III gavėnios sekmadienis B 2012

Eutanazijoje nėra tiesos viltingai ateičiai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventė tikintiesiems yra pirmiausia Dievui dėkojimo diena, nes Jis, pasinaudodamas mūsų šalies aukščiausios valdžios sprendimu, 1990 metais kovo 11 – ąją mums grąžino Tautos laisvę bei nepriklausomybę, dėl kurių mūsų drąsieji tėvynainiai tragiškais pokario metais guldė galvas… Todėl turime branginti, saugoti ir puoselėti šias minėtas vertybes, nes jų ištakos slypi Dieve, kuris yra absoliuti tiesa, ir tik tas, kas pažįsta ją, nusimeta visas melo ir nuodėmės grandines.

Tačiau kai Tiesa – Dievas tinkamai nepažįstamas ir nemylimas, tada atsiranda pagunda savaip piktnaudžiauti laisve, nes žmogaus mąstymas stokoja tikėjimo šviesos iš aukštybių ir dėl to gali klysti bei kitus klaidinti. Antai gerbiamas Seimo narys Andrius Burba siūlo įteisinti eutanaziją. Nesivadovaujat Bažnyčios mokymu, iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti kilnus ir humaniškas dalykas: nepagydomai sergančiajam, kuris yra kamuojamas didelių dvasinių ir fizinių kančių, ir nežinoma būdų, kaip jam būtų įmanoma pagelbėti, padaroma eutanazija – jam suleidžiama mirtina dozė vaistų ir jis iškeliauja iš šio pasaulio, išvengdamas dar didesnių kentėjimų.

Mes žinome, kad Bažnyčios mokymo Širdyje yra meilė artimui, kuria būtina tarsi motiniška skara apsupti kiekvieną žmogų, ypač tada, kai jis sunkiai serga ir yra matoma, kad jis greitu laiku mirs. Didžius skausmus kenčiančiam ligoniui yra leidžiami skausmus malšinantys vaistai, net jeigu jie dėl pašalinio poveikio sutrumpintų jo gyvenimą. Taigi, jei ligonio skausmus malšinančiomis priemonėmis nesiekiama greičiau numarinti, bet tik norima, kad jis mažiau kentėtų, tuomet tai doriniu požiūriu suderinama su žmogiškuoju orumu.

Visai kita – eutanazija. Pasak katekizmo, „tiesioginės eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti neįgalių, sergančių ar mirštančių žmonių gyvybę. Moraliniu požiūriu tai nepriimtina. Tad veiksmas arba neveiklumas, kuriais – savaime ar turint ketinimą – nutraukiama žmogaus gyvybė, kad jam nebereikėtų kęsti skausmo, yra nužudymas, visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui. Klaidinga nuomonė šiuo klausimu gali kilti ir be blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikalstamų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties.

Tačiau nutraukti labai varginantį, pavojingą, nepaprastą arba proporcingų rezultatų neduodantį gydymą galima. Tai reiškia, jog atsisakoma „užsispyrėliškosios terapijos“. Taip nenorima paspartinti mirties, tik pripažįstama, jog jos išvengti nepavyks. Priimti tokį sprendimą turi pats pacientas, jei tik yra kompetentingas ir geba tai padaryti, priešingu atveju – teisėtai įgalioti asmenys, visada atsižvelgdami į protingus paciento pageidavimus ir teisėtus interesus“.

Prisimindami Bažnyčios mokymą apie gyvybės vertę, mes laikomės tvirtos nuomonės, kad nesame gyvybės (ne ją mes sukūrėme) savininkai, galintys su ja elgtis, kaip mums patinka, bet tiktai Dievo mums patikėtos gyvybės sergėtojai bei prižiūrėtojai. Todėl atmetame bet kokią minėto parlamentaro iniciatyvą legalizuoti eutanaziją, nes remiamės Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos mokymu, kuris aiškiai byloja kad „individas neturi teisės į eutanaziją, nes neturi teisės savavališkai disponuoti savo gyvybe. Taigi joks sveikatos apsaugos darbuotojas negali būti nesamos teisės vykdytoju“.

Pal. popiežius Jonas Paulius II eutanaziją kaip ir kitas panašias blogybes yra įvardijęs „mirties kultūra“. Kai vartotojiškoje visuomenėje didiesiems gyvenimo virsmams – kančiai ir mirčiai – nebesuteikiama transcendentinė prasmė, neišvengiamai nuvertinamas tikrasis žmogaus orumas ir jo vertumas. Žmogus, stokodamas malonės savo viduje, yra nepajėgus Dievo akimis žvelgti į viską, kas jį supa, kas yra išorėje. Tamsūs mirties kultūros akiniai blokuoja jo egzistencinį žvilgsnį į Dievą ir artimą. Jis nemoka atsiduoti savo Viešpačiui, kad Jis galėtų užpildyti visą jo gyvenimą, nepalikdamas nė vienos tuščios angelės. Individui, abejojančiam amžinybės buvimu, mirtis nėra trokštamas slenkstis Anapilin, bet ji – slegianti nežinomybė, neretai sukelianti paranojišką baimę. Dažnai dėl tikėjimo stokos, kai kurie sunkiai sergantieji linksta į depresiją ir pritaria savižudybei – eutanazijai.

Žinodami, kad žmogaus gyvybė šventa, mes priešinsimės eutanazijai, nes ji laužo Dekalogo įsakymą „nežudyk“. Mes suteiksime mirštančiajam veiksmingiausią pagalbos priemonę – maldą, kurios visas potencialas toli gražu dažnai nepanaudojamas. Pas sunkų ligonį nedelsiant pakviesime kunigą su Ligonių sakramentais, ir jam bus suteikta didžiausia bei svarbiausia gailestingumo pagalba. Nuoširdžiai melsimės su sunkiai sergančiuoju ir tikėsime Dangumi, nes tikrai anksčiau ar truputį vėliau mūsų maldos bus išgirstos ir mes matysime, kaip ligonis pradeda gyti arba jo kančios mąžta… Negalėsime apie jokią eutanaziją net pagalvoti, nes mūsų mintys ir širdys bus persmelktos gyvybę teikiančio Kūrėjo ramybės, vilties, kantrybės ir išminties.

Kun. Vytenis Vaškelis