2014 m. birželio mėn. Dvasininkų kongregacija Tarptautinei egzorcistų asociacijai suteikė juridinio asmens statusą, patvirtino įstatus. Ta proga dabartinis Egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Francesco Bamonte paminėjo, jog įstatai yra „priežastis džiaugtis ne tik jos nariams, tačiau visai Bažnyčiai”, primindamas, kaip Dievas pakvietė kai kuriuos kunigus imtis šios tarnystės, kad jie nuolankiai, su tikėjimu ir meile lydėtų tuos asmenis, kuriems reikia ypatingo dvasinio ir pastoracinio dėmesio, palaikytų juos ir padrąsintų išlaisvinimo kelyje.
Šiame kontekste skelbiame kunigo Gabriele Amortho, italų egzorcisto, minėtos asociacijos steigėjo, bendradarbiaujančio su internetiniu leidiniu „Aleteia”, atsakymus į keletą klausimų, kurie rūpi žurnalo skaitytojams ir kurie galėtų būti aktualūs ir mūsų radijo klausytojams. Vienas jų – ar gali žmogus būti išlaisvintas iš demono apsėdimo jam nežinant, per kitų žmonių maldą. Pasak kun. Amorth, įmanoma, jog krikščionių bendruomenės, artimųjų ar draugų malda, praskins kelią pilnam išgijimui. Tačiau remdamasis savo patirtimi kunigas sako, kad išlaisvinimas neįvyksta prieš asmens valią, tai yra be jo indėlio – be intensyvaus tikėjimo gyvenimo, kurį palaiko sakramentai ir malda. Kartu kunigas Amorth priduria, jog apsėdimo atvejus kartais lydi izoliacija, vienatvė, atmetimas. Tad priklausyti parapijos ar Atnaujinimo Šv. Dvasioje judėjimo bendruomenei, kitai bažnytinei grupei ar turėti draugų, kurie meldžiasi už tavo išlaisvinimą yra išties didelė malonė, už kurią reikia dėkoti Dievui.
Taigi žmogus, kuris nenori, kad jam būtų atliktas egzorcizmas ar už jį meldžiamasi, lieka demono galioje? Negalima imtis šių išlaisvinimo veiksmų prieš asmens valią. Asmuo gali nesutikti dėl netyrųjų dvasių įtakos. Po maldos ar egzorcizmo dažnai nutinka, kad asmuo atrodo tarsi pragiedrėjęs, atgavęs savo valią. Tai patvirtinimas, kad malda turėjo poveikį, kuris, beje, gali būti tik laikinas ir kad galutinis išlaisvinimas dar neįvykęs, o po kelių valandų asmuo gali „atkristi” į apatiją ar priešiškumą maldai. Tačiau šis „pragiedrėjimas” jau yra geras ženklas – kelias pažymėtas, belieka juo sekti.
Ar įmanoma, kad kai kurie žmones pajustų blogio prisilietimą lankydami šventas vietas? Pasak kunigo Amortho, taip gali nutikti, pav. lankantis marijinėse šventovėse, kur ne be reikalo atliekami išlaisvinimai, ar dalyvaujant procesijose. Galbūt asmuo turėjo kokį įtrūkį praeityje, į kurį nekreipė dėmesio, o tokiose vietose jis pasireiškia aiškiau ir akivaizdžiau. Tai ženklas, kad netyroji dvasia kiek galėjo, tiek slėpėsi, tačiau Dievo galybės akivaizdoje turėjo pasirodyti. Šį faktą, priešingai nei galima manyti, reikėtų priimti kaip malonę, nes tik pažindamas ligą, gali ją gydyti, sakė kun. Amorth.