Galingiausias egzorcizmas

„Artuma“ Nr. 11, 2007 m. lapkritis
Egzorcistą kunigą teologijos daktarą, VDU KTF dėstytoją, Ruklos įgulos karo kapelioną Arnoldą VALKAUSKĄ kalbina žurnalistė Jūratė GRABYTĖ

Pirmiausia prašytume paaiškinti, kas yra egzorcizmas ir kada žmogui reikia egzorcisto pagalbos?

Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės – pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta – tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti.

Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui“, skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas“, kad žmogus eina teisingu keliu.

Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija. Jie palieka tikrąjį kelią, apreikštą per Dievo Sūnų, Įsikūnijusį Žodį, ir ieško stabų, pradeda vergauti demonams, kurie vėliau juos vienaip ar kitaip kankina.

Net į Rytus važiuoti nebūtina. Pakanka ir pas mus nueiti pas kokią nors būrėją – ir toks elgesys būtų stabmeldiškas, atveriantis galimybę piktajai dvasiai veikti žmogų, nes taip sugriauname savo santykį su Dievu, kuris išsiskleidžia Jėzuje Kristuje.

Bet ar galima teigti, kad Rytų religijas išpažįstantys žmonės tiesiogiai susieti su piktosiomis dvasiomis? Juk tai to krašto, tos kultūrinės aplinkos per šimtmečius suformuotas kelias į Dievą.

 Taip, tai yra tų žmonių kelias ieškoti Dievo jiems priimtinu būdu. Ir Vatikano II Susirinkimas sako, jog žmogus, kuris gimė supamas tam tikros kultūros bei tam tikro tikėjimo ir kuris vykdo tai, ko moko tas tikėjimas ir ką sako jo sąžinės balsas, bus išganytas. Jeigu ten gyvenantys žmonės pažintų, kas yra Jėzus Kristus, galima manyti, kad jie tikrai atsigręžtų į jį. Tuo tarpu mes, krikščionys, atsisakome mums apreikšto tikėjimo ir paliekame Jėzų. Tai yra perėjimas nuo didesnio prie mažesnio, tarsi iš dvyliktos klasės vėl grįžtume į pradinę mokyklą. Ir tegul neįsižeidžia tie, kurie pas mus tas religijas praktikuoja.

Be to, tai ir mados reikalas. Buvo metas, kai net vienuolynuose plito rytietiškos meditacijos, užsimota daryti Vakarų misticizmo ir Rytų religinių praktikų sintezę, bet šie bandymai patyrė nesėkmę.

Ar pačiam žmogui įmanoma atpažinti, kad jis yra varginamas piktosios dvasios, kad tai ne psichologinė problema?

Viskas itin susipynę ir ne specialistams atskirti labai keblu, nes psichologinis žmogaus trapumas dažnai sudaro prielaidas atakuoti piktajam. Sunkūs varginimai arba apsėdimai gana reti – tuomet jau neapsiriksi, nes toks žmogus net negali užeiti į bažnyčią, neįstengia pasišlakstyti švęstu vandeniu, negali jokios maldos sukalbėti, vos ištarus Jėzaus vardą jį pradeda krėsti šaltis. Tada abejonių niekam nekyla, o visais kitais atvejais geriau net ir nebandyti aiškintis. Krikščionių tikėjimas aiškiai sako, kad Jėzus yra aukščiau visko ir niekas negali pakenkti žmogui, kuris vienijasi su juo. Baisiausias yra ne šėtonas, bet nuodėmė, kurios reikia ypač vengti. O šėtonas sukiojosi ir sukiosis aplinkui. Apaštalas Petras sako, kad jis kaip riaumojantis liūtas slankioja tykodamas, ką praryti. Jeigu žmogus gali eiti išpažinties, tai pats geriausias ir veiksmingiausias egzorcizmas. Išpažintis – galingas ginklas, nes tai yra sakramentas, o egzorcizmas – tik sakramentalija, Bažnyčios pagalba, malda. Žinoma, išpažintis turi būti nuoširdi ir nuodugni, derėtų išsakyti net širdyje kylančias abejones ar baimes.

Ar galima atverti kelią piktajam, kad jis vargintų kitą žmogų, pvz., nekaltą kūdikį, sąmoningai linkint jam bloga?

Jei Kristus įsikūnijo, vadinasi, esame labai išaukštinti, ir laisvas žmogaus apsisprendimas be galo svarbus. Kaip gyventi – su nuodėme ar be nuodėmės, su Dievu ar be Dievo? Nuo to priklauso visas mūsų, o gal net ir mūsų vaikų gyvenimas. Kad ir kiek kas nors linkėtų bloga ar mus keiktų, jei nesame padarę sunkios nuodėmės, jokie prakeikimai neturi galios. Katalikų Bažnyčios doktrina teigia, jog sunkių nuodėmių galime ir privalome vengti, lengvų nuodėmių be specialios Dievo pagalbos neišvengsime. Tad venkime sunkios nuodėmės!

Žinoma, prakeikimai įmanomi. Juk vien Lietuvoje kiek patentuotų raganų, kurios pasitelkia įvairias demoniškas jėgas, sudarinėja sutartis su piktuoju; pasaulyje vyksta vadinamosios šėtoniškos mišios. Teko lankytis Baltarusijoje. Ten žmonės labai plačiai taiko visokius užkalbėjimus, kad ir nuo „rožės“ – pas mus irgi tokia praktika vykdoma. Blogio jėgos tikrai labai stiprios, bet visa tai neveikia žmogaus, kuris nesiekia ryšio su jomis. Piktasis yra tarsi grandine pririštas šuva. Įkąsti pajėgs tik tada, jeigu per arti prie jo prieisime. O šiaip jis gali tiktai loti.

Melsdamiesi už vaikus egzorcistai stengiasi išsiaiškinti, kas buvo jų tėvai, kaip jie gyveno. Jei tėvai supančioti blogio, tai sudaro prielaidas piktajam pasiekti ir jų vaiką. Tačiau kūdikiai varginami itin retai ir labiausiai čia veikia krikštas, kiekvienam realiai suteikiantis Šventąją Dvasią. Jei to negana, gal per šią problemą Dievas nori paveikti visą šeimą? Teko bendrauti su Rumunijos stačiatikių egzorcistais. Jie net nesimeldžia už vieną asmenį. Turi susirinkti visa šeima, kelias dienas praleisti kur nors drauge melsdamasi ir pasninkaudama, tik tada meldžiasi egzorcistas. Žmogus privalo suprasti, kad jis turi keisti savo gyvenimą, atgręžti jį į Dievą.

Nuolat turime prisiminti, koks yra mūsų galutinis tikslas. Jei tai palaimintasis Dievo regėjimas, teks pripažinti, jog kartais negalime suprasti, kodėl jo siekiant mūsų gyvenime vyksta kai kurie dalykai. Filosofas Heideggeris mūsų būties perspektyvą, ko gero, nusakė tiksliausiai: tikras žmogus – tai žmogus, gyvenantis mirčiai. Vadinasi, nors Dievas mus be galo myli, jis leidžia patirti įvairių išbandymų, kad mes neįsikabintume laikinojo gėrio.

O egzorcizmas yra tik dalelė tikro Jėzaus veikimo. Evangelijoje aiškiai pasakyta: eikite į pasaulį, krikštykite žmones, gydykite ligonius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite (plg. Mt 10, 8). Mes visa tai pamirštame, nes negyvename Evangelija. Savo tikėjimą pavertėme vos ne ideologija – juk dažnas iš tiesų netiki, kad Jėzus Kristus šiandien, čia ir dabar, veikia per Šventąją Dvasią. Kodėl niekada nekalbame apie tai, kad, pvz., priėmę Ligonių patepimo sakramentą žmonės pasveiksta? Galiu patvirtinti remdamasis savo praktika – po patepimo bent pora žmonių stebuklingai pasveiko. Šis sakramentas veikia visada. Gal ir grubokai pasakysiu, bet jį suteikus žmogus arba pasveiksta, arba lengvai ir greitai numiršta. Kitaip nebūna. O juk ramus atsisveikinimas su šiuo pasauliu – irgi tam tikras stebuklas.

Kaip įvertintumėte žmonėms lyg ir padedančių ekstrasensų, bioenergetikų veiklą? Kartais jų metodai lyginami su charizminės užtarimo grupės malda: abiem atvejais meldžiamasi uždėjus rankas, ekstrasensas irgi kalba „Tėve mūsų“…

Bažnyčios nuomonė apie tai visada kategoriškai neigiama, nes arba ekstrasensai nežino, kokių jėgų padedami veikia, arba tiesiog apgaudinėja žmones, naudodamiesi jų patiklumu. Charizminė užtarimo malda visiškai priešinga – ji vyksta tikinčiųjų bendruomenėje, o tie, kurie meldžiasi, gerai supranta esą Dievo įrankiai ir puikiai žino, kad svarbiausia yra ne išgydymas, o amžinasis žmogaus likimas. Tuo tarpu bioenergetikas elgiasi kaip magas ir įvairias galias naudoja tam, kad suteiktų laikiną pagerėjimą. Nesvarbu, jog kalba „Tėve mūsų“, reikia klausti, kas jam yra tas „tėvas“. Kad galėtų pridengti savo tikslus, ekstrasensai naudojasi religine simbolika bei terminais, tačiau į religinę formą įdedamas visai kitas turinys. Nė vienas charizminės grupelės narys niekada netvirtins turįs kokių nors išskirtinių galių. Jis tik kreipiasi į Dievą, kuris gali suteikti dovaną, tačiau ne jam, o per jį – bendruomenei, nors tai būtų ir gydymo dovana. Įvairius bioenergetikus į gyvenimą įsileidžiame nesuvokdami savo tikėjimo esmės, o tai, reikia aiškiai pasakyti, gali nulemti amžinąjį mūsų likimą. Ekstrasensas gali prišnekėti, o gal net ir atlikti gražių dalykų, tačiau jis perdeda ir išaukština tai, kas nėra Dievas. Nepatingėkite paskaityti Senojo Testamento, kur aiškiai pasakyta apie visus regėtojus, kerėtojus, būrėjus – visa tai priešinga Dievo valiai, nes yra stabmeldystė. Beje, pasitikėti horoskopais reiškia lygiai tą patį.

Nesyk žmonės klausia ir apie įvairius būrimus kortomis, pusiau juokais kažkada vykusius spiritizmo seansus ar žaidimus adata. Iš tiesų tai labai rimta, nes piktasis neturi humoro jausmo. Apie tai būtina pasisakyti atliekant išpažintį ir čia pat visko atsižadėti.

O kaip vienas ar kitas kunigas tampa egzorcistu? Ar dėl kažkokių asmeninių savybių, pasirengimo, išsilavinimo, ar dėl troškimo atsidėti šiai tarnystei?

Katalikų Bažnyčioje egzorcistą skiria vyskupas. Bažnyčia – tai ne tik parapijos bendruomenė, bet ir visa skaistykloje esanti, t. y. visa kenčianti Bažnyčia, visi dangaus šventieji – triumfuojanti Bažnyčia, ir visa žemėje kovojanti Bažnyčia. Visa Bažnyčia meldžiasi drauge su egzorcistu, užtat jam labai svarbu būti jos vadovo paskirtam. Senasis egzorcizmo apeigynas nurodo tokias asmenines savybes: kad nebūtų pernelyg jaunas, t. y. kad sugebėtų išlaikyti psichologinę pusiausvyrą; kad būtų išsilavinęs, t. y. kad nepasiduotų įvairiems pseudomokslams; trečiasis reikalavimas – gyvenimo šventumas. Jį labai sunku apibrėžti, svarbiausia – trokšti nedaryti nuodėmių, norėti keliauti su Dievu.

Minėjote, kad piktojo varginamų žmonių sparčiai daugėja. Tačiau egzorcistų Lietuvoje tėra keletas. Nuo ko tai priklauso? Juk minėtus reikalavimus atitinka kur kas daugiau kunigų, negu paskiriama egzorcistais.

Iki galo dar neįvertiname šios problemos dydžio. Nemažai kunigų mano, kad jis tik įsivaizduojamas. Kiti nelabai nori įsipareigoti, nes ši artimo meilės tarnystė tikrai sunki, reikalaujanti daug dvasinių ir psichinių jėgų. Lenkijoje yra net žuvusių egzorcistų. Žinoma, egzorcistas remiasi Bažnyčios nustatytomis maldomis, bet svarbiausia, ar jis iš tiesų pasitiki Jėzumi, kuris ir atlieka egzorcizmą, nes jau yra nugalėjęs šėtoną. Kartais melstis tenka labai ilgai – metų metus. Į pagalbą kviečiamės ir psichologus, ir psichiatrus – kad nesuklystume, nešvaistytume laiko. Antra vertus, negalima visur įžvelgti vien tik demono veikimo, svarbu išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, blaiviai ir aiškiai žvelgti į mus supantį pasaulį, kuris yra Dievo pasaulis.

Kas man padeda? Pirmiausia – maldos būrelis, nes egzorcistui apskritai nepatariama melstis vienam. Asmuo, už kurį meldžiamasi, taip pat turėtų priklausyti kokiai nors bendruomenei, kurioje galėtų ugdyti savo tikėjimą. Jeigu dvasiniame gyvenime nedarysime pažangos, teks prisiminti Jėzaus žodžius: išvarai vieną demoną, o į jo vietą sugrįžta septyni. Mes visi – ir tie, kurie meldžiasi, ir tie, už kuriuos meldžiamės, – kovojame tikėjimo kovą ir stengiamės pasitikėti Jėzumi. Visi esame kovojanti Bažnyčia, kuri turi budėti, kad nesugrįžtų tie septyni…

Kartais savo vaizduotę penime meniniais filmais apie egzorcizmą. Ar jis vaizduojamas tikroviškai?

Esu matęs tik du tokius filmus: jau seniai sukurtą „Egzorcistą“ ir „Emilės Rouz egzorcizmą“. Jie atitinka tikrovę, nes jų kūrėjai konsultavosi su egzorcistais, tačiau ten pasakojama apie labai sunkius ir itin retus apsėdimus. Bet kuriuo atveju egzorcizmo emocinis poveikis labai nemalonus, nes tai tikra akistata su piktuoju. Pasitaiko ir agresijos, ir grasinimų tenka išgirsti, ir su didžiule jėga susiremti. Filmuose vaizduojamas stiprus šaltis, nes nėra būdų, kaip parodyti siaubą, kurį pajunti susidūręs su piktuoju – 25 laipsniai žemiau nulio yra pavasaris palyginti su tuo stingdančiu šalčiu, kurį kartais junti melsdamasis.

Kaip ieškoti egzorcisto, jei kažkas vis dėlto mano esąs piktojo varginamas?

Egzorcizmas nėra panacėja. Geriausia pagalba yra sakramentai – atgaila ir dažnas Komunijos priėmimas, dalyvavimas sekmadienio Mišiose ir nuoširdi asmeninė bei bendruomeninė malda kasdieniame gyvenime. Kaip jau minėjau, teisingiausia išeitis – labai gera išpažintis. Tai pats galingiausias egzorcizmas. Ir būtina nepamiršti, kad po Krikšto ir Sutvirtinimo mumyse realiai veikia Šventoji Dvasia, vadinasi, esame jos šventovės! Atrodo, paprasta, bet iš tiesų to nesuvokiame.

…O jeigu piktojo varginimas ir toliau nesiliauja, reikia kreiptis į vietos vyskupą: jis nurodys, kur rasti tos vyskupijos egzorcistą.

Dėkojame už išsamius paaiškinimus ir už Jūsų tarnystę.

2007-12-12 publikuota www.straipsniai.lt