I gavėnios sekmadienis B 2012

Laikas atsinaujinti

Prasidėjusi kasmetinė Gavėnia kai kuriuos tikinčiuosius nejučia skatina susimąstyti: „Ir vėl atėjo toks bažnytinis metų laikotarpis, kai turėsime labiau vengti triukšmingų pramogų, rečiau kilnosime taurelę, mažiau laiko skirsime televizijos šou laidų žiūrėjimui, labiau budėsime, kad nepamestume galvos – neeikvotume brangaus laiko naršydami po interneto virtualius labirintus, pasninkausime… Atsiliepsime ir į Bažnyčios kvietimą dažniau pagelbėti savo artimui: ligonį aplankyti, stokojantį sušelpti, klystantį į tiesos kelią paskatinti sugrįžti. Už seniai velykinės išpažinties nebuvusį namiškį nuoširdžiau pasimelsime, idant prie klausyklos langelio nebebijotų prisiartinti…“

Jei kas nors tokius ar panašius pasiryžimus savo širdyje formuluoja, – vertas pagyrimo. Tačiau leiskite paklausti: „Ar Gavėnios ir apskritai viso mūsų gyvenimo įprasminimui šių ir panašių dalykų visiškai pakanka?“ Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jei mūsų nukrikščionėjusioje visuomenėje tikintysis dėl Dievo bei artimo labui daro įvairius darbus, pavyzdžiui, palieka savo šeimos jaukų židinį ir, įsitraukdamas į parapijos Marijos legiono, į Caritas veiklą, ar į jaunimo sielovadą, atlieka kilnią artimo meilės tarnystę, tai išties yra pasiekęs solidžią dvasinę brandą. Kelia pasigerėjimą, kai žinome, jog daugelyje parapijų darbštieji parapijiečiai yra sektinas pavyzdys kitiems.

Vis dėlto ne paslaptis, kad ir tarp aktyvių tikinčiųjų, besidarbuojančių parapijos vynuogyno baruose, kartais esti tam tikrų susiskaldymų, pavydų, apkalbų, nesveikos konkurencijos, storžieviškumo… Todėl būtų naudinga, jei mes kiekvienas šios Gavėnios pradžioje – vidinio atsinaujinimo laiku – imtume ir atvirai pirmiausia kreiptumės į visur Esantįjį: „Viešpatie, padėk man ir parodyk manyje vyraujančią silpnybę, kuri liūdina Tave, neretai įskaudina artimą žmogų bei ardo mano meilės santykį (beje, niekuo kitu nepakeičiamą) su Tavimi ir su aplinkiniais“. Galbūt ne iš karto ant mūsų kris dangiškos šviesos spindulys, nušviečiantis tikrąją mūsų sielos būklę, idant Dievas suteiktų mums gailestingumo dovaną: atpažintume savo svarbiausios dvasinės problemos šaknį, pradėtume jos bodėtis ir trokštume su ja visiems laikams išsiskirti.

Tačiau netrukus maldinga savityra turėtų duoti rezultatų: malonė mums atvers vidines akis, ir mes aiškiai išvysime savyje nuodėmės kirmėlę, kuri, mitriai besiranganti, ėda mūsų ir Dievo tarpusavio bendrystės vaisių. Tada, suvokdami Atpirkėjo žodžių svarbą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15), kurie skelbiami šio sekmadienio Evangelijoje, maldoje atiduosime Jam savo vidinę žaizdą, idant Jis, kaip visų sričių Gydytojas, atliktų neatidėliotiną operaciją ir pašalintų iš mūsų širdies tą nuodėmių pritvinusį parazitą. Ši dieviška intervencija į mūsų vidinį pasaulį – tai Susitaikymo sakramentas. Išpažinties metu žmogus atveria Viešpačiui per kunigą savo negerų įpročių ar priklausomybių pūlinius, gailisi dėl nuodėmių, pasiryžta taisytis, priima antgamtinę atleidimo bei susitaikymo dovaną ir… giliai įkvepia šviežią bei gydantį Šventosios Dvasios oro gūsį.

Apie tai įžvalgiai rašė šv. Kirilas Jeruzalietis: „Žėrintys šviesos ir supratimo spinduliai įspindi prieš Jai ateinant. Ji ateina kaip tikra globėja, atvira širdimi. Ji išties ateina gelbėti, gydyti, mokyti, perspėti, sustiprinti, paguosti, apšviesti protą. Ir taip Ji veikia pirmiausia Ją priimančią sielą, o paskui per ją – ir kitas. Kaip žmogaus, buvusio tamsoje ir netikėtai išėjusio įsaulin, kūno akys nušvinta ir aiškiai pamato tai, ko pirma nematė, taip ir žmogaus, kuris buvo padarytas vertas gauti Šventąją Dvasią, siela apšviečiama, ir jis žmogaus galias pranokstančiu būdu regi tai, ko pirma neregėjo“.

Taigi esminė visų liturginių ir apskritai ištisų metų kasdienio vidinio atsinaujinimo motyvacija – tai artintis prie Kristaus bei susilieti su Juo, kad mūsų mintys, žodžiai bei veiksmai būtų taip apšviesti Šventosios Dvasios, idant, pasilikdami Jos įtakoje, galėtume džiaugtis, jog esame praregėję: aiškiai matome tuos dalykus, kuriuos dar neseniai temdė žmogiškoms silpnybėms pataikavimo rūkai.

Gavėnios apmąstymo centrinis dėmuo – mūsų Išganytojo pasiaukojančios meilės apsireiškimas, kuris raudonais spinduliais, tarsi netikėtai išilgėjusiais skausmo kalavijais, pervėrusiais Dievo Avinėlio Širdį, visiems nušvito ant medinio Kalvarijos kryžiaus. Nepailsime mokydamiesi atiduoti visas savo bėdas, laimėjimus, save pačius bei kitus Tam, kurio pralietas Kraujas laisvina mus iš visų ydų liekanų, o Jo įvykęs prisikėlimas iš numirusių visiems Jo sekėjams primena, kad pasiekus trumpalaikio finišo tiesiąją, nevalia stabdyti bėgimą. Jis dar nesibaigė. Nedelsdami perduosime savo atnaujintos širdies estafetės lazdelę kitiems.

Kun. Vytenis Vaškelis