Atgaila – sielos atgaiva
Neseniai per radiją girdėta reklama, skelbusi, jog yra nuodėmė už „nuodėmingai“ mažą kainą nepirkti reklamuojamos prekės (kažkokios), truputį nustebino. Iki šiol galvojau, kad žodis „nuodėmė“ nėra labai madingas, o pasirodo, – klydau… Kai kurie verslo atstovai nerdamiesi iš kailio, kad būtų perkami jų gaminiai, nė kiek nesikuklina naudoti minėtą „magišką“ žodį, nes – ką gali žinoti, – o gal ims ir užkibs ant šio kabliuko daugiau potencialių pirkėjų. Jei ši „nuodėminga“ reklama dar būtų vienaip ar kitaip suvirpinusi giliuosius klausytojų pasąmonės klodus ir kai kuriuos iš ją girdėjusiųjų dar paskatintų pagalvoti, jog jiems asmeniškai būtų naudinga bažnyčioje, prie klausyklos langelio arba, penitentui pageidaujant, net prie pokalbių stalelio už palyginti mažą kainą „parduoti“ savo padarytas nuodėmes dvasininkui, tuomet pagrįstai galime tarti: tegul tokių ir panašių reklamų (ypač Gavėnios metu) būna kuo daugiau.
Kai prisimename tuos savo šeimynykščius, kuriems maldose linkime atsivertimo, – kaip svarbu, kad pirmiausia mes patys, per Atgailos sakramentą Jam išpažindami visas savo kaltes, galėtume ne tik vaikščioti Viešpaties tikėjimo šviesoje, bet ir taip mylėti savo artimą, kaip tai darė vienas senas žmogus. Jis pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas įvairias smulkmenas ir atlikusius daiktus. Atrodė, šis asmuo neturi jokios praktinės nuovokos, nes žmonės dažnai jam mokėjo netikromis monetomis, kurias šis priimdavo nė vienu žodžiu neprieštaraudamas, arba jei jie įtikinėdavo, kad jau sumokėjo, jis patikėdavo jų žodžiais, nors šie ir būdavo akivaizdžiai melagingi. Kai jau artėjo paskutinioji, senukas pakėlė akis į dangų ir tarė: – O, Dieve! Imdamas netikras monetas iš žmonių, savo širdy niekada jų neteisiau, tik sakydavau, kad jie nežino, ką daro. Aš taip pat esu netikra moneta. Prašau, neteisk manęs. Ir tada pasigirdo Balsas: – Argi įmanoma teisti tą, kuris neteisė kitų? Šio pasakojimo prierašas buvo toks: „Daugelis daro gerus darbus. Bet retas ir galvoja su meile“.
Kad tas retų žmonių ratas tolydžio galėtų plėstis, nesyk mums teks imtis tokių veiksmų, kurie bus naudingi kitiems ir mums patiems. Pavyzdžiui, stengsimės ramiai nukęsti tas kai kurių aplinkinių daromas mums nuoskaudas, kurioms kilti, atrodo, mes ir nesuteikėme jokio preteksto, tačiau galbūt mūsų klaida buvo ta, kad tiems žmonėms, kuriuos mes jau senokai pažįstame, deja, dar niekados savo maldose nelinkėjome visokeriopų Viešpaties malonių. O šitaip nesielgėme dėl to, kad paprasčiausiai mums dar stigo erdvesnės širdies, iš kurios nebūtinai per lūpas nuolat turėtų trykšti emocingi žodžiai: „Aš Tave myliu Jėzaus meile“, bet svarbiausia – mus pagaliau dieviška malonė kilstelėtų į tokį dvasinį lygmenį, kuriame galėtume natūraliai būti patys savimi, tai yra niekieno nevaržomi (dėl Kristaus mumyse gyvenančios meilės) kitiems pajėgtume daryti tik gera.
Žinodami, kad ne kunigai ar popiežiai sugalvojo išpažintį, bet pats Dievo Sūnus ją įsteigė (žr. Jn 20, 23) svarbu priminti: Susitaikymo sakramento šventimo metu Jis ne tik sunaikina kaltes, bet net jas visiems laikams pamiršta. Kaip tėvas nebeatmena savo atgailaujančių vaikų nuodėmių, taip ir Viešpats, kai apgaubia atgailos bei meilės skara iš dvokiančių nuodėmių pelkių grįžtančius pas Jį buvusius paklydėlius, „praranda“ atmintį.
Buvo kalbama, kad vienai pagyvenusiai moteriai apsireiškia Dievas. Vietinis kunigas panoro tuo įsitikinti. – Kai Viešpats tau apsireikš, – tarė jis, – paklausk Jam vienam težinomų mano nuodėmių. Tai bus pakankamas apsireiškimų įrodymas. Po mėnesio moteris sugrįžo ir kunigas paklausė, ar jai buvo apsireiškęs Dievas. Ji atsakė, kad taip. – Ar Jo paklausei? – Taip. – Ir ką Jis pasakė? – Jis sakė: „Pasakyk kunigui, kad pamiršau jo nuodėmes“.
Taigi Viešpats dėl mūsų „suserga“ nepagydoma amnezijos liga, kad mes, sekdami Jo pavyzdžiu, nebijotume „užsikrėsti“ tomis atlaidumo bakterijomis, kurios pirmiausia gydo ir visai išgydo mūsų pačių praeities dvasines žaizdas ir jų likučius, o paskui lai Jis skatina keistis šalia mūsų esantį kiekvieną žmogų. Ir tenelieka jokio neatleidimo lašo sau bei artimui, kai Visagalis (po Atgailos sakramento malonių priėmimo) mano ir tavo sąžinei taria: „Nuo šiol esi visiškai LAISVAS ir gyvenk taip, kad išliktum visada vertas šios laisvės!“
Kai kartais tikintiesiems tenka sunkiai nusidėti, tada jie nieko nelaukdami atgailauja, kad įžeidė Dievą, artimą bei pakenkė sau ir pasiryžta tvirtai taisytis, kad ne vien įvykdytų būtinas sąlygas – atgailos veiksmus, kurių dėka artimiausiu laiku atliks sakramentinę išpažintį ir, išpažinę visas nuodėmes, atgaus prarastą ramybės lobį, bet taip pat jie prisimena, jog Viešpats niekada nesiliauja į juos žvelgęs ne per kokio nors baudimo akinius, bet – per būsimųjų jų nevystančių vainikų prizmę.
Šioms mintims savaip antrina (C. S. Lewio knygoje „Kipšo laiškai“) dar visai nenukriošęs velnias, kuris kartą vienam kipšiukui apie žmones štai ką porijo: „Dievas nori juos išmokyti vaikščioti, todėl atitraukia savo ranką, ir jeigu jie tikrai trokšta išmokti eiti patys, Jis džiaugiasi net jų suklupimu. Nesileisk apgaunamas, Nelabuk! Didžiausias pavojus mūsų reikalui iškyla tada, kai žmogus, kad ir nenoromis vis dar siekdamas įvykdyti Jo valią, žvalgydamasis po visatą, kurioje regis, pranyko visi Jo pėdsakai, klausia, kodėl jis yra apleistas, ir vis tiek paklūsta Jam“.
Garsusis Lewis net pragaro veikėją priverčia blyksteli krikščioniška išmintimi, kuri iš pamatų griauna visą mūsų priešo strategiją, jei tik mes net sunkių išbandymų valandėlėmis ryžtamės atmesti visas pražūtingas savojo ego ir piktojo pagundų viliones, idant (tiesa, kartais ir prisiversdami) paklustume Dievui.
Nors, be abejo, dėl žmogiško silpnumo, mums dar ne kartą teks gailėtis dėl klaidų, tačiau dažnesnė išpažintis bus kiekvieno sielai atgaiva, nes priėmę Jėzaus atleidimo meilę, dar labiau savo viduje jausime Jo gydantį veikimą, skatinantį mus daugiau nebesitaikstyti ypač su tais nuodėmių voratinkliais, į kuriuos tarsi musės kai kurie dar visai neseniai taip lengvabūdiškai įskrisdavome…
Tad džiaukis siela, kad, „išlipusi“ iš Atgailos sakramento maudyklės, tampi vis labiau panaši į Kristų, nes Jo kvietimą: „Ateik pas mane ir pasilik manyje“, kaip niekada anksčiau, dabar girdi dar aiškiau.
Kun. Vytenis Vaškelis