Kad tikėtume Evangelija – atsiverskime

Kaltės ir bausmės sąsaja

Šio trečio Gavėnios sekmadienio Evangelija mus skatina Jėzaus akimis pažvelgti į atsivertimo būtinybę. Kai pas Mokytoją atėję keli žmonės papasakojo apie galilėjiečius, su kuriais žydų nemėgstamas Judėjos valdytojas Pilotas (26-30 po Kr.) žiauriai susidorojo, Jis į dienos šviesą iškėlė anuomet vyravusį klaidingą požiūrį, esą žmonių daromų nuodėmių sunkumas yra savaip proporcingas Dievo vykdomų bausmių mastui…

Esminis virsmas

Jėzus, paneigdamas žmonių skleidžiamas kalbas apie tuos galilėjiečius, kurie dėl to taip nukentėjo, nes „buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus“ (Lk 13, 2), visą dėmesį sutelkė į atsivertimo – asmeninio vidinio lūžio svarbą, kai žmogus, veikiant malonei, taip ima keisti savo gyvenimo būdą, jog atsisako senojo žmogaus ydingo charakterio ir „apsivelka nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui“ (Kol 3, 9-10). Tik tada iš tiesų įmanoma pradėti sugyventi su aplinkiniais, patikti Dievui ir siekti sielos bei kūno darnos.

Svarbiausias prioritetas

Jėzus pateikė kitą pavyzdį apie aštuoniolika žuvusių Jeruzalės gyventojų, ant kurių užgriuvo bokštas. Jis pabrėžė, kad mes, užuot juos lyginę su kitais, visomis išgalėmis esame pašaukti ieškoti tik tokio teisumo, kuris gelbsti mus nuo savyje susiskaldžiusios netikrojo aš tapatybės ir teikia palaiminimų kupiną atsivertimą. Jo esmė – kasdien siekti su Dievu malda grindžiamo artimumo, idant tikintieji galėtų aplinkiniams liudyti, jog gyvenimas tikėjimu, besilaikant Viešpaties teisumo, nėra pavaldus išoriniams pasaulio įvykiams, kad ir kokie jie būtų skaudūs… Pasak Jėzaus, žmones ištinkančios nelaimės nėra bausmės už jų nuodėmes, bet tai – svarbus kvietimas dažnai vertinti savo gyvenimą Jo mokslo šviesoje ir, prašant malonės taisytis, pažintos Dievo valios pritaikymą laikyti svarbiausiu savo gyvenimo būdo tobulinimo prioritetu.

Materiali ir dvasinė pagalba

Kai daugelyje pasaulio vietų siaučia karai ir tebesilieja civilių kraujas (skaudžiausia – ir mažamečių vaikų!), ypač mums artimoje Ukrainoje, stengiamės jos gyventojus paremti ne tik materialiai, bet ir dvasiškai, nes suprantame, kokia neįkainuojama yra ir mūsų maldų pagalba, prisidedanti prie šioje šalyje greitesnio karo užbaigimo.

Kas meldžiasi už kitus, sulaukia dangaus Tėvo palaimos ir sau. Tai tiesiogiai veikia mūsų dvasinį gyvenimą, nes malonė padeda kovoti su savo kad ir mažesniais prieraišumais prie įvairių netvarkingų polinkių, stabdančių širdies kaitą… O dvasinis išlaisvėjimas Dieve mumyse skatina dorybių augimą, kurios padeda mums ramiau vertinti visus gyvenimo reiškinius.

Žodžiais nenusakoma maldos galia

Su pasitikėjimu ir vidine ramybe žengdami kasdienybės takais, savaime skleidžiame kitiems tai, kas mus veda į vis didesnį atsivertimą. Kai tobulėjame, tolydžio artėjame prie neužmirštamo Biblijos pažado išsipildymo: Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5, 16). Tada nors ir tiesiogiai nematome už kitus per maldas sklindančių dieviškos kilmės spindulių, bet tikime, jog tai realiu būdu keičia savo valdžia piktnaudžiaujančių diktatorių mintis bei visuomenei lemtingos įtakos turinčius sprendimus; taip pat po truputį (nors per nago juodymą) gydo motinų, dėl baisių karo pasekmių kad ir Ukrainoje, netekusių savo atžalų, širdis ir prisideda prie visuotinio žmonijos atsivertimo, be kurio nebūna jokių šviesesnių pragiedrulių (plg. Lk 13, 5) (po šio laikino gyvenimo) Anapusybėje.

Kun. Vytenis Vaškelis