Charizminis atsinaujinimas – visuotinės Bažnyčios viltis
Kun. Vytenis Vaškelis
Atsiliepdamas į „Bernardinų“ dienraščio redakcijos kvietimą įsitraukti į kun. Oskaro Petro Volskio straipsnio „Sekuliarizmas ir melagingasis dvasingumas“ diskusiją pirmiausia pastebiu, kad minėto rašinio publikavimas (beje, kai ir visa kita žiniasklaidos laisva raiška) yra liudijimas, įrodantis kokiomis išties plačiomis laisvės galimybėmis galime laisvai naudotis, kai nepriklausomoje savo tėvynėje švenčiame jubiliejinę Kovo 11 – osios atkūrimo sukaktį.
Pritariu gerb. kun. O. P. Volskiui, jog tam tikrą dalis katalikų (svetur ir mūsuose) netenka savosios krikščioniškosios tapatybės, nes įvairūs materialiniai rūpesčiai ir beatodairiški konformizmo siekiai nustelbia žmogaus vidinius egzistencinius troškimus. Ir tada individas, užuot ieškojęs tiesos ir gyvenimo prasmės, deja, išties rizikuoja susirgti nebepagydoma dvasinio drungnumo – vėžio liga.
Tačiau nepritariu tiems autoriaus tvirtinimams, jog esą Lietuvoje charizmatinės grupės ir pamaldos nekelia pasitikėjimo, nes charizmatiniai šlovinimai tampa savęs ieškojimo formomis. Neva katalikiškam charizminiam judėjimui priklausantieji atsiriboja nuo visuotinės Bažnyčios ilgaamžės tradicijos…
Ko tik gyvenime nebūna, – galbūt pavieniai šlovintojai teieško vien savęs. Bet būkime kantrūs, melskimės už juos, ir ateis pilnatvės laikas, jie pagaliau atras savyje Dievą. Manau, kad dauguma katalikų, kurie priklauso charizmatiniam atsinaujinimui pakankamai ištikimai laikosi Viešpaties Jėzaus bei Bažnyčios magisteriumo mokymo ir puoselėja vidinį gyvenimą, kurio tikėjimo darbų vaisius pastebi aplinkiniai.
Antai tik prisiminkime Kauno „Gyvųjų akmenų“ katalikų charizminės bendruomenės organizuojamus Atsinaujinimo dienos renginius, kurie periodiškai vyksta Kauno VDU didžiojoje salėje. Ten skelbiamas Bažnyčios mokymo druska „pasūdytas“ Dievo žodis ir vyksta Jo garbinimas, į kurį puikiai įsikomponuoja iš šiuolaikinių muzikos instrumentų sklindantys harmoningai ritmiški garsai. Jei kam nors tai nepatinka, yra galimybė tame minėtame renginyje (ir, beje, panašiuose) tolerantiškai nedalyvauti. Tiesa, sunku atsispirti „pagundai“ – nenueiti į bendraminčių susitikimą, kai širdis trokšta gyvai gyvąjį Dievą aukštinti…
Galiu paliudyti, jog jau daug metų, pavyzdžiui, Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje sekmadieniais per vienerias šv. Mišias gieda bei groja „Gyvųjų akmenų“ katalikų bendruomenės atstovai, o per kitas – parapijos jaunimo choras. Taip pat parapijoje (be abejo, kaip ir kitose katalikiškose bendruomenėse) puoselėjamos visos liaudiškojo pamaldumo tradicijos – nuo Rarotų iki Kryžiaus kelių apmąstymo… Pastebėtina, kad yra nemažai tikinčiųjų, kurie stiprybės semiasi, pavyzdžiui, iš Rožinio slėpinių apmąstymo ir taip pat dvasia atsinaujina giedodami Viešpačiui šiuolaikines šlovinimo giesmes. Beje, šių giesmių giedojimas neturi nieko bendra su „šėlsmu“, apie kurį buvo rašoma straipsnyje „Sekuliarizmas ir melagingasis dvasingumas“.
Taigi charizminis Šventojoje Dvasioje atsinaujinimas tikrai neprieštarauja tradiciniam pamaldumai. Dargi priešingai. Ralfas Martinas žinomas katalikų charizminio atsinaujinimo vienas iš lyderių įžvalgiai rašė: „Charizminio atsinaujinimo dėka galime išgyventi savųjų tradicijų pirmykštę jėgą ir poveikį. (…) Šiame atsinaujinime besidarbuojanti Dvasia apšviečia mus, kaip susieti tradicijas su gyvenimu; Ji teikia mums galimybę judėti pirmyn ištikimybėje tam, kas mūsų tradicijoje geriausia, nei laikantis gynybos pozicijos, nei neurotiškai ar baimingai susiejant su jomis“.
„Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai tegul tampa „naująja evangelizacija“. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius“, – taip 1993 m. rugsėjo 6 d., viešėdamas Lietuvoje, sakė popiežius Jonas Paulius II. Be abejo, prie „naujosios evangelizacijos“ naujų būdų bei metodų galima priskirti ir katalikišką tarptautinį charizminio atsinaujinimo judėjimą, kuriam priklauso milijonai tikinčiųjų pasaulyje.
Pasak Tėvo kapucino Raniero Cantalamessos, vieno žymiausių nūdienos katalikų teologų ir pamokslininkų (jis – popiežiaus pamokslininkas ir aktyvus charizminio atsinaujinimo narys), popiežius Jonas Paulius II visada charizminį atsinaujinimą apibūdindavo kaip maldos už Bažnyčią malonę. Taip pat ir popiežius Benediktas XVI teigiamai vertina charizminį atsinaujinimą.
Vienas katalikų vyskupas liudijo apie asmeninę patirtį: (…) „Rekolekcijų pabaigoje paprašiau melstis už gilesnį Dievo Dvasios veikimą manyje. Taip prasidėjo mano bendravimas su charizminiu atsinaujinimu, mano maldos gilėjimas ir Dvasios veikimo patyrimas“.
Manau, kad jei išties leidžiame Šventajai Dvasiai pradėti mumyse gilesnį veikimą, Katalikų Bažnyčioje matome nepalyginti daugiau pozityvių reiškinių, nei negatyvių. Tada galime pagrįstai džiaugtis matydami, kad Dievo Dvasia nešykšti savo meilės dovanų tiems katalikams, kurie (pagal savo vidinę struktūrą) labiau linksta į tradicinį pamaldumą ir tiems, kurie aktyviau įsitraukia į charizminį atsinaujinimą.
Vienas katalikų charizminio atsinaujinimo vadovas yra pasakęs: „Charizminio atsinaujinimo tikslas – pranykti“. Gal kas nors ir norėtų, kad šis charizminis sąjūdis išnyktų, bet jei jam vadovauja Šventoji Dvasia, tada toks pavojus eliminuojamas. Priešingai. Jei katalikiškam charizminiui atsinaujinimui priklausantieji (šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu) trokšta mažėti, idant juose vis stipriau visais atžvilgiais veiktų Dievo Dvasia, – jie palaiminti, nes tai yra evangelinio kviečio apmirimo kelias, vedantis į krikščionišką – mistinę su Švč. Trejybe vienybę, kuri nežino vakaro prieblandos.