Atsimainyti – būti su Juo ir džiaugsme, ir sielos skausme
Atsimainymas – Prisikėlimo preliudija
Šio II gavėnios sekmadienio skaitinys iš apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui – tarsi įžanga į Jėzaus Atsimainymo esmę. Kai šv. Paulius savo bendradarbiui Timotiejui bylojo apie Kristų, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija (2 Tim 1, 9), pabrėžė apie jau buvusį Įvykį – Jo prisikėlimą iš numirusių faktą, kaip svarbiausią mūsų krikščioniškų apmąstymų išeities tašką.
Nors Prisikėlusysis savo mirtimi jau įveikė mirties kaltininką – „velnią, kad išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14-15), tačiau mūsų asmeninis išganymas priklauso ir nuo mūsų pačių, kai, malonei veikiant, kasdien apsisprendžiame visur sekti Kristumi – džiaugsme, ir kančioje, – maldingai žvelgiant į Jį, nežemiškai spindintį ant Taboro kalno, ir kruviną Golgotoje, kuris buvo užmuštas ir išaukštintas Danguje (plg. Apr 5, 12-13).
Mąstyti apie Jėzų ir trokšti Jo
Kai Atsimainiusiojo šviesos sraute netikėtai pasirodė Mozė ir Elijas, atstovaujantys Senojo Testamento Įstatymui ir pranašams, jiedu su Jėzumi kalbėjosi apie būsimą Mesijo išėjimą – Jo mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų Jeruzalėje (žr. Lk 9, 31). Apie ką mes dažniausiai mąstome bei kalbame? Apie tai, ką mūsų protas geriausiai pažįsta ir širdis trokšta, tai yra kas mums labiausiai rūpi bei domina, nes kur mūsų lobis, ten ir širdis.
Štai apaštalas Paulius, vedamas Šventosios Dvasios, norėjo „nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Kodėl jis norėjo atsiriboti nuo visko ir fokusuoti dėmesį vien į Išganytojo kryžių? Dėl to, kad Nukryžiuotasis jam buvo „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24), ir jis buvo Kristaus Jėzaus pagautas, tai yra neregimasis pasaulis jam jau buvo realesnis bei artimesnis už tą, kuriame gyveno. Tiesa, tautų apaštalas dar nebuvo pasiekęs tobulos dvasinės brandos, bet jo veržimasis link Kristaus yra užkrečiantis pavyzdys visų laikų krikščionims…
Besibeldžiantysis ir mes
Jėzaus atsimainymo viršūnė – iš debesies pasigirdęs Tėvo balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo! Kai, stokodami tikėjimo bei maldos, išgirstų ar perskaitytų Biblijos tiesų nepriimame į širdį, savyje mariname teisumo likučius, ir mūsų sielos galios lieka savaip pasyvios, tai yra nepaliestos perkeičiančios malonės įtakos. Tada žmogus gyvena kūniškai ir negali patikti Dievui (žr. Rom 8, 8). Kai širdimi priimame tikėjimą ir lūpomis jį išpažįstame, leidžiame Šventajai Dvasiai mumyse veikti tuo teisumu, kuris yra vartai į išganymą (plg. Rom 10, 10). Taigi įdėmiai klausytis Dievo žodžių tolygu atverti savo sielos duris Besibeldžiančiajam (žr. Apr 3, 20), įsileisti vidun ir daryti tai, kas mus vienija su Juo.
Leidžiantis nuo Kalno…
Kodėl Jėzus, besileidžiant nuo Atsimainymo kalno, mokiniams įsakė niekam nepasakoti apie regėjimą, kol Jis prisikels iš numirusių? Mokiniai dar negalėjo pažinti esminės Atpirkimo dalies – Kryžiaus, kuris yra galutinės pergalės ženklas. Kai jie matys agonijoje merdintį Dievo Sūnų ir vėliau pamatys mirties Nugalėtoją, atsivers jų vidinės akys ir supras, kad Atsimainymas buvo didžioji Prisikėlimo įžanga.
Taigi po Jėzaus atsimainymo leidžiamės į kasdienybę, pasiryžę dar dėmesingiau klausyti To, kuris turi Dangaus Karalystės raktus, kuriais pajėgia atrakinti net sunkiausiomis kaltėmis „užžėlusią“ individo širdies spyną. Tėvas liepė klausyti Sūnaus ne tik dėl to, kad atgaila numazgoję savo kaltes ir per išpažintį atgavę vidinę laisvę suvoktume, jog tapome ne tik labiau panašesni į šlovingai Atsimainiusįjį, bet ir į skausmų Vyrą, kuris, savanoriškai ištvėręs visus išbandymus, tikisi, jog ir mes, laipsniškai mažiau pataikaudami kūniškumui, „laikysime save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11).
Jėzau, šviesk – Dvasia, vesk
Vieno rašytojo žodžiai nestokoja įžvalgumo: „Jei tave išjudino Dievo Dvasia, pasistenk, kad kuo daugiau tavo sprendimų būtų neatšaukiami, nepaisant galimų pasekmių. Negalime visą laiką pasilikti ant „atsimainymo kalno“, šildydamiesi viršukalnės patyrimo šviesoje (žr. Mk 9, 1 – 9). Tačiau turime paklusti šviesai, kurią ten gavome; privalome imtis veiksmų. Kai Dievas mums apsireiškia, turime pradėti veikti, kad ir kiek mums tai kainuotų. Negalime įplieksti vos sumanę ugnies, kuri glūdi širdyje. Dvasia padvelks ir Ji nurims, – mūs siela paslapty gyvena. Bet užduotys (…) įvykdomos tamsos valandomis“.
Kun. Vytenis Vaškelis