Paruošė kun. O. P. Volskis
Jis pradėjo kalbėti, papasakodamas vieną įvykį iš vaikystės, komunistinės Rumunijos laikų. Vienas kunigas egzorcistas buvo perkeltas į apmirusią parapiją, kurioje dauguma žmonių nevaikščiojo į pamaldas. Kartą kunigas paskelbė, kad bus susitikimas su šėtonu. Bažnyčia paskelbtą dieną buvo sausakimša. Susirinkusiems kunigas pasakė, jog velnio nebus, nes velnias visada meluoja. Paprašė žmones parodyti nors pusę to dėmesio, kurį parodė šėtonui.
Jeigu dvasinis gyvenimas neveda į ryšį su Jėzumi ir jo Bažnyčia, vadinasi gyvenime nieko neįvyko. Krikščionio gyvenimas yra nuolatinė kova. Tai įrodo šventųjų biografijos: tai nebuvo patogus sėdėjimas krėsle laukiant, kada nukris malonė iš dangaus. Tai gyvenimas, kuris pilnas pagundų, pasaulio problemų, žmogiško silpnumo ir t.t. Velnias graikiškai yra diabolos, tai tas, kuris skaldo, atskiria žmogų nuo Dievo. Krikščionis yra karys, kuris kovoja, turi būti budrus, nes velnias niekada nesnaudžia, niekad nesiilsi.
Kaip suprasti demono įėjimą į žmogaus gyvenimą? Supratimą duoda Pradžios knygos pasakojimas. Dievo meilė žmogui yra begalinė. Kurdamas žmogų Dievas numatė savo Sūnaus įsikūnijimą. Dažnai šiandien žmogus vertinamas tik pagal tai, kiek pagamina arba kiek suvartoja. Dievas žmogų myli dėl jo paties, kaip savo paveikslą ir panašumą, kaip tą, kuris taps jo Sūnaus žmogiškos prigimties bendrininku ir dieviškos prigimties dalininku. Tačiau neįmanoma suprasti Dievo meilės tiems, kurie yra už Bažnyčios ribų. Gali pasitelkti filosofiją, visą savo žmogišką išmonę, tačiau to negalės atskleisti. Viename IV a. tekste radau pasakojimą apie žmogaus nuopuolį. Žmogus išvaromas iš rojaus, o iš paskos jam bėga senyvas žmogus. Tai Dievas bėga paskui žmogų, kad grąžintų jį į rojų. Tačiau žmogus pasaulyje sutinka šėtoną, kuris bet kokia kaina siekia sutrukdyti grįžimą į rojų.
Šėtonas šiandien atakuoja žmogų įvairiais būdais: per televiziją, radiją, spaudą, muziką, madas, aprangą ir kitokiais būdais. Velnias siekia atsistoti tarp Dievo ir žmogaus. Bažnyčios tėvai moko, jog velnio gudrybė pasireiškia tuo, jog jis sukelia abejones. Nukreipė Adomo dėmesį nuo Dievo į save. Dvasinio gyvenimo pasikeitimas: iš vienybės su Dievu ir žmonėmis į egoizmą. Žmogų ištisai puola pagundos, demonų šnibždėjimas. Šv.Antanas atsiskyrėlis vieną savo mokinių išsivedė į lauką ir paprašė pajausti vėjo dvelksmą. Nežinia iš kur ateina, pučia pastoviai. Taip ir pagundos žmogų atakuoja pastoviai. Negalime sustabdyti vėjo, negalime sustabdyti pagundų, kurios puola iš visų pusių. Pavojingiausios šėtono pagundos yra tos, kuriomis žmogui peršama mintis, jog galima daryti ką tik nori. Pagundos ateina ne tik minčių, bet ir pojūčių keliu. Tačiau galima jų neįsileisti į širdį. Mes privalome sustabdyti tas strėles ir neįsileisti į savo širdį. Nors žmogus buvo išvarytas iš rojaus, tačiau jo širdyje gali atsirasti rojus.
Dvasinės kovo tikslas – apginti savo širdį, neleisti įeiti į ją demonui. Akys vis tiek matys, ausys vis tiek girdės, tačiau nevalia per juos ateinančio blogio įleisti į širdį. Dievas nesukūrė pasaulio blogo, todėl nei pinigai, nei moterys, nei niekas kitas nėra bloga, blogas gali būti santykis ir Dievo dovanų panaudojimas. Šv. Makarijus yra palyginęs žmogų su miestu. Viduryje yra pilis, o joje – kunigaikštis. Priešas pirmiausia puola periferiją: per muziką, televiziją, kalbas ir t.t. Užėmęs periferiją, priešas ima brautis į pilį. T.y., ar aš priimu, ar nepriimu tai, kas jau įsibrovė į mane. Šėtonas visuomet iškraipo dalykų tiesą, todėl bandys įtikinti, jog tai, ką jis siūlo, nėra taip blogai, ir netgi visai gerai, jog verta pamėginti. Iš nuopuolio istorijos reikia pasimokyti, jog su šėtonu negalima kalbėti ir diskutuoti. Kai priešo apgultis tampa pokalbiu su juo, tuomet dvasinė pilis gali būti užimta. Šioje dvasinėje pilyje mes visada galime išlikti laisvi. Tarkime krikščionis atsidaro internetinį puslapį, o čia įdėta kažkokia nepadori reklama. Jis gali sau tarti: išjungiu tai, einu dirbti arba melstis. Tačiau jei ima svarstyti: aš tik trumpai pasižiūrėsiu, pažinimo tikslais, kokie šiais laikais žmonės nusidėjėliai, šiuo atveju jis pasiduoda, pagunda įeina į jo širdį ir neduos jam ramybės nei dieną, nei naktį, versdama nusidėti. Apaštalas Paulius ragino budėti ir pasipriešinti tvirtu tikėjimu. Šėtonas persirengia šviesos angelu. Adomui pasirodė kaip draugas, kaip „susirūpinęs”, jog Dievas nepakankamai myli Adomą, jog kažko jam nedavė ir t.t. Ir šiandien jis gali žmonėms pakuždėti klausimą: ką žmonėms duoda Bažnyčia, kam ji reikalinga? Bažnyčia turi tikėjimo lobį, kuris gelbėja žmones.
Mes esame panašūs į vaikus. Vieną dieną vaiką pagiri, kitą dieną duodi šokoladą, o trečia dieną jau gali nusivesti į bažnyčią. Šėtonas panašiai elgiasi, įsiteikdamas ir būdamas mandagus, parodydamas dėmesį, kažką duodamas, tačiau nusives ne į bažnyčią. Šėtonas moka apsimesti šviesos angelu. Tarkime du jaunuoliai yra įsimylėję. Yra susitarę, kad vakare 8 val. jis ateis ir pabels jai į langą ir tada galės per langą kalbėtis, nes mama neleidžia mergaitei vakare niekur išeiti. Tarkime kažkas pavydi šiai draugystei, ar merginai, ar vaikinui, ir nori ją išardyti. Gali pasiųsti žinutę, meiliai kalbėti ir kitokiais būdais užimti širdį, stengiasi įtikti, persiimti tais pačiais būdais patraukti dėmesį, sužavėti ir t.t., panašiai kaip elgiasi sužadėtinis. Pasibeldžia tą pačią valandą kaip sužadėtinis, tačiau čia jau ne jis, bet priešas, kuris jį imituoja siekdamas blogų tikslų.
Kodėl žmonės lengvai pasiduoda pagundoms? Todėl, kad jos siūlo tobulumą be jokių pastangų. Siūlo tapti svarbiu, reikšmingu žmogumi nestudijuojant, nesistengiant, nieko nedarant. Antra priežastis, kodėl žmogus pasiduoda pagundai – tai šeimos, gyvenimo ir dvasios palydėtojo nebuvimas. Šėtonas stengiasi sugriauti šeimą, santykius, nes tokių šeimų vaikai yra sužeisti ir ieškodami atramos dažnai papuola į netinkamų asmenų ar grupių įtaką. Žmogui visada yra svarbu būti su kitu žmogumi, ieškoti patarimo, pagalbos, pasidalinti. Tikri dvasios tėvai šalia savęs turi mokinius, juos turėjo ir Kristus. Dvasios tėvai veda gyvenimo ir tikėjimo kelionėje ir padeda augti. Dvasios tėvu ar egzorcistu netampama perskaičius knygą. Egzorcizmai nėra paprastas dalykas, kurį gali daryti bet kas. Kartais televizijos programose galima matyti apsišaukėlius egzorcistus ir jų egzorcizmus. Tai nėra tikri egzorcizmai, bet raganavimas, apgavystės, mistiniai žaidimai, imitavimas.
Kitas blogas reiškinys yra tai, jog jaunimas pavyzdžiu ima tai, ką mato filmuose. Filmai perduoda daugiau nei žodžiai, nes vaizdai lieka pasąmonėje. Vaikai mato žiaurumus, liejamą kraują, keršto siekimą, neteisingus savigarbos ir orumo apgynimo būdus ir priemones. Kristus parodė kitokį pavyzdį. Kai budeliai kankino, nesiuntė angelų su ugnies strėlėmis apginti jo, tačiau nešė savo kryžių, mirė ir prisikėlė ir taip nugalėjo blogį ir mums padeda nugalėti. Jaunimas dažnai įsipainioja į televizijos ir filmų pinkles. Nespėjo sulaukti 14 metų, jau turi palaidumo nuodėmės patirtį. Maža to, puola kitus: kodėl tu neišbandei, suprask: kodėl tu nesi toks pats nusidėjėlis kaip ir mes. Jei kas nors būdamas dar nepagadintas sako „aš esu drovus, man gėda”, tuomet atsakoma: „aš tau padėsiu, nebijok”. Panašiai vyksta ir kitais atvejais: „Paimk tabletę, išgerk truputėlį, bus labai puiku” ir t.t. Pabando ir paskui yra pavergiami. Jaunimas, kuris pradėjo vartoti alkoholį arba narkotikus, nors ir išeina iš aktyvaus vartojimo, tačiau lieka traumuotas visais atžvilgiais. O įsitraukia į tokius dalykus, norėdami patirti „gyvenimą”. Tai neteisingai suprastas noras, tai labai primena pirmųjų tėvų gundymą. Žmogus ima nebepastebėti, ką turi, o turi gėrį, ir ima trokšti kažko, pasiduodamas iliuzijai, jog kažkur kažkas bus geriau. Nepagrįstų vilčių vedinas papuola į nelaimę. Trokšta nugalėti pasaulio trukdymus, peršoka gyvenimo etapus, sulaukusios 16 metų mergaitės pastoja dar nebūdamos pasiruošusios motinystei, tėvai nepadeda, nesirūpina savo vaikais, nepaaiškina, nesužiūri… Jaunimas su priekaištu klausia, kodėl Bažnyčia smerkia lytinius santykius prieš santuoką ir ne santuokoje, kodėl nepritaria homoseksualų vedyboms ir t.t.? Klausia turėdami potekstę: kodėl Bažnyčia mums trukdo? Panašų klausimą Šėtonas uždavė Adomui ir Ievai, ir jie juo patikėjo. Patikėjo, kad Dievas jiems kažkuo trukdo, bet paaiškėjo, jog buvo apgauti.
Mums reikia dvasios tėvų. Kadaise jie gyvendavo atsiskyrę, toliau nuo miestų. Pas juo eidavo žmonės ir jiems padėdavo išsivaduoti iš pagundų. Kas nori išsivaduoti iš piktojo pinklių, turi įsidėmėti kai kuriuos dalykus: gyventi kaip krikščionis, žinoti, ką reiškia būti krikščioniu, suprasti savo tikėjimą, turėti dvasios tėvą, kuris padėtų keliauti per šį pasaulį.
Plačiai nepristatysiu Evangelijos pasakojimų kaip Jėzus išvarė piktąsias dvasias. Atsiranda tokių, kurie abejoja apsėdimų tikrumu, vadindami tai paprasčiausia šizofrenija ar pan. Gal Jėzus išgydė šizofreniją, o ne išvarė demoną? Įsitikinę vien moksliniu pažinimu reiškia savo abejones. Prisiminkime, jog Jėzus 40 dienų buvo dykumoje, pasninkavo ir buvo šėtono gundomas. Kyla klausimas, ar reikėjo Dievo Sūnui tokio dalyko, kodėl Dievas leido jį gundyti? Ar Dievas negali nugalėti demonų? Dievas nugalėjo piktąjį vieną ir paskutinį kartą, tačiau Jėzus parodė, kaip jo mokiniai turi pasipriešinti piktajam. Šėtoną nugali Kristus, todėl ir jo mokiniai pajėgūs nugalėti blogį vien savo Viešpaties galia. Ne žmogus per egzorcizmus išvaro demonus, bet Kristus.
Daug kas nenori patikėti demonų egzistavimu. Didžiausia šėtono gudrybė ir pasiekimas – priversti pasaulį manyti, jog demonai neegzistuoja. Bet Evangelijose kalbama apie apsėstuosius.
Norėčiau apsistoti ties šventųjų pavyzdžiu. Žmogus, kuris siekia šventumo tampa įnirtingai demonų puolamas, nes išeidamas į Kristaus šviesą, jis demaskuoja šėtoną ir jo darbus. Apsėstasis, kuris yra baisiai šėtono kankinamas, negali būti išvaduotas, jei neras šventai gyvenančio žmogaus, jei neras tikinčio krikščionio, kuris parodys tikrą dalykų padėtį. Tikinčio krikščionio pamokytas ir padedamas piktųjų dvasių varginamas žmogus atras tikėjimo kelią ir išvadavimą Kristuje. Esame šv. Pranciškaus žemėje. Šv. Pranciškus yra sakęs: o, kad broliai žinotų, kiek man tenka iškęsti šėtono puolimų. Šėtonas ima atvirai priešintis šventajam, vargindamas jį.
Atėjus pas gydytoją, jis duoda nuskausminamųjų, kad skausmingos procedūros ar operacijos metu neskaudėtų. Apvaldęs žmogų, šėtonas užleidžia kažkokią abejingumo, neteisingo nusiraminimo dvasią, kad žmogus nejaustų skausmo, tikrosios savo padėties baisumo. Ir paskui žmogus lyg ir gyvena, tačiau yra miręs, yra tik numeris, nes nebėra žmogaus, jis nebenori išsilaisvinti, nes nebejaučia tikros padėties. Kaip padėti žmogui išsilaisvinti? Reikia skelbti ir liudyti tikėjimą, taip pat ir tai, jog egzistuoja demonai, kurie kenkia žmogui, ir kad Kristus yra blogio nugalėtojas. Klaidinga būtų sakyti, jog tikiu į šėtoną. Tikiu ne į šėtoną, bet kad jis egzistuoja ir tikiu, kad Kristus gali jį nugalėti ir išvaryti.
Kaip praktiškai elgtis kasdienybėje, kur tiek daug lengvabūdiškumo, apgavysčių, prietarų? Kai atskirti tikrą egzorcistą nuo netikro? Kristus yra sakęs, jog demonai išvaromi atgaila ir pasninku. Reikia patyrusio ir tvirto dvasios tėvo pagalbos. Reikia skaityti Bibliją, dalyvauti šv. Mišiose, eiti dažnai išpažinties, priimti šv. Komuniją. Yra vienas pasakojimas apie vieną įkyrios pagundos varginamą vienuolį, kuriam dvasios tėvas kaip pagalbą davė skaityti šv. Raštą senąja slavų kalba. Vienuolis pasisakė, jog nesuprantąs, kas parašyta. Dvasios tėvas atsakęs jam, kad dėl to nepergyventų, kadangi šėtonas supranta ir jis pasišalins.
Bažnyčia pati išrenka egzorcistus. Nėra jokios šventos galios, kuri būtų šalia Kristaus ir Bažnyčios. Bet priešintis piktajam gali kiekvienas krikščionis, išpažindamas tikėjimą kryžiaus galia. Kiekvieną dieną kalbame „Tėve mūsų” maldą, kurioje prašome gelbėti nuo pikto. Dievas neveda mūsų į blogį, tačiau saugo nuo jo. Ortodoksų Bažnyčios egzorcistai turi vyskupų, Bažnyčios mandatą.
Prieš krikštą yra atliekamas egzorcizmas. Stačiatikių krikšto metu krikšto tėvai ir kunigas drauge atlieka egzorcizmą: atsigręžia į vakarus, kurie yra demonų simboliu, ir spjauna, tris kartus peržegnojant. Suaugęs katekumenas pats išpažįsta tikėjimą ir atsižada piktosios dvasios.
Ortodoksų Bažnyčioje naudojamos klasikinės maldos: ypatingai šv. Bazilijaus didžiojo ir taip pat Jono Auksaburnio egzorcizmai, atliekama išpažintis, dalyvaujama Mišiose, naudojamas šventintas vanduo, himnas Akatistos ir t.t. Maldos gali užsitęsti visą dieną ar net kelias dienas.
Dažnai šėtonui pasiduodama žaidžiant, juokais. Pvz., per gimimo dieną žaidžiant kažkokius žaidimus, klausant kažkokios muzikos, žiūrint kažkokius filmus. Tuomet išeinama sužalotais. Jau nebeužtenka vaistų, psichologinės pagalbos, ir per vėlai kreipiamasi pagalbos į egzorcistus.
Reikia atminti tai, jog Jėzus dykumoje nugalėjo šėtoną. Kam atversime savo pilies duris: Kristui ar šėtonui?