Žmogaus gyvenimas – egzaminas
Gal jiems stigo tik gulbės pieno?
Atrodo, kad Edeno sode pirmiesiems žmonėms nieko netrūko. Pagal Dievo panašumą sukurtiems Adomui ir Ievai Visagalis (dėl savo beribio palankumo) jiems net suteikė ypatingą malonę valdyti žemę ir viešpatauti visai kūrinijai (žr. Pr 1, 28). O jų laimės viršūnę vainikavo betarpiška bendrystė su pačiu Kūrėju… Pirmieji tėvai žinojo, jog stengdamiesi savo gyvenimu bei darbais vis labiau augti meile Viešpatyje, jų asmeninio šventumo kreivė kils taip, kad, derindami asmeninius sprendimus su Dievo valia, pajėgs galutinai įvykdyti jiems numatytą pašaukimo paskirtį.
Palaiminto klusnumo dėmuo
Dievo Apvaizdos planuose iš anksto buvo numatytas aukščiausios žmonių laimės bei gerovės niekuo kitu nepakeičiamas dėmuo – Adomo ir Ievos visu gyvenimu grindžiamas klusnumas Tam, kurio rankose esti viskas; taip pat ir pirmųjų žmonių tolimesnės egzistencijos siūlas… Žmogau, klausyk suverenios Dievo valios – neliesk vaisių nuo Sode augančio „gero bei pikto pažinimo medžio (…), nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17), anuomet šitaip Dievas įspėjo Adomą, dar prieš jam sulaužant sandoros su Juo jungtį… Čia nuodėmės esmė – neklusnumo Dievo valiai sąžinės apkartinimo potyris, kai nusidėjėlis slepiasi nuo Visagalio šventenybės artumo, nes pradeda suvokti, jog jo širdyje atsivėrė tokia gili atlikto gėdingo veiksmo žaizda, jog pats išsigydyti nepajėgs, nes reikia Kito. Tą dvasinę žmonijos širdžių operaciją (paaukojant save ant Kryžiaus) turės atlikti niekas kitas, tik vienintelė iš dangaus siųstoji Malonė…
Po Dvasios krikšto – į gundymų verpetą
Pirmąjį gavėnios sekmadienį Evangelija mums skelbia apie Jėzaus gundymus dykumoje, primenančius Adomo ir Ievos gundymą, kai jie neišlaikė egzamino Rojuje… Kol gyvensime žemėje, tik iš dalies (Dievo Dvasios veikimo dėka) suvoksime, kokia bekraštė yra Dievo Sūnaus meilė žmogui ir koks besaikis nuodėmės nuodėmingumas (žr. Rom 7, 13), ir kad „velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jn 3, 8).
Viešpats Jėzus, kupinas Šventosios Dvasios, ir Jos įkvėpimų galia vedžiojamas po dykumą, buvo velnio gundomas (žr. Lk 4, 1-2). Nors „Dievas negali būti gundomas į pikta“ (Jok 1, 13), tačiau, trokšdamas mums duoti pamoką, kaip reikia gundymų atvejais ar sukilus įvairioms pagundoms nedelsti ir ryžtingai (su malda) atmesti visas priešo viliones, Išganytojas iškentė šėtono gundančius puolimus, nors, būdamas Visagalis, galėjo gundytoją iškart nusviesti kad ir į ugnį, kaip antai Melitės saloje pasielgė apaštalas Paulius su gyvate, kai ji iššoko iš laužo ir įsikirto jam į ranką (Apd 28, 3).
Duona – priemonė, bet ne tikslas
Kai Jėzus po keturiasdešimt dienų pasninko buvo alkanas, prie Jo prisėlino velnias, sakydamas, jog Jis savo dieviškąją tapatybę galįs patvirtinti akmenį paversdamas duona. Jėzaus atsakas – lakoniškai trumpas: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Ne dėl kasdienės duonos valgymo atėjome į šį pasaulį ir turėsime jį palikti, bet dėl to, kad esame pašaukti ieškoti Dievo Karalystės, idant visi kiti dalykai (tiek, kiek iš tiesų jų reikia) mums būtų pridėti (plg. Lk 12, 31). Taigi pernelyg medžiaginių vertybių sureikšminimas veda į žmogaus sielos susiskaldymą, nes aukštyn kojomis apverčiama vertybių hierarchija: garbinama priemonė, numojant ranka į esminį Dievo tikslą. Todėl tik toks gyvenimas, kai laikomasi Dievo žodžio, veda į tikrą tiesą, laisvę ir laimę.
Gundymas valdžia ir turtu
Vėliau Jėzų šėtonas gundė valdžia ir turtų gausa. Pasak velnio, Jėzui tereikia parpuolus ant žemės pagarbinti jį, ir šėtonas Jam suteiks valdžią ir didybę. Čia melo tėvas ištikimas sau: jis tik laikinai šiame pasaulyje gali disponuoti tuo, ką turi. O iš tikrųjų šlovingiausiam Jėzui visada priklausė ir priklauso, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per Jį ir Jam. Taigi kai šėtonas mėgins mus „užburti“ pigios valdžios žavesiu, Jėzaus pavyzdžiu nesileisime į jokius kompromisus su gundytoju ir sakysime: „Eik šalin, nelabasis, nes esu mylimas, aprūpintas ir saugomas Dievo Tėvo vaikas!“
Šėtonui ne, Dievo valiai taip
Dar velnias Jėzų gundė kritimu nuo šventyklos šelmens. „Pulk nuo čia žemyn, nes Tavo angelai saugos Tave…“ Dievui Sūnui nėra negalimų dalykų! Bet Jo perkeičianti galia pasireiškia ne pučiant šėtono užmačių dūdelę, o tik tada, kai išmuša Tėvo valios išsipildymo valanda.
Kun. Vytenis Vaškelis