Kosminio matmens Kalėdų istorija

Nesame našlaičiai

Nors Edeno sode ne tik pirmapradė pirmųjų tėvų, bet ir paveldima mūsų  kaltė (žr. Rom 5, 12) sutraukė visus betarpiškos su Aukščiausiuoju draugystės saitus, tačiau Dievas, būdamas be galo gailestingas, siuntė savo Sūnų, kad ne mus nubaustų (Jn 3, 17), bet per Jį visus prie savęs pritrauktų. Iš Tėvo gavome gyvybę ir egzistenciją; per Jėzų Kristų – naują gyvenimą, o iš Šventosios Dvasios ateina ramybė, vidinis džiaugsmas bei įsitikinimas, kad Ji mus veda ten, kam amžinai esame sukurti ir kur slypi mūsų galutinė paskirtis…

Tiesa, laisvė ir šviesa

Šį sekmadienį per pamaldas skaitoma Evangelija byloja apie Dievo Žodžio apsireiškimą pasauliui ir Jo bendrystę su žmonėmis. Sužinome, kad nors Jis kaip taikos kunigaikštis atėjo pas savuosius (Jn 1, 11), bet daugelis Jo nepriėmė, nes Jo nepažino. Vis dėlto ne veltui Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Įžvalgusis Viešpats iš anksto žinojo, kad visada bus ištikimų Jo sekėjų (nors ir nedaug), kurie per Kalėdas, apmąstydami Dievo Sūnaus apsireiškimo įvykį, malonei veikiant, gebės jį sieti su Jo Kančia ir Prisikėlimu iš numirusių. O tai tik dar labiau stiprins įsitikinimą, jog Prisikėlusysis tikrai gyvena mumyse ir mes priklausome Jam, ir kad viskas, kas parašyta Šventajame Rašte, yra tiesa, kuri vienintelė padaro mus laisvus ir veda į šviesą…

Dėl mūsų – į nusižeminimo viršūnę?

Per Kalėdas apmąstėme kilniausiu žmogiškumu alsuojančią ir visiems mums artimą Užgimusiojo istoriją.  Kai skaitome Evangelijos pradžią pagal Luką, negali nejaudinti dangaus Tėvo Siųstojo ir per Mariją pas mus Atėjusiojo nepaprastas užgimimas. Besilaukiančiai Dievo Motinai vietoj kuklaus užeigos kambarėlio buvo lemta pasaulio Atpirkėją pagimdyti tvarte (beje, mūsų laikų higienos sergėtojai sakytų – toks gimdymas dėl antisanitarinių sąlygų yra visiškas nesusipratimas). Viską vertindami giliau, galėtume klausti: „O paties Dievo Sūnaus atėjimas, pakeitęs mūsų istorijos kryptį, kai Jis, palikęs Jam prideramą dieviškos visagalybės šlovę danguje, prisiėmė grynai nuo kitų gerumo veiksmų priklausomą kūdikio pavidalą žemėje, – argi tai, ką Jis dėl mūsų išgelbėjimo Golgotoje padarė, nėra nusižeminimo viršūnė?..“

Kalėdos vyksta visada

Kai prisimename Jono Evangelijos prologą, jame nerašoma apie angelo skelbiamą piemenims didį džiaugsmą, kad gimė Išganytojas, kuris paguldytas ėdžiose, bet Dvasios įkvėptas autorius gilinasi į amžinai Esantįjį – Dievą Žodį, kuris, būdamas Visagalis, per kurį visa atsirado, iš pažiūros tapo vienu iš mūsų… Evangelistui Jonui užvis labiau rūpi ne gilintis į Jėzaus gimimo buities aplinkybes, bet atskleisti Tėvo ir Sūnaus santykį (žr. Jn 1, 18); kaip žmonės Atėjusįjį priėmė ir kad Jis visada buvo ir bus tikroji šviesa (Jn 1, 9). Taigi apaštalui Jonui Jėzaus gimimo istorija yra kosminio matmens, nes ji byloja ne tik apie dieviškąją būtį kūne, gyvybės gimimą, šviesą, šviečiančią tamsoje, tapimą Dievo vaikais ir begalinę malonę po malonės, bet ji kalba ir apie tai, jog Emanuelio apsireiškimas pasaulyje nėra tik istorinis laiko momentas; tai amžina pradžia. Ji mums sako, kad Kalėdos neapsiriboja vien Jėzaus ir mūsų gyvenimo konkrečių faktų pateikimu bei jų tam tikru sulyginimu, – jos vyksta visada: Žodis visada tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų…

Galybė ir širdį glostanti šiluma

Dievas Žodis tapo žmogumi, kad žmogus taptų tikru žmogumi – Dievo vaiku. Jėzus yra Žodis (Jn 1, 1), savo žodžiais bei gyvenimo pavyzdžiu mus darantis naujais kūriniais (plg. 2 Kor 5, 17). Pasak teologo A. Julicherio (A. Julicher), „Jėzaus kalbose jaučiama neišmatuojama galybė ir širdį glostanti šiluma“. Dievo Sūnuje geriausiai dera nežemiškas valdoviškumas, motiniškas švelnumas bei magnetinis gerumas. Pastaroji Jo charakterio savybė ir šiais laikais kaip medus traukia tuos vargšus, nuolankiuosius bei atviraširdžius, kurie intuityviai jaučia, kad už šio pasaulio melo fasado tebešviečia Tiesos saulė… Ir jie iš tiesų yra teisūs.

Kun. Vytenis Vaškelis