Taboras – slenkstis į Kalvariją

Keturios palapinės

Dieviškai spinduliuojanti Tėvo šlovė per Jo Sūnų Taboro kalne nušvito, artėjant viską nustelbiančiam Jėzaus prisikėlimo iš numirusių apsireiškimui… Pasigėrėjimą keliantis Jėzaus atsimainymas tetruko valandėlę, todėl Petrui, išvydusiam stulbinančia Dangaus šviesa apsisiautusį savo Mokytoją, rūpėjo viena – kuo greičiau „pagauti“ tuos euforišką džiaugsmą skleidžiančius spindulius, tai yra juos kiek įmanoma ilgiau išlaikyti pirmiausia savo širdies buveinėje tarsi nuo išorinio pasaulio izoliuotoje patalpoje, kurią savaip simbolizuoja tris palapinės, kurias jis ketino padaryti Jėzui, Mozei ir Elijui. Tai galėjo įvykti, jei tik būtų sulaukęs Mokytojo palankaus pritarimo savo nuo objektyvios tikrovės atitrūkusio sprendimo įgyvendinimui. Faktiškai jis norėjo pastatyti keturias palapines (savo širdyje ir vieną sau!), nes, žiūrėdamas į Atsimainiusįjį, jis patyrė tokį dieviškos palaimos prisilietimo apsvaigimą, jog nebesižinojo, ką sakąs…

Dievo Veido kontempliacija

Nors Petras, Jonas ir Jokūbas, matydami atsimainiusio ir besimeldžiančio Jėzaus spindintį meile veidą (žr. Lk 9, 29), iš nuostabos su dvasios pakilumu grožėjosi pasikeitusia Jo išvaizda (ir šis potyris jiems buvo kaip netikėtai atsivėrusi gyvojo vandens versmė), tačiau tas nežemiškas reginys jiems sukėlė ir tam tikrą baimę, nes Visagalio tobulo kilnumo artumas kūriniui visada esti tam tikros patirtos paslapties ir susižavėjimo rezultatas. Dievas – beribės meilės Saulė, o kiekvienas žmogus yra pašauktas tapti Jo begalinio gerumo spinduliu.

Viskam savas laikas

Kilniausia Jėzaus šlovė Dievo Tėvo akyse, kad Jis prisiėmė lemtį – už tave ir mane mirti kančioje. Kai mokiniai regėjo Atsimainiusįjį, jie dar negalėjo suvokti, kad Mesijas yra ir Nukryžiuotasis. Ir mums žmogiškai maloniau žvelgti į Prisikėlusįjį negu į Tą, kuris kenčia ant kryžiaus. „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2). Mokiniai matys Jo skaudžiausią žemiškojo gyvenimo pabaigą Golgotoje, bet vis tiek nepajėgs Jo kančios liudijimą prisitaikyti savo gyvenimo įprasminimui. Reikės sulaukti Sekminių, nes tik tada, kai pasikeis jų vidinės nuostatos ir jie bus sklidini Dvasios, tuomet jų esybė visu kuo panašės į Kristų, ir jie taps pasaulį perkeičiančia branduoline jėga Bažnyčios gerovei Dievo rankose.

Tikėti, kad regėtume

Apaštalas Paulius šitaip stiprino pirmuosius krikščionis: „Jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas“ (1 Tes 2, 20). Čia garbė ne ta prasme, kad pamatyčiau Neregimojo veidą ir tada įtikėčiau. Ne. Tikrasis Jėzaus sekėjų garbingumo rodiklis – kai jų tikėjimas Juo auga beklausant Dievo žodžio (plg. Rom 10, 17). O Rašto klausymo ar skaitymo dvasinės kokybės šerdis – malda. Kai įdėmiai klausomės Biblijos ir stengiamės dažnai prisiminti čia dabar Esantįjį, su tikėjimu Jam padėkojame, kad Dievo žodžių prasmė ne veltui vis giliau skverbiasi į mūsų širdis, nes pastebime, jog mūsų troškimus kaskart labiau valdo Dvasia Globėja.

Tikroji Atsimainymo pamoka

Aiškėja mūsų egzistencinė apsisprendimo svarba: ne tada tikėsiu Dievą, kai Jį pamatysiu ar pajausiu, bet tuomet išvysiu Jo šlovę, kai Jį tikėsiu ir tikėjimu į Kristų kasdieniais poelgiais grįsiu savo gyvenimą.  Gavėnios metu tegul bus kad ir toks Atsimainymo šventės įprasminimas: dalyvaudamas šį sekmadienį švenčiamose Mišiose girdėsiu Evangeliją, kuri bylos apie besimeldžiantį Jėzų, miego apimtus mokinius ir mums skirtą pamoką – iš naujo apkabinti mums duotą Jėzaus kryžių ir, Jam laiminant, jį nešti visą gyvenimą. Tada ant mūsų nužengs Dievo šlovė, kuri mus džiugins, ramins ir stiprins ir išbandymų valandomis primins, jog kelias į mūsų Prisikėlimą Kristuje veda (drauge su Juo ir bendražygiais) kopiant ne tik į Taboro kalną, bet (pagal Dievo numatymą) ir į Kalvarijos viršūnę.

Kun. Vytenis Vaškelis