Motinos dienai
Pakili pradžia
– Mamyte, – kreipėsi trejų metų Kasia, – kodėl toks didelis tavo pilvas?
– Nes jame yra kūdikis, – atsako mama.
– Mama, ar tu jį myli?
– Na, žinoma. Aš jį labai myliu.
– Tai kodėl tu jį suvalgei?
Šį kartą prabilome vaikelio lūpomis, ir tegul tai būna šypsenos verta dovanėlė motinoms, kai Motinos dieną laiminame bei meldžiamės už visas gimdytojas.
Vaikelio gimimą lydi ir skausmas, ir džiaugsmas
Psalmininko Dovydo ištarmės atvirumas: Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme, mums primena pirmapradės kaltės egzistencines ištakas, kai pirmieji Edeno sodo gyventojai, sąmoningai pritarę klastingai neklusnumo Dievui vilionei, išreiškė visų kartų žmonių tam tikrą moralinį nuopuolį, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės. Per nuodėmę ir velnio pavydą į pasaulį bei į žmonių širdis įžengęs blogis, sukėlė vargus ir kentėjimus, kurie pasireiškia ir motinų, dažniausiai skausmuose (žr. Pr 3, 16), gimdančių kūdikius, gyvenime. Tačiau gimdyvių skausmai – ne amžini. Motina, išvydusi savo naujagimį, „kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21).
Motinų meilės atoveiksmis
„Aš tave myliu, mamyte!“ – vaikai, vyresnių artimųjų pamokyti, vieni nuoširdžiau, o kiti kiek išsiblaškę ir prabėgomis sveikina savo motules, jas pabučiuoja, įteikia joms gėlių, kitų joms patinkančių dovanų, ir visi dalijasi džiaugsmu, – juk šiandien svarbi šventė – Motinos diena!
Emocinė šiluma sklinda iš vieno šeimos nario į kitą, o jautri mamų intuicija neapgauna – ir po sveikinimų svarbu taip tęsti nuoširdžią bendrystę su savo mylimaisiais, kad visi, ypač tie jų vyresnieji vaikai, kurie greitu laiku turės išvykti mokytis bei dirbti svetur, išsivežtų tas prisiminimų akimirkas, kuriose buvo pasėta bendražmogiško gerumo sėkla… Be abejo, tikinčios motinos tos sėklos greitesnį dygimą atžalų širdyse, kad, malonei veikiant, dorybių derlius būtų gausesnis, su atsidavimu Dievui kasdien palydi malda…
Kai gyvenimas slysta iš po kojų
Tačiau esti ir tokių motinų, kurios nors vaikų sveikinimus priima šypsodamosi, bet jų širdys yra sužeistos nerimo ir baimės strėlių… Jos mato savo atžalų blogus pasirinkimus, ir ima pernelyg krimstis, kad jie nebenori klausyti tėvų gerų patarimų ir eina savo klaidomis grįstu keliu… Jos skaudžiai išgyvena dėl silpstančio su jais bendrystės ryšio, ir, suvokdamos, kad negali daryti jiems įtaką ir pakeisti jų nuostatas, ypač, prisimindamos savo vaikų auklėjimo spragas jų vaikystės bei paauglystės metais, – nesuteikė jiems tikėjimo pradmenų (beje, nepagalvodamos, kad prieš keliolika metų jose pačiose tikėjimo ugnelė vos ruseno), kartais iš nevilties ketina net visiškai nuleisti rankas…
Tinkamiausia pagalba – iš Nenusidėjusiojo
Taigi toms motinoms, kurioms Motinos diena – tai daugiausia neišsipildžiusių lūkesčių priminimai, norisi tarti: „Jūs tikrai nesate vienos; Dievas jus mato, girdi bei myli, ir Jis tiesia pagalbos ranką, trokšdamas jus per sakramentinę išpažintį, šv. Komunijos priėmimą, įsitraukimą į parapijose veikiančių maldų grupelių veiklą (pavyzdžiui, mamoms skirtoje „Motinos maldoje“), taip gausiai jus palaiminti, jog pajėgtumėte kasdien prisikėlusiam iš numirusių Jėzui Kristui drąsiai patikėti visas asmenines gyvenimo problemas“. Kadangi Jis geriausiai žino ir supranta kiekvienam žmogui tenkančius išbandymus, todėl ypač šį pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį Jis pasiruošęs išklausyti ir paguosti visas tas motinas, kurios dėl savo artimiausiųjų kreipiasi malda į Jį. Ne veltui parašyta: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, bet nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Žyd 4, 15-16).
Švč. Mergelės Marijos vaidmuo
Katalikų katekizmas mums skelbia štai tokį mokymą: „Mergelė Marija yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina. Ji iš tiesų yra Kristaus narių Motina, nes savo meile padėjo Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos Kristaus nariai. Marija – Kristaus Motina, Bažnyčios Motina“. Šios žinios ašis – mums, tęsiantiems kelionę Namo, Marija, mus nuolat užtardama savąja malda, yra didžioji Dievo Sūnaus Pagalbininkė. Tačiau labiausiai Jos globa pasitiki tie, kurie patys į Ją kreipiasi malda…
Antai kai 1920 m. gegužės 18 d. gimė Karolis Voityla, jo motina paprašė susirinkusiųjų atidaryti langą. Ji norėjo klausytis gegužinių pamaldų garsų, sklindančių iš netoliese esančios parapijos bažnyčios.
Taigi plačiau atverkime savo širdžių langus kasdieniam malonės veikimo vėjui, gaiviausiai pučiančiam, kai su malda skaitome Šventąjį Raštą, ir mums visiems bus lengviau vieni kitus išgirsti, suprasti ir mylėti.
Kun. Vytenis Vaškelis