus palaiminimai yra nepalyginti daugiau nei visos šio laikino pasaulio gėrybės, nes Tas, kuris mums jas dovanoja visada kilnesnis už savo kūrinius. Tačiau ne taip paprasta Mokytojo mokymą priimti už gryną pinigą, kai vadovaujamasi vien siauromis žmogiško mąstymo klišėmis, o ne tikėjimu, kuris yra nuolankumo (malone grindžiamo) brolis. Palaiminimų apmąstymas tik tada yra prasmingas, kai ne tik pasikliaujame Jėzaus autoritetu, bet stengiamės sekti Jo Širdies sumanymais (plg. Ps 33, 11), idant mūsų širdys imtų skambėti pagal Jo muzikos ritmą.

Dvasios „dinamitas“

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mūsų skubos amžiuje palaiminimus pritaikyti kasdienybei nepraktiška, nes čia apčiuopiamų vaisių neteks matyti. Tačiau turėkime truputį kantrybės ir dar kartą su malda įsiklausykime, ką sako mums Kristus. Pastebėsime, kad dėmesingas Jo žodžių priėmimas yra savaip proporcingas atveriančiai mums protą malonei. Pasak vieno rašytojo, „palaiminimuose glūdi Šventosios Dvasios „dinamitas“. O „sprogsta“ jie paskatinti mūsų gyvenimo aplinkybių. Kai šventoji Dvasia mums primena kurį nors palaiminimą, mes tariame: „Koks stulbinantis šis tvirtinimas!“ Tada privalome nuspręsti, ar priimsime didį dvasinį sukrėtimą, jei paklusime Jo žodžiams. Šitaip veikia Dievo Dvasia“.

Pasaulio ir Dievo vaikų priešprieša

Ne veltui kai kurie Bažnyčios tėvai mums sako, kad Dievas tapo žmogumi Kristuje, kad mes taptume panašesni į patį Dievą. Taigi Jėzaus palaiminimai moko mus, kad mes panašėjame į Dievą tada, kai, stengdamiesi taisyti savo charakterį palaiminimų šviesoje, savyje įtvirtiname tokį gyvenimo būdą, kuris yra priešingas pasauliui, priklausomam nuo kūno bei akių geismo ir gyvenimo puikybės įtakų (plg. 1 Jn 2, 16). Taigi palaiminimai tam tikra prasme demaskuoja pasaulio dvasinį sugedimą ir į dienos šviesą iškelia rafinuotą piktojo veikimą. O kadangi pasaulis yra toli nuo Dievo širdies, jam svetimas tikrasis teisumas, dėl kurio tebepersekiojami tie (žr. Mt 5, 10), kurie laikosi Kristaus, vedančio juos savuoju keliu į absoliučios tiesos ir gyvenimo Jame Karalystės pilnatvę.

Gyventi dėkojimu

Pasaulyje yra daug blogio, bet negalime nepastebėti jame esančio gėrio ir grožio. Nors dėl destruktyvios pelno trokštančių žmonių veiklos ledynai, sparčiau tirpdami, graso mums viską skandinančiais potvyniais, bet vis dar tebesižavime išskirtinai gražiais saulėtekiais bei saulėlydžiais, liudijančiais, jog šie gamtos šedevrai ne žmonių rankų darbas, o Dievo, kuriam už viską tebūna šlovė! Kasdien garbindami Jį stengiamės išvysti bei suprasti kitus Jo užmojus.

Dievo vėliavnešiai

Jėzaus aukos Golgotoje visuotinumas byloja apie Jo tokią plačią širdį, kuri talpina milijardus atpirktųjų. Todėl Jis laimina ne tik Jam ištikimus individus, bet ir pasaulio visuomenes, kad jų narių tarpe būtų kuo daugiau tų, kurie, įtikėję Jį, atsisakytų smurto bei karus eskaluojančių veiksmų ir taptų taikdariais; nebedarytų abortų ir kovotų už gyvybės išsaugojimą nuo pat jos prasidėjimo momento; ir apskritai, atsiribodami nuo bet kokio pritarimo blogiui, taptų Evangelijos vėliavnešiais ir, nepaisydami pasitaikančių neišvengiamų persekiojimų bei kentėjimų dėl Kristaus, turėtų nesugriaunamą ištikimybės Jam motyvą.

Bičiulystė – veidas į veidą

Šis motyvas – tai įsitikinimas, kad dažnai kviečiant Jėzų į savo širdį, būsimus persekiojimus drauge su Juo ne tik pakelsime, bet ir mokėsime Jam už tai ir padėkoti. Pasak vieno autoriaus, „Jo artumas yra vertesnis už visus vargus dėl Jo“. O tai ir bus didžiausias atlygis mums – Dievo artimumas, kai Jį tikėdami, galvojome ne apie kokią kitą mums skirto atpildo formą, bet apie nesibaigiančią su Juo draugystę, užsimezgusią žemėje, o anapusybėje įgyjančią (dabar dar slėpiningą) akis į akį su Juo bendrystę. Mūsų paguodai tai bus panašu (tik žymiai nuostabiau) kaip kadaise Mozė turėjo privilegiją kalbėtis su savo Viešpačiu veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu (Iš 33, 11).

Vytenis Vaškelis