Gyvuoju vandeniu trykštantis „Fontanas“ prašo gerti

Nebylumo sienos griūtis

III Gavėnios sekmadienio Evangelija prabyla apie Jėzų, kuris, keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, užsuko į Samarijos miestą Sicharą ir, nuvargęs iš kelionės, ketino šiek tiek pailsėti, todėl prisėdo prie Jokūbo šulinio. Atrodė, kad ši rami vietovė Jam užtikrins atokvėpio valandėlę. Tačiau netrukus prie šio šulinio semtis vandens atėjo viena samarietė, kuriai Jėzus tarė: Duok man gerti (Jn 4,7). Šie paprasti žodžiai moteriškę labai nustebino, nes iki šiol joks žydas, vengdamas bet kokios bendrystės su samariečiais, nebuvo jos užkalbinęs. Jos nuostaba įgijo nebesuvaldomo smalsumo polėkį ir ji, įsidrąsinusi, paklausė: Kaipgi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?, – tai yra „kodėl, kreipdamasis į mane, pradėjai griauti tarp žydų ir samariečių „pastatytą“ kiečiausią priešiškumo sieną?“

Samarietė dar nepajėgė suprasti, kad Dievas, kiekvienam sukūręs liežuvį, trokšta, kad jo dėka iš žmonių širdžių lobynų būtų iškeliama tai, kas yra gera (Mt 12, 35), ir iš jų sklistų geri žodžiai, tolinantys tarpusavio nesantarvę ir kuriantys pasitikėjimu grįstą bendražmogiškumą…

Už vandenį – į Gyvenimą bus sumokėta didi kaina

Kai Jėzus samarietei pasakė, kad jei ji žinotų, kas yra tas Prašytojas, kuris sakė: Duok man gerti, būtų pati Jo prašiusi, ir Jis jai būtų gyvojo vandens davęs!, moteriškė iš karto užsigeidė to ypatingo vandens… Tačiau Jėzus pakeitė pokalbio temą ir paprašė, kad ji čionai pasikviestų savo vyrą. Viešpats iš anksto žinojo, kiek ji gyvenime turėjo vyrų, ir kad visi jie yra tiesioginė nuoroda į jos padarytas nuodėmes, kurių atsikračiusi, tai yra atidavusi jas Dievui ir pradėjusi gyventi išties dorybingai, tik tada bus verta ragauti gyvojo šaltinio vandens, trykštančio į Gyvenimą, už kurį Jėzus, ruošdamasis pasiaukoti ant Kryžiaus, turės sumokėti daugybę kartų žmonių riboto mąstymo akiračius pranokstančią kainą…

Duoti Jam gerti – atiduoti Jam savo širdį

Jėzus nori ir mus užkalbinti, todėl tebeprašo: „Duok man gerti“. Duoti Jam atsigerti – tai patenkinti Jo lūkesčius, susietus su mūsų atsidavimu Jam, vykdant Dievo valią. Todėl Jam iš naujo patikėsime savo gyvenimą – su džiaugsmais ir skausmais. O už mūsų pasišventimą Jam Jis mums jau dabar teikia savo artumą, kai ypač maldoje skiriame laiko Jam. Melsdamiesi prisiminsime tą bevardę samarietę, į kurią kreipėsi Mokytojas, patvirtindamas besąlygišką tiesą – pirmiausia Jis mus pamilo, o tik paskui (dėl veikiančios malonės) ir mes Jam galime (nors iš dalies) tai, ką iš Jo esame gavę, – Jo gerumą, tarnystę kitiems, pradžiugindami Jo Širdį, Jam pačiam viską sugrąžinti…

Sielą kreipti link Dievo

Kaip Jėzaus maistas buvo vykdyti valią To, kuris Jį siuntė (Jn 4, 34), taip ir mes savo sielas maitinkime Dievo žodžio apmąstymais, aktyviu dalyvavimu Eucharistijos aukos šventime ir dvasinio gyvenimo puoselėjimu. Tada siela tvirčiau įsikibs į Tą, kuris yra Tiesa ir galės ragauti tuos laisvės vaisius, kurių pasaulis neduos, nes neturi. Nors siela bus gundoma priimti paviršutiniškos laisvės pakaitalus, nes dėl mūsų kūniškumo ji dažniau linksta link savimeilei būdingų dalykų ir tebenori pati viską kontroliuoti, todėl budėsime, kad nepasiduotume kūno geismams, kurie yra priešingi Dvasiai (Gal 5, 16-17).

Vienas autorius rašė: „Įdomu, kad filmų kūrėjai labai abejotiną turinį dažnai geba nutapyti labai gražiomis emocijomis, kurios verčia keisti mūsų moralinius įsitikinimus. Pasaulis gyvena emocijomis, pojūčiais ir geismais. Nuodėmė nuspalvinama visomis vaivorykštės spalvomis ir padaroma be galo patrauklia ir sentimentalia“.

Todėl mūsų kasdienis darbas ir toliau bus savo sielos galias taip su malda drausminti, kad ji pasiduotų Šventosios Dvasios vedimui ir ieškotų ne savo valios, o Viešpaties, paklusdama Dievo žodžio veikiančiai malonei.

Ačiū, Jėzau, už gimtinę!

Kai Kovo 11 – ąją, švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventę, dėkosime Aukščiausiajam už visus geruosius pokyčius visuomenėje bei melsime jai Dievo Apvaizdos apsaugos, prisiminkime, kad esame tiek verti Tėvynės laisvės dovanos, kiek leidžiamės išlaisvinami Kristaus, kuriame yra viskas, ko reikia kiekvienam čia ir dabar ir tolydžio artėjančiai anapusybei…  Kelkime maldingas širdis ir tarkime: „Jėzau, Tu esi mūsų neišsenkamo bendravimo vandens versmė, trykštanti į Gyvenimo pilnatvę!“ Tu sakai: „Ateikite pas mane tokie, kokie esate. Aš išgydysiu jūsų širdis, ir jūs, vedami Šventosios Dvasios, dar labiau norėsite gerti mano artumą, pasotinantį visus sielos gelmių troškimus. Juk jums siūlomas Gyvasis Vanduo dykai – Aš pats!“

Kun. Vytenis Vaškelis