Kas yra didžiausias?
Kaip Dievas dar geriau galėjo paliudyti savo meilę žmonėms, jei ne siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Bet Tėvo meilės kulminacija – žodis „atidavė‘. Jis mums atidavė tai, ką turėjo brangiausia – savo viengimį Sūnų. Dievo Sūnų priimame kaip Jo įsikūnijimo dovaną. Tačiau dovanų dovana – Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Gal mūsų žmogiškai prigimčiai mielesnė Jo prisikėlimo malonė ir mes labiausiai norėtume jos „įsitverti“, bet kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir Jo kentėjimų bei mirties dovanų niekada negalėsi ignoruoti. Jėzaus mirtis bei prisikėlimas susipynę į vieną meilės ritinį. Jis mums dovanojamas ne šiaip sau, bet kad jį visais savo tikėjimo darbais išritintume į savo amžinąjį gyvenimą.
Kiekvienas žmogus už ištikimybę Jėzui bei Jo žodžio vykdymui yra taip laiminamas, kad jau dabar skina vidinės ramybės vaisius, kurių pasaulis niekada neduos, nes neturi. Sekimas Kristumi mus veda į Jo esminio pažado išsipildymą – į pasaulio galutinį atgimimą ir amžinojo gyvenimo paveldėjimą (Mt 19, 29). Tačiau, pasak šio sekmadienio Evangelijos, konkretizuoti tą būsimojo gyvenimo Dieve dovaną, kaip tai mėgino daryti du Jėzaus mokiniai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas – ne žmonių reikalas (Mk 10, 38). Mūsų trumpos, bet nepakartojamos egzistencijos uždavinys yra teisingai suvokti Kristaus metaforą Gerti taurę ir jos prasmę įkūnyti savo gyvenime. Iš tiesų tai reiškia, jog turime kasdien mokytis dėl Jėzaus priimti tuos neišvengiamus išbandymus, kurie tiesiogiai siejasi su Jo atperkamąja kančia ir esame pašaukti nesavanaudiškai pagelbėti aplinkiniams, nes ką gero padarome nors vienam žmogui, Jam padarome. O šio mūsų triūso rezultatų „apčiuopiamosios“ šlovės regimybė danguje dar truputį palauks…
Taigi tikėjimas bei pasitikėjimas savuoju Viešpačiu yra tas mūsų nedūžtantis laineris, kuriuo skriejame į amžinybę ir kuriam nereikia tuštėjančio degalų bako bei kartais lemtingas klaidas darančių pilotų. Jam tik reikia gyvos širdies, alsuojančios plačiomis svajonėmis. Reikia maldingo žvilgsnio, laiduojančio sėkmingą nesibaigiančio skrydžio pabaigą Dieve.
Nuo 1969 iki 1973 metų Čarlzas Kolsonas buvo JAV prezidento Ričardo Niksono ypatingasis patarėjas. Tačiau 1972 metų Votergeito skandalas sugadino jo reputaciją, ir jis pateko į gilią vidinių vertybių perkainojimo sumaištį. Kartą Č. Kolsonas pradėjo skaityti iš draugo gautą C. S. Lewio knygą „Tiesiog krikščionybė“ ir užsirašinėjo iš jos argumentus. Kolsonas rašė: „Aš žinojau, kad man reikia apsispręsti. Ar aš be išlygų priimsiu Jėzų Kristų savo gyvenimo Viešpačiu? Prieš mane buvo vartai, kurių nebuvo galima apeiti. Arba man reikėjo eiti pro juos, arba likti lauke. Po vidinės kovos Kolsonas padarė nepakeičiamą sprendimą: „Ankstyvą penktadienio rytą, man sėdint ir spoksant į jūrą, mano lūpos ištarė žodžius: „Viešpatie Jėzau, aš tikiu Tavimi. Aš priimu Tave. Prašau ateik į mano gyvenimą. Aš pavedu save Tau“.
Votergeito byloje Kolsonas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Atlikęs bausmę, jis pradėjo evangelizacinę tarnystę nuteistiesiems, kuri apėmė daugiau nei 100 šalių ir išsiplėtė į tūkstančius kalėjimų. Jis parašė 16 knygų, kuriose analizuoja krikščioniškų vertybių svarbą asmenims, įkalinimo įstaigose išgyvenusiems baudžiamojo įstatymo vykdymo kančias. Po atsivertimo Čarlzo Kolsono gyvenimas radikaliai pasikeitė: jis negalėjo neliudyti Kristaus ir savanoriškai tapo Kristaus kaliniu, kad kalėjimuose atliekantys bausmes žmonės išgirstų Gerąją Žinią, pagaliau ryžtųsi leisti Šventajai Dvasiai atnaujinti savo širdžių vidų, ir paskui kaip saviti kristoforai patys savuoju gyvenimu liudytų Tą, kurį įtikėjo ir visus savo lūkesčius Jam patikėjo…
Jėzus sakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Jėzaus gailestingumo viršūnė – Jo tarnavimas net tiems, kurie keliaklupsčiaudami prieš savąją puikybę, deja, atmeta Jo žodį ir savais sprendimais Jam sako: „Ne“.
Krikščioniškame filme „Netikėtas susitikimas“ (beje, Yuo Tube portale rodomas anglų ir rusų kalbomis) Jėzus vaizduojamas kaip pakeleivingos užeigos darbuotojas, kuris labai komunikabiliai, atvirai, nuoširdžiai bei stebinamai įžvalgiai bendrauja su keliais keleiviais, dėl remontuojamo kelio atkarpos negalėjusiais važiuoti tolyn, ir atskleidžia jiems tokias jų gyvenimo detales, kurios liudija Jį esant ne tik žmogumi… Vienas iš jų yra perdėm savimi pasitikintis garsus verslininkas, kuris, veikiamas savo blogos valios, yra a priori nusistatęs prieš visus Jėzaus argumentus bei įžvalgas, ir Jam užsispyrusiai piktžodžiauja. Filmo pabaigoje Jėzus paskutinį kartą įspėja tą verslininką, kad jis nevažiuotų, nes kelias dar nesutaisytas, bet tas žmogus nepaklūsta ir… žūsta autokatastrofoje.
Be Jėzaus, mes išbarstome visus savo išteklius. Kai Jam paklūstame, tarnaudami karaliaujame…
Kun. Vytenis Vaškelis