Gyvenimo būdas – kasdien atsiversti

Kvietimas keistis iš pašaknų

Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija, kuri kvietė visus keisti gyvenimo būdą: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė! (Mt 4, 17).

Atsivertimas, neturintis pabaigos

Atsivertimas – širdies ir mąstymo kardinalus pasikeitimas, veikiant malonei.   Jei žmogus iš tiesų nori paklusti Jėzui, tada jau šis noras keistis yra liudijimas, kad ne jis pats yra šio vidinio dvasinio atsivertimo iniciatorius, bet Tas, kuris nuolat ieško sielų, kurios galėtų priimti Jo perkeičiantį tiesos žodį. Juk būtent Jis atveria antgamtinių neregimųjų dalykų paslapčių uždangas tiems, kurie, priimdami naujojo suvokimo šviesą, sako: „Tikrasis pasaulis – ne tas, kurį kasdien matome, bet tas, į kurį mus veda Kristus. Todėl verta kaskart sekti Juo, nenuogąstaujant, kur Jis mus nuves; svarbiausia yra žinoti – Juo turime visiškai pasitikėti, nes Jis negali mūsų apvilti“.

Taigi kuo daugiau savęs atiduodame Viešpačiui, tuo labiau Jam leidžiame veikti  mumyse. Tai – mūsų nesibaigiančio žemėje atsivertimo viltinga tąsa.

Padėti sugrįžti į save

Kai Viešpats mus moko mylėti aplinkinius, kaip save, Jis nori, kad kitų mes netapatintume su jų klaidomis. Matydami žmogaus pyktį ar prasiveržusią neapykantą, derėtų jo netinkamą poelgį tam tikra prasme pateisinti, manant, kad tas jo piktumo pasireiškimas – vienkartinis, nes jam nebūdinga viešai reikšti savo neigiamas emocijas. Nors individo pykčio proveržiai nelieka be pasekmių (įžeidžiamas Viešpats ir nuodėme sudergiama siela), tačiau, jei tas suklydęs žmogus yra praktikuojantis katalikas, tada, po atliktos išpažinties, paprašęs Dievą pagalbos kuo mažiau pykti, jis greičiau atgaus vidinę ramybę bei gaus malonę gyventi kasdieniu atsivertimu…

Ant saulės nepykstama

Taigi mokėti klystantįjį atskirti nuo jo nuodėmių yra tam tikro brandumo ženklas. Kažkur teko skaityti: „Neapykanta nėra būdinga žmogaus prigimčiai. Kai debesis užstoja saulę, aš nepykstu ant saulės; lygiai taip pat, užuot pykęs ant tariamo priešo, turėčiau suprasti, kad kaltos jo žalingos emocijos“. Net, jei tarkime, žmogus nuo mažumės (dėl auklėjimo spragų) būtų linkęs dažnai supykti, argi mes ant jo pyksime? Kaip nepykstu ant ugnies, kai nusideginu ranką (karštis yra jos natūrali savybė), taip pykčio „nesuplakame“ su neigiamas emocijas skleidžiančiu asmeniu, nes tai – du skirtingi dalykai.

Atsivertimas – tuštybės priešnuodis

Kai atokiame Romos valdytoje Galatijos provincijos mieste Listroje (dabartinė Turkija) apaštalas Paulius išgydė luošį, o ten esančios Dzeuso šventyklos kunigas dėl šio stebuklo didingumo liepė atvaryti jaučių ir drauge su minia juos paaukoti, tada apaštalai Barnabas ir Paulius (…) šoko prie minios, šaukdami: Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes skelbiame Gerąją Naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra (Apd 14, 8 – 15).

Aukšta atsivertimo amplitudė

Viena jauna moteris liudijo: „Buvau pakviesta į susitikimą, kuriame dėl mano atsivertimo meldėsi motina ir mano draugai. Mano emocinis pasaulis buvo iki gelmių sujudintas. Išpažindama savo nuopuolį maldavau Dievą išgelbėti mane iš nuodėmių ir net užmiršau tai, kas mane supa. Maldavau malonės ir patyriau aiškų atleidimo jausmą bei vidinį atsinaujinimą. Stodamasi sušukau: „Tai, kas buvo sena, praėjo, dabar visa tapo nauja“. Tai buvo panašu į įžengimą į naują pasaulį, į naują egzistencijos būseną. Mano dvasiniai išgyvenimai buvo tokie ryškūs, kad net medžiai skambėjo dangiška muzika. Mano siela pakilo Dievo meilėje, ir savo džiaugsmu aš norėjau pasidalyti su kiekvienu“.

Taigi šie jos vidiniai pokyčiai liudija iki galo nesuvokiamą Dievo gerumo apstumą…

Kūniškumui ne – Dievui taip

Kai žmogaus širdis, nuplauta gyvuoju vandeniu, tampa nauju malonės indu ir yra pajėgi laikytis Dievo įsakų bei juos vykdyti (žr. Ez 36, 26 27), tada maldavimas: Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti! (Rd 5, 21) yra žmogaus, besitęsiančiu atsivertimu gyvenančiu, būties esmė. Pasak vieno rašytojo, kaskart, kai nenorime atsiversti, Dievas mus laiko atsakingais, o mūsų nenorą – tyčiniu nepaklusnumu. Mūsų kūniškas gyvenimas neturi viešpatauti – Dievas turi viešpatauti mumyse.

Kun. Vytenis Vaškelis