Egzorcistas Arnoldas Valkauskas: “Su kipšu galima kalbėtis”

Vakarų ekspresas
2009-07-11
, 12:00 Ivona ŽIEMYTĖ

Į Klaipėdą iš Ruklos atvykęs teologijos mokslų daktaras, kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas miesto bažnyčių lyderiams bei visuomenei surengė keletą paskaitų – diskusijų “Kaip apsisaugoti nuo dvasinio blogio”.

Pripažįstame, kad blogis egzistuoja, kaip gėris, meilė ir neapykanta, bet tai – abstrakčios sąvokos. Sunku patikėti, jog kipšas galėtų įsitaisyti žmogaus kūne kaip koks kaspinuotis ir tampyti jį it marionetę. Juo labiau kad su kipšu galima kalbėtis.

“Taip, šėtonas yra konkretus asmuo, – sakė vienas iš šešeto šiuo metu Marijos žemėje besidarbuojančių egzorcistų ir pajuokavo, kad šių ir 600 nebūtų per daug, nes apsėstųjų daugėja. – Šiame bedievystės amžiuje begalę žmonių vargina demonai, o jeigu ir toliau mūsų gyvenime bus tiek destrukcijos ir netikėjimo, patirsime vis įdomesnių dalykų.”

A. Valkauskas sako, jog tarnaujančiųjų Dievui hierarchijoje egzorcisto pareigos būtų šiek tiek aukštesnės nei durininko, tačiau jų svarba nepaneigiama nuo inkvizicijos laikų. Esą tose šalyse, kur vykdavo egzortai, neliepsnodavę raganų deginimo laužai, nebūdavę demonizuojami žmonės, o sielovada bei teisinė sistema būdavusios skaidresnės.

Kaip atpažinti?

Psichiatrai teigia, jog apsėdimo būsenos ateina iš pasąmonės – netikėtai, kaip žemės drebėjimas, ir šių būsenų metu žmogų užvaldo pasąmonės turinys. Keičiasi elgsena, balsas, žodynas ir tapatybė.

Skeptiškai nusiteikę “sielos inžinieriai” sako, kad šėtono apsėdimas viso labo yra subasmenybė arba daugybinė asmenybė, ir mistinių jėgų veikimas, kurių pats žmogus įveikti negali, sugalvotas tam, kad sustiprėtų žmogaus prisirišimas prie bažnyčios. Esą tik psichoterapijos metu žmogus supranta pasąmonėje glūdinčias jėgas bei vidinius konfliktus, išmoksta save valdyti.

“O kas tuomet yra ta subasmenybė? Gal taip įvardijami dalykai, kurių patys psichiatrai nesuvokia? – klausia egzorcistas. – Ką daryti, kai gydytojai negali suprasti, kodėl nepadeda ne tik psichoterapija, bet ir didelės vaistų dozės? Tuomet ieškoma išeities ne fiziniu ar emociniu, bet dvasiniu lygiu. Kai gydytojai susiduria su jiems patiems nesuvokiamomis jėgomis, tada reikia dvasinės intervencijos.”

Anot egzorcisto, apsėstąjį galima atpažinti iš stipraus drebulio, konvulsijų, riaumojimo ir voliojimosi ant grindų, sąnarių sukimo. Taip apsėstasis reaguoja į sakralius dalykus, švęstą vandenį ir įsiunta, kad už jį meldžiamasi.

Pokalbininko teigimu, Vakarų šalyse jau nekelia nuostabos glaudus psichiatrų ir egzorcistų bendradarbiavimas, netrukus ir Lietuvos psichiatrų asociacija ruošiasi surengti konferenciją egzorcizmo tema.

Kunigas pasakojo, jog kai egzorcizmo seanso metu kalbasi su žmogumi ar tuo, kas jame tūno. Labai dažnai pasitaiko, kad po to žmogus visiškai neatsimena, ką kalbėjo.

Kai kada apsėdimo požymiai būna neryškūs, žmogus pats nežino esąs apsėstas. Išvarius demoną žmogaus gyvenimas nebūtinai pasidaro itin sėkmingas, o demono apsėstajam gali sektis puikiai.

Atvangos nebus

Egzorcistas sakė, kad Dievas jau nugalėjo šėtoną, tačiau ši pergalė nelaiduoja mums lengvos būties – turime užsigrūdinti kovai, išbandymams ir priimti begalę iššūkių. Šėtonas esą veikia per mūsų jusles, jo taikinys – absoliuti žmogaus laisvė pasirinkti gėrį arba blogį.

Anot A. Valkausko, ypač dažnai apsėdimų pasitaiko, kai žmogus mėgaujasi mirties kultūra, dalyvauja mirusiųjų dvasių iškvietimo ir magijos seansuose, žavisi smurto ir pornografijos filmais. Jis piktinasi tuo, kad iškilus dilemoms žmonės patarimų eina pas aiškiaregius, ekstrasensus, pranašus ir astrologus.

“Ne žvaigždės lemia žmogaus likimą. Dievas jas išdėstė ir sukūrė žvaigždynus. Dievas davė protą, valią, pažinimą, tad ir nenorėkime, kad netikri autoritetai už mus nuspręstų, kaip gyventi. Šamanai, ekstrasensai gali tam kartui padėti išgyventi sunkumus, išgydyti, nes jie turi demoniškų galių. Tačiau už tokią “pagalbą” sumokėsime didelę kainą – savo išganymu. Demono veikimą įrodo visur pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, veikiantys satanistai. Yra žinoma nemažai atvejų, kai aukojami žmonės”, – aiškino kunigas.

“Visa, kas siūlo greitą ir puikią laimę – ošo, joga, aromatų terapeutai yra demoniška. Jais pasikliaujantys žmonės nenori prisiimti atsakomybės. Įsikabinama į savo pasaulio supratimą, pataikaujama savo gyvenimo stiliui, savo nuodėmei. Juk taip lengviau, nei ką nors pakeisti, ko nors atsisakyti. Šventajame Rašte pasakyta: platūs vartai – nuodėmei, siauri – išganymui”, – kalbėjo egzorcistas.

Jis paneigė galintis “suremontuoti” žmogaus dvasią, sakė neturintis jokių asmeninių galių – tik vienintelį troškimą kreiptis į Viešpatį pagalbos ir savo malda bei visos Bažnyčios užtarimu išvaryti šėtoną.

“Ne aš jį išvarau, o Dievas”, – pabrėžė. Esą nebūna taip, kad piktoji dvasia išeitų staiga, už žmogų reikia kantriai ir ilgai melstis.

Už tėvų nuodėmes kenčia vaikai

Egzorcistas tikino, jog jam yra tekę susidurti ne su vienu vaikų apsėdimo atvejų. Tai pasitaiko skaitant tokias burtų knygas kaip “Haris Poteris”, o pokemonai esą yra kišeniniai vaikų demonai.

“Jeigu vaikas turi nematomą draugą, galima manyti, kad tai ne vaizduotės vaisius. Man teko matyti, kaip dvejų metų vaikas pabunda vidury nakties, rodo į tamsą ir sako “ten sėdi jis”. Ir apibūdina jo išvaizdą nevaikiškomis sąvokomis.

Kartą man atvedė ketverių metų berniuką, kurio gražiausia knygelė buvo su paveiksliukais, kur teška kraujas, kur mėtosi nupjauta žmogaus galva. Vaikas lakstė ir rėkė, kad nupjaus galvą savo dvejų metų sesutei. Nusivedžiau vaiką į koplyčią, šis pradėjo ten dūkti, pastačiau prieš altorių – nieko, pastovėjo per mišias, o paskui užmigo ant bažnyčios suolo. Kai pradėjome melstis už vaiką, jis niekaip nereagavo. Pasirodė, problemų turėjo vaiko motina, ir kai ėmėme melstis už ją, ir prasidėjo”, – pasakojo A. Valkauskas.

Jis taip pat prisiminė atvejį, kaip vienai merginai iš krikščioniškos šeimos, apsilankius bažnyčioje, pradėdavo sukti sąnarius, jie visaip klaipėsi. Esą paaiškėjo, kad kai jos motina buvo nėščia, ketino daryti abortą – “savotiškai dukrą pasmerkė piktai dvasiai”.

Dar kunigas sakė, kad labai svarbu atleisti mus įskaudinusiems, bet ne žodžiais, o širdimi, nes nuoskauda labai pririša žmogų, gali net dešimtmečius veikti jo gyvenimą ir tikėjimą. Visa esą priklauso nuo mūsų giluminio santykio su Dievu, jo artumo išgyvenimo. Anot pokalbininko, nereikia bijoti demonų, tačiau žinokime, kad jie yra šalia.