Tiesa veda šeimą į laisvę
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37), – moko Kristus, ir šių Jo žodžių niekam neduota teisė vynioti į iškreipto prisitaikėliškumo vatą. Kiekvieno žmogaus egzistencijos fundamentas – Dievas. Be Jo mūsų gyvybės siūlas nutrūktų tą pačią akimirką. Kad mes būtume gyvi per amžius, Viešpats tarsi išplėšė savo Širdį iš krūtinės ir garsiai tarė: „Štai didžiausia mano auka – į nepažįstančios gailestingumo mirties nasrus atiduodu savo Sūnų, kuris išgelbės žmoniją ir mažiausio jos narį… Mano Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu įvykdytas svarbiausias dieviškojo išganymo planas. Dabar viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus geros valios apsisprendimo. Kas kasdien renkasi tiesą ir gėrį, tas nebetoli nuo Dievo Karalystės” (žr. Mk 12, 34).
Kiekvienoje žmogaus prigimtinėje meilėje slypi dieviškos malonės grūdas ir savanaudiškumo šaknis. Ar malonės veikimas nustelbs egoizmo pradą, ar įvyks priešingai, priklauso, kokiu vandeniu laistysime tuos du dalykus. Gyvasis vanduo naikina savimeilės apnašas ir palaimintą Dievo grūdelį paverčia viltį žadinančiu želmeniu, tačiau nuodėmės kanalizacijos srutose prasmenga paskutinis šansas įskelti antgamtinės gyvybės žiežirbą. Štai kodėl Viešpats Jėzus, paskelbęs Dekalogo primatą, nepaliauja laukęs, kada gi žmogus ateis į protą ir pradės suvokti, kad Jo meilė yra aukščiau visko, nes ji vienintelė visus individo klaidų minusus geba ištaisyti ir perkeisti į esminį egzistencijos pliusą.
Taigi kai Visažinis Dievas mus moko Jį mylėti labiau negu savo brangųjį namiškį, tai Jis trokšta, kad mes pirmiausia pažintume Kristų bei Jo ir Bažnyčios mokymą, kurio šviesoje giliau suprastume, kad tiesiogiai priklausydami Jam, esame Jo atpirkta nuosavybė (žr. Ef 1, 14), ir mylėdami Jį pagal dievišką tvarką negalime nemylėti Jo krauju atpirktųjų – mūsų artimųjų. Viešpats nori, kad tėvai savo egoistinius prigimtinės meilės elementus, pavyzdžiui, kai kurių motinų perdėtą troškimą susilaukti vaikaičių, pakeltų į aukštesnį krikščionišką lygmenį, ir jos, susiprotėjusios, pirmiausia taip ar panašiai klaustų: „Dieve, ar tikrai Tu mano sūnų ir dukrą kvieti eiti šeimos pašaukimo keliu? O gal Tu nori jiems suteikti kitą gyvenimo kryptį ir šauki juos ryžtingai žengti pašvęstojo bei kunigystės pašaukimų takais? Kaip aš galėčiau drįsti atmesti kitokias Tavo dovanas, skirtas mano vaikams? Viešpatie, sutinku su visais Tavo išankstiniais įžvalgiausiais numatymais bei sprendimais, nes nenoriu būti neverta Tavosios meilės…“
Dėl didelio tėvų užimtumo ir galvojimo, kad jų nesunkiai pasiduodanti auklėjimui atžala Emi yra pavyzdinga dukra, gimdytojai jai mažiau skyrė laiko. Pamažu ji užsisklendė savyje. Jos miegamasis tapo visu jos pasauliu. Kai Emi tėvai papasakojo krikščioniui psichoterapeutui apie jos užsisklendimą, šis leido pastebėti, kad Todas (jų sūnus) savo nevaldomu elgesiu pritraukia visą šeimos dėmesį. Tėvai suprato šią problemą ir darė viską, ką galėjo, kad Emi jaustųsi padrąsinta ir išsakytų savo bėdas, net jei jos būdavo nesusijusios su Todu. Laikui bėgant, tarsi prieš saulę besiskleidžianti gėlė, Emi pradėjo vėl bendrauti su savo tėvais ir draugauti su kitais vaikais kaip ir kiekviena normali mergaitė. Tėvai ne tik iš visų jėgų taktiškai, sumaniai ir vieningai padėjo dukrai grįžti į tiesos kelią, bet ir už ją sutartinai kasdien meldėsi. Kryptingos tėvų pastangos suteikė dvasinių dividendų ir Emi ateičiai: išlindusi iš dvasinio sąstingio kiauto, ji suprato savo klaidą, ir, pasiryžusi nuosekliau ieškoti savojo gyvenimo pašaukimo, atviromis vidinėmis akimis žvelgė į šeimą ir pradėjo vis daugiau pozityvių dalykų matyti jos narių santykiuose.
Ne veltui sakoma, kad būti Dievo bei Bažnyčios šeimos nariu yra didžiausia garbė ir aukščiausia privilegija, kokia tik gali būti suteikta. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad Bažnyčios – mistinio Kūno – neregimoji galva yra pats Viešpats Jėzus, kuris, veikiant Šventajai Dvasiai, per popiežių Pranciškų ir pašauktuosius dvasininkus mus moko, ugdo ir tiesia kelius į amžinybę. Kai suprantame, kam esame ir koks mūsų galutinis tikslas, tada, būdami šeimos – mažos visuomenės ląstelės – nariai, savo kilniais gyvenimo siekiais bei tikėjimo darbais pašventiname ją, ir ji tampa gyvybinga visuomenės arterija.
Šeimų gyvybingumo variklis yra veiklioji meilė. Kai geros krikščioniškos knygos ar tinkamo straipsnio minčių paskatinti (o gal ir rekolekcijų metu per maldingus apmąstymus) nutariame aktyviau pirmiausia šeimynykščiams dėmesingiau patarnauti, įsiklausyti į jų pageidavimus ir nedelsdami atsiliepti konkrečiu veiksmu, kurdami teigiamą emocinį klimatą šeimoje, tada įmanoma atrasti bendrą sutarimą, pradėti spręsti įsisenėjusius nesutarimus ir, vardan visos šeimos visapusiškos gerovės, drauge tvirtai pasiryžti, kai iškils tarp sutuoktinių kokia nors problema, tuoj pat drauge atvirai, ramiai, dalykiškai ir, prašant Dievo bei šeimų Globėjos Mergelės Marijos pagalbos, ieškoti teisingo sprendimo, vedančio į tikrąją laisvę…
Kun. Vytenis Vaškelis