V gavėnios sekmadienis C 2010

Ką Jėzus rašo mūsų širdyse?

Kokia karūna šį gavėnios sekmadienį, likus savaitei iki Verbų, Bažnyčia galėjo papuošti Eucharistijos šventimą, jei ne Evangelijos pagal Joną ištrauka apie moterį, pagautą svetimaujant.

Viešpatie Jėzau, tą neužmirštamą ankstų rytą Tu Jeruzalės šventykloje skelbei dieviškojo gailestingumo naujieną. Netikėtai fariziejai kaip plėšrūs liūtai įsiveržė į šventovės vidų, ir Tau, Mokytojau, paspendė pinkles. Jie pas Tave atėjo ne tiesos ieškoti, bet su Tavimi susidoroti. Jie atvedė moteriškę, kuri buvo užklupta paleistuvaujant, ir primygtinai Tave klausė: „O Tu ką pasakysi?“ (Jn 8, 5). Žiūrint į šią situaciją pro elementaraus teisingumo akinius, ji tikrai buvo kalta ir dėl to verta bausmės. Joks svetimavimas nepateisinamas, nes jis – mirtinų nuodėmių sąraše.

Tačiau kai fariziejai reikalavo atsakymo, Tu, Viešpatie, juk negalėjai jiems tarti: „Gal jūsų atmintis sutrumpėjo? Visi žinome, kad tokiais atvejais laikomasi Mozės įstatymo ir baudžiama mirtimi“. Viešpatie, jei taip būtum atsakęs, tada Gerosios Žinios kertinis gailestingumo akmuo būtų galėjęs pavirsti Tavo paties suklupimo akmeniu. O jei būtum į juos prabilęs: „Kas iš jūsų savyje turite bent kruopelytę gailestingumo, tikrai neišdrįsite šios vargšės akmenimis užmušti“. Bet į tokį atsakymą jie būtų atkirtę: „Klysti, Mokytojau, nes mums Mozė liepė vadovautis ne gailestingumu, o teisingumu!“

Jėzau, kai Tu, užuot iš karto atsiliepęs, pasilenkei ir pirštu kažką vedžiojai ant žemės, kai kas iš šalia stovinčiųjų piktdžiugiškai jau ėmė trinti rankas, nes manė, kad Tu, negalėdamas tinkamai atsiliepti ir norėdamas žūtbūt išvengti atsakymo, pradėjai (iš desperacijos) kažką beprasmiškai rašyti. Nors mums nelengva atspėti, ką Tu, Dievo Sūnau, suspėjai ant smėlio užrašyti, bet galbūt tebuvo tik trys žodžiai: „Tiesos neįmanoma nužudyti“.

Tikėtina, kad šiuos ar panašius žodžius, Viešpatie, užrašei, nes kai atsitiesei ir pasakei: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7), staiga Tavo priešininkai suglumo ir traukdamiesi šalin pripažino savo gėdingą pralaimėjimą. Ačiū Tau, Viešpatie, už šiuos dieviškos išminties žodžius, kurie išgelbėjo moters gyvybę. Kaip kadaise efratiečio Jesės sūnaus Dovydo paleistas taiklus akmenėlis paguldė ant menčių milžiną Galijotą, taip panašiai Tavo žodžių tiesa smigo į fariziejų širdis ir mirtinai sužeidė jose tūnantį neapykantos slibiną. Tačiau tuo metu Tu dar negalėjai šiuo savo laimėjimu džiaugtis, nes reikėjo sulaukti išganingo momento – Tavo mirties ir Velykų pergalės, kai šie dabar tolstantieji nuo Tavęs, vėl sugrįžtų pas Tave, tik jau esminiai pasikeitę, tai yra išgyvenę lemtingą atsivertimo lūžį.

Todėl kai antrą kartą, mūsų Atpirkėjau, pasilenkei arčiau žemės vėl kažką rašyti, tų žodžių ant smėlio galėjo būti ir daugiau, nes kol išsisklaidė visi Rašto aiškintojai bei fariziejai, praėjo daugiau laiko. Galbūt ant puraus smėlio buvo galima išskaityti: „Tekės ant kryžiaus kraujas, nuplaunantis visas kaltes… Sugrįš žmonija pas savo Dievą, nes kito kelio nėra.“

Kai Tu, Jėzau, baigęs rašyti, atsistojai, iš Tavo Širdies išsiliejo gyvojo gailestingumo versmės, nes užuot teisėtai ir pagrįstai buvusiai svetimautojai taręs kaltinantį žodį, Tu jai palinkėjai gyventi džiaugsmingoje Dievo vaikų laisvėje. Viešpatie, Tu netuščiažodžiavai bandydamas ją sugėdinti dėl svetimavimo, nes taip daryti visai nereikėjo. Tu, būdamas dieviškai įžvalgus, jau anksčiau matei tos nusidėjėlės vidinį keitimąsi. Ji pirmoji geriausiai pasinaudojo Tavo, Viešpatie, žodžiais, bylojančiais apie nuodėmės slėpinį, esantį jos širdyje. Ji galėjo sau prisipažinti: „Tikrai esu didžioji nusidėjėlė. Bet kadangi pirmiausia nusidėjau Dangui ir Tau, Tėve, todėl mane tegul baudžia ne fariziejai, bet čia pat esantis Tavo Sūnus“.

Tokios sukrečiančios (ar panašios) vidinės maldos Tu, Jėzau, negalėjai neišgirsti. Tu nuostabiu būdu atsiliepei į jos degantį vidinį troškimą 180 laipsnių kampu atsigręžti iš tamsos į šviesą. Ji tikrai pasikeitė, nes savo vidumi atsigręžė į Tave. Todėl, Viešpatie, ne tiek jai, bet mums – visų laikų mirtingiesiems – yra skirti šie žodžiai, kurie mus nuolatos įpareigoja budėti ir melstis: „Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Taigi svarbiausia ne tai, ką anuomet Jėzus užrašė ant smėlio, bet tai, ką Jis dabar rašo mano ir tavo širdyse.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content