II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) B 2012

Išskirtinis Atvelykio gailestingumas

„Nebus išteisinta jokia siela, kol pasitikėdama nesigręš į mano gailestingumą, ir todėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą“, – tokią svarbią žinią Viešpats Jėzus antgamtiniu būdu 1935 metais per šv. Faustiną Kowalską paskelbė tikintiesiems. Todėl jei kartais atsitiktų, jog per Atvelykį imtume ir nutylėtume Gerosios Naujienos šerdį – Išganytojo prisikėlimu padovanotą nepakartojamo grožio gailestingumo šviesą, – tada neturėtume stebėtis, kad nebylūs akmenys virstų ruporais ir galingai sušuktų: „Kristus prisikėlė! Jo Širdį degina gailestingumo liepsnos, nes visiems pasaulio nusidėjėliams Dangus atsivėrė!“

Suprasdami, kad dieviškojo gailestingumo skelbimas nėra vienadienis užsiėmimas, bet kad Prisikėlusiojo gelbstinčios meilės priėmimas bei jos liudijimas yra viso mūsų gyvenimo Dievui kasdienis pašventimas ir esminio Išganymo uždavinio iki paskutinio atodūsio sprendimas, mes, remdamiesi šv. Faustina, sakome: „Nors Tavo, Viešpatie, gailestingumo begalybės joks žmogaus ar angelo protas nepajėgus suvokti, tačiau kiek Tu atveri mūsų protus bei pripildai Evangelijos išminties ir į mūsų širdis įlieji Šventosios Dvasios gydančio balzamo, tiek mes tampame Tavojo gailestingumo įsikūnijimu, kuris aplinkiniams liudija, kad mes susitapatiname su Betliejaus Kūdikio paprastumu ir beatodairišku atsidavimu Motinai Marijai bei šv. Juozapui ir leidžiame vis labiau Tau taip mumyse veikti, kad tikėjimo darbais kaskart panašėtume į Tavo pasiaukojančio užsimiršimo dėl kitų pavyzdį. Kai mes patys tampame pripildyti Tavojo gailestingumo, tik tada galime ir kitiems konkrečiai padėti ieškoti bei atrasti Šventojo Rašto druskos smiltimis prisodrintą gailestingumo jūrą“.

Atvelykio Evangelijos ištrauka, bylojanti apie prisikėlusio Kristaus atėjimą pas savuosius, atskleidžia Jame dieviškumo pilnatvę. Ne pasakų vaiduokliški pramanai, bet tik visur Esantysis yra pajėgus lengviausiu judesiu ir be mažiausio bildesio praeiti pro tvirčiausias namų duris ir, lyg neišgyvenus mirties siaubingo alsavimo, prabilti naujo gyvenimo simfoniją kuriančiais žodžiais: „Ramybė jums“! (Jn 20, 19). 

Ar gali būti labiau išaukštintas žmogus, turintis Jėzaus ramybės dovaną, ant kurios pamatų statomas visų kitų dorybių rūmas? Negali. Bet ramybe tyvuliuojanti pilnuma yra pats Dievo Sūnus. Todėl kai pirmiausia į savo vidų Jį priimame, savaime tampame kupini tokios ramybės, kurios nerasi triukšmingo chaoso perpildytame pasaulyje. Taigi pirmasis Prisikėlusiojo žodis „ramybė“ dvelkė tokia anapusinio pasaulio ramuma, kuri aiškiai bylojo: „Kurgi ta rafinuoto mirties geluonies pergalė? Jos nėra ir niekada nebus. Ir visiems Dievo Avinėlio ištikimiems sekėjams „gresia“ ta pati lemtis: jiems nebaisūs piktdžiugiškos mirties kerai, nes jie yra drauge su Juo tikėjimo galia perėję iš mirties į gyvenimą (1 Jn 3, 14), iš žmonių baimės – į pagarbią Dievo baimę, išaugančią į Jo meilės polėkį, iš nerimo ir įtampų – į nuolatinį Dievo žodžiu pasitikėjimą bei atgimdantį jo veikimą. Jie paliko save ir atėjo pas Jėzų, kad vėl į savo vidų ir Namo jie grįžtų ne vieni… 

Palaimintas apaštalas Tomas, kuris turėjo malonę prisiliesti prie Jėzaus buvusių žaizdų ir visa esybe išpažinti, kad Jis jam yra viskas. Iš jo ir visų kitų šventųjų mes mokomės, kaip šiame gyvenime reikia tikėjimu nuolat „paliesti“ Jėzų. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Kristus išėjo iš šio pasaulio ir jo gyvenimo į naują kūniškumo pobūdį, tam kūniškumui nebeturi įtakos fizikos dėsniai. Tas kūniškumas priklauso Dievo pasauliui, iš kurio Jis pasirodo žmonėms ir atveria jiems širdį, kad Jį atpažintų ir paliestų. Nuolat esame kviečiami kartu su Tomu, „netikinčiu apaštalu“, Jį liesti ir atpažinti gyvą dabartį, kuria Jis nuolat naujai pasirodo istorijoje“.

Kai su giedra ramybe, su tikėjimo ugnele ir kantria meile prisiliečiame prie Jėzaus, visada pirmiau būname Jo malonės paliečiami. Įsižiūrėsime į Jo akis, skleidžiančias perkeičiančius spindulius ir su rašytoja Isabele Guerra tarsime: „Jis – nuostabus atvaizdas begalinės Šviesos, atėjusios pas mus, kad tarnautų. Todėl slaptas Jo spindesys visada jaučiamas dvasioje, viduje, kur glūdi gražusis neturtėlio sugebėjimas iš meilės atsižadėti, kur stiprumu laikomas mokėjimas paklusti, net jei teks gyvybę paaukoti, kur stebina slapta tarnystė prie brolio kojų, prie kenčiančiojo lovos, visų labui“.

Kun. Vytenis Vaškelis