Kai antgamtiškumas tampa tikroviškesnis
Nors anuomet Jonas Krikštytojas buvo pašauktas liudyti Kristaus šviesą (Jn 1, 8), ir per jo asmenį plačia juosta sklido dieviška tiesa, bet jis pats palyginti su Viešpačiu buvo vos įžiūrimas žiburėlis. Tokia yra visų mūsų pašaukimo ir išaukštinimo lemtis: ne save kitiems dalinti, bet per save – Jėzų. Kai išties stengiamės gerai atlikti šią kilniausią tarnystę, iškart neabejotinai sulaukiame atlygio – realios su Juo draugystės didėjimo dovanos. Sujaudiname Jo Širdį ir pelnome Jo palankumą, nes, būdami Jo akivaizdoje, suvokiame du dalykus: be dieviškos malonės mūsų egzistencijos vertė sumenksta iki nulio ir ji pakyla iki begalybės aukštumų, kai savo širdimi Jam tariame: „Jėzau, naujai apšvietęs mano būtį, Tu esi vienintelė mano žvaigždė, nutvieskianti mano kasdienybės taką, kuriuo aš ryžtuosi taip eiti, kaip tai darė Tavo ir mano Motina“.
Marija Nekaltai Pradėtoji yra tota pulchra – visa graži (Gg 4, 1), ir Joje nėra nei vienos nuodėmės raukšlės. Nors popiežius Pijus IX 1854 metais paskelbė, kad Marija nuo pat prasidėjimo momento neturėjo gimtosios nuodėmės, bet iš tiesų šis pripažinimas buvo ir Jos Magnificat himno tiesos patvirtinimas: „Mano siela šlovina Viešpatį (…), nes didžių dalykų padarė man Visagalis!“ Koks gali būti didingesnis dalykas, kaip visiškai priklausyti Dievui, įsišaknyti Jame ir – be jokios nuodėmės kauburėlio – vien tik iš meilės Jam gyventi Juo ir liudyti Jį?
Pasak Raniero Cantalamessos įžvalgos, „Marijos nesuterštą grožį lotyniškoji Bažnyčia išreiškia Nekaltai Pradėtosios vardu, o stačiatikių Bažnyčia – Visos Šventos (Panhagia) vardu. Pirmoji labiau pabrėžia negatyvųjį Marijos grožio dėmenį, tai yra bet kokios nuodėmės nebuvimą, antroji akcentuoja pozityvųjį elementą, tai yra buvimą Joje visų dorybių ir jų skleidžiamo spindesio“.
Vienas ryškiausių Švč. M. Marijos dorybių spindulių yra skaistumas, apie kurį Ji 2003 metais pasaulietei Annei (beje, Bažnyčios vadovybės jai skelbti antgamtinės kilmės pranešimus buvo suteiktas) vidiniu būdu kalbėjo: „Rengtis taip, kad kiti būtų gundomi, niekada nėra Mano valia. Vaikai, jūs žinote apie ką kalbu, ir Aš noriu, kad tai liautųsi. Drovumas privalo būti atstatytas (…). Neskaisčios mintys gali būti sunkesnis atvejis, nes dažnai jūs jų nenorite ir jos jums yra kryžius (…). Nuolatinis susidūrimas su neskaistumu skatina šias mintis. Nežiūrint to, Mano mažutėliai, ramiai stumkite nuo savęs neskaisčias mintis. Atsiribokite nuo šių minčių, nusigręždami nuo neskaistumo objektų. Prašykite Mano pagalbos ir Aš jums padėsiu. Malda ir nuolatinis sakramentų priėmimas bus jūsų ginklai kovoje prieš neskaistumą“.
Maldos svarbos mūsų gyvenime neįmanoma pervertinti. Kai prisimename savo galutinį tikslą, visi kiti dalykai atsiduria žemesnėje pakopoje. Prioritetinėje vertybių skalėje mūsų teikiama pirmenybė antgamtinei neregimybei yra nuoseklus ir logiškas kasdienis sprendimas, kurį darome apmąstomos maldos metu. Kai su tikėjimu bei pasitikėjimu kreipdamiesi malda į Jėzų kaip į mus mylintį Visagalį Dievą, mes vis daugiau gauname Jo šviesos, kuri nušviečia mūsų anksčiau padarytų klaidingų sprendimų pasekmių tamsiuosius užkaborius, tada mus aplanko išmintingo supratingumo malonė, raginanti mus dar labiau budėti ir dar uoliau kovoti su blogiu, siekiant kuo didesnio artumo su Jėzumi bei Marija.
Sąmoningas rafinuoto blogio pavidalų iškeitimas į tobulo gėrio siekiamą tikslą, atsiperka tūkstanteriopai. Mus nuolat lydinti vidinės gelmės ramybė ir aplankantis tikrumo džiaugsmas, kad Dievui bei Marijai tikrai rūpi net mūsų mažmožiai, kurie turi savitą ir svarbią vietą mūsų viso gyvenimo margaspalviame audinyje, ir taip pat savos širdies liudijimas, kad čia ir dabar esame paties Aukščiausiojo bei Jo Motinos kviečiami dažnai pasiųsti šiems Mylimiesiems nors trumpą maldingą atodūsį, – tai ir kiti panašūs dalykai byloja, kad neveltui stengiamės, norėdami būti vis arčiau dieviškųjų malonių lobyno…
„Būk tarsi mažas žvirblis, gyvenantis tik šia akimirka, pasitikintis, kad Dievas suteiks viską, kas reikalinga kitai dienai, kitam metų laikui, ateinantiems metams. Tavo motina laimina tave“, – šitaip per savo išrinktąją Annę byloja be kaltės Pradėtoji, ir šie žodžiai mus guodžia.
Kun. Vytenis Vaškelis, 2011 12 08