T. Dr. Clemens Pilar Cop
T. Dr. Clemens Pilar Cop gimė 1961 m. Vienoje, jaunystę ir vaikystę praleido Kirchdorf’e prie Krems’o upės aukštutinėje Austrijoje.
1981-1984 m. studijavo mediciną,
1984 m. įstojo į kalazantiečių ordiną.
1989 m. Vienoje įšventintas kunigu.
1989-1991 m. dirbo Vienos arkivyskupijos katalikų tikėjimo informacijos sielovadininku,
1990-2002 m. kalazantiečių klierikų magistru,
1999-2002 m. kalazantiečių kolegijos rektoriumi,
nuo 1993 m. dvasiniu “Mokinių bendruomenės” palydėtoju,
2004 m. apsigynė teologijos daktarinę disertaciją ezoterikos tema.
Santrauka
Medicininis gydymas veikia ne tik savo specifiniu taikymu ir per vaistus. Svarbią vietą užima ir terapeutinis ritualas. Gausios alternatyvios terapijos, kurių specifinis veiksmingumas labai abejotinas, daugiausia veikia per skleidžiamą žinią. Labai dažnai šiose terapijose naudojami simboliai ir elementai, tradiciškai sutinkami įvairiose religijose. Šiame straipsnyje pateikiamas homeopatijos pavyzdys parodys, kaip konkrečioje terapijoje vartojami religiniai motyvai ir simboliai.
Raktiniai žodžiai: religija, simbolis, homeopatija, hermetika, ezoterika.
Vilties nešėja medicina?
Medicina kaip išgydymo pasaulis turėjo ir tebeturi tam tikrą ryšį ir su išganymo pasauliu. Šiais religinio netikrumo laikais mūsų visuomenė išganymo viltis vis labiau sieja su medicina. Šiandien galima kalbėti apie „sveikatos religiją“, svarbiausią mūsų dienų kultą[1]. Į šias „išganymo“ paieškas atsiliepia vis labiau plintanti ir klestinti įvairių terapijų pasiūla. Nežiūrint jų abejotinumo, daugelio vadinamųjų alternatyvių terapijų jėga glūdi pacientui pasakojamose istorijose apie sveikatą ir ligą. Antropologų vertinimu, placebai yra išgydymo simboliai[2]. Terapijos pacientui prieš akis išskleidžia tam tikrą „žemėlapį“, kuris padeda orientuotis savo ligoje. Chaotiškoje ligos aplinkoje terapijos teikia paaiškinimus ir tokiu būdu įveda tvarką į grėsmę keliantį vyksmą. Kosminės sąsajos yra pagrindinis visų šamaniškų gydymo metodų atpažinimo ženklas[3]. Įdėmiau patyrinėjus šią pasiūlą, krinta į akis tai, kad šiandien terapeutiniuose ritualuose yra vartojamas žodžių žaismas ir simboliai, kurie paprastai nurodo į išganymą ir yra sutinkami religiniame kontekste. Sekuliarizuotoje kultūroje religiniai simboliai ir sąvokos toliau gyvuoja įsitvirtinę alternatyviosios medicinos žodyne. Kartu jie mutuoja į natūralistinio, kosminio religingumo sąvokas, kurios skelbia ne tik sveikatos „padaromumą“, bet ir galimybę manipuliuoti visuotiniu išganymu. Šio pagrindo pakanka, kad alternatyviosios medicinos sritis sužadintų ir teologų susidomėjimą. Religinių ekvivalentų analizę terapeutinėje scenoje galima suprasti ir kaip įnašą į vis dar įtemptą konfliktą tarp įrodymais pagrįstos ir alternatyviosios medicinos. Debatų smarkumą dar geriau galima paaiškinti tuo, kad jie susiję su daugiau ar mažiau atpažįstamais religiniais jausmais.
Religiniai homeopatijos aspektai
Gilesnei analizei tinka nemažai įvairiausių terapijų. Iš šios pasiūlos pasirinkome homeopatiją dėl įvairių priežasčių. Iš vienos pusės, homeopatija yra labiausiai paplitusi iš visų alternatyvių terapijų ir ji yra labai mėgstama tiek gydytojų, tiek pacientų. Iš kitos – ji yra tapusi senovinių idėjų ir mąstymo srovių (tokių kaip neoplatonizmas, hermetika, vitalizmas) kaupėja ir tokiu būdu tampa šių idėjų perdavėja kitoms, naujesnėms terapijoms. Įvairios praktikos, kurios šiandien slepiasi po skirtingais pavadinimais, yra arba vėlesni homeopatijos derivatai (Bacho žiedų terapija, Schüsslerio druskos, elektros homeopatija), arba remiasi jos idėjomis ir sąvokomis. Krinta į akis ir tai, kad homeopatai, aprašydami savo terapijos ypatumus, labai dažnai pasirenka religines formuluotes. Krikščioniškuose kraštuose, siekiant aprašyti ir paaiškinti terapiją, remiamasi Biblija ir krikščioniška teologija (pvz., Gerhardas Rischas siekia įrodyti, kad „homeopatija“ yra grynai krikščioniškas gydymo menas, tiksliai atitinkantis Naujajame Testamente išsakytą Dievo veikimą žmonių atžvilgiu[4]), o tolimuosiuose Rytuose homeopatija remia induistinį mąstymą, teigiantį, kad bet koks materialus reiškinys galiausiai yra maja, o žmogaus individualumas – iliuzija[5].
Taip pat ir kaip bendras fenomenas homeopatija turi sąsajų su religinėmis sistemomis[6]. Homeopatija kaip uždara sistema yra grindžiama fundamentaliomis taisyklėmis, kurias prieš 200 m. suformulavo Hahnemannas[7]. Hahnemanno išeities taškas yra postulatai, kuriais tarsi sistemos kolonomis negalima abejoti ir kurie apibrėžiami kaip „amžina“ „nepajudinama tiesa“ (O, 75). Taigi jog yra įmanoma priimti arba atmesti tik visą sistemą. Kas pritaria visai sistemai, to tikėjimą net ir nesėkmės atveju labai sunku sudrebinti (panašiai kaip krikščionis, kuris tiki, kad Kristus gali išgydyti bet kurią ligą, nepraranda savo tikėjimo, net jei daugelis ligonių ir nepagyja). Egzistuoja tik „bandymas ir sėkmė“[8]. Homeopatijos atsparumas bet kokiai falsifikacijai pačių homeopatų yra laikomas jos neklystamumo garantu. Homeopatijos tiesą galima įrodyti tuo, kad jos pagrindinės taisyklės nepasikeitė per 200 metų, nes jos remiasi belaikiais, amžinai galiojančiais principais, kuriuos galima išvesti iš filosofijos[9]. Sistema kaip visuma dėl to tampa „susieta“ su „tvirta kaip dangus tiesa“ (GKS, 795), kurią Hahnemannas tarėsi atradęs. Todėl homeopatai negali pakęsti, kai homeopatiją ima tyrinėti ir kritikuoti konvencionalusis gamtamokslis. Homeopatai turi specifinę mokslo sampratą[10]. Kritiku gali būti laikomas tik tas, kuris iš šios srities yra parašęs disertaciją, o dar geriau – yra habilituotas dakratas[11], kitais žodžiais tariant, tik pats tikintysis gali suprasti dalyko esmę. Kas atsiveria šiam menui, tam suteikiamos ne tik priemonės, kuriomis jis gali gydyti ligas; jam suteikiama ir bet kuriam žmogui padedanti „sava žolelė, sava homeopatinė priemonė, kuri jį gydo ir išgelbėja (sic!) – savas simile“[12].
Hahnemannui homeopatija buvo vienintelis teisingas gydymo būdas[13], šalia kurio jokio kito visaapimančio gydymo būdo daugiau negali būti. Jo dogmatinis religinės tiesos savinimasis kaip raudonas siūlas perpina visą Organoną, pagrindinį Hahnemanno veikalą. Hahnemannas save suvokė kaip pranašą, kuriam Dievas apreiškė visos žmonijos seniai geidžiamą homeopatijos gydymo tiesą (GKS, 774), kurios žmonija niekada anksčiau negalėjo atrasti. Todėl jis kalba apie „dieviškąją homeopatiją“ (O, par. 52), apie mokymą, kuris „remiasi nesugriaunamomis tiesos kolonomis“, kurios „stovės amžinai“ (DCK, Bd. 1, 5). Hahnemannas iš savo mokinių nepailsdamas reikalauja ištikimybės (GKS, 893) („Kopijuokite, bet kopijuokite tiksliai“[14]), o neištikimiesiems grasina bloga baigtimi. Tik tie, kurie nepažeidžia grynojo mokymo, turi teisę „mūsų šventojo gydymo mene“ užimti svarbias pareigas (GKS, 836). „Nešališka istorija“ įamžins tų vardus, kurie „išdavikiškai susimoko prieš išganymą nešančią tiesą“ (GKS, 799). Jo pagrindinis veikalas Gydymo meno organonas[15] vadinamas Hahnemanno „išpažinimo raštu“[16] ir yra lyginamas su krikščionių Biblija[17]. Be jos dar reikia nuolat skaityti ir Lectio continua apie homeopato ištikimybę[18]. Brevijoriaus vietą užima mokymai apie vaistus, kuriuos lygiai taip pat reikia apmąstyti kiekvieną dieną[19], kad analogijos tarp ligos ir vaistų simptomų įeitų į kraują. Nestebina ir tai, kad pats gydymo veiksmas gali tapti „religiniu aktu“[20]. Hahnemanno tikėjimo teiginių interpretacija verčia daryti skirtingas išvadas. Vis labiau skilinėjanti homeopatija leidžia ir patiems homeopatams kalbėti apie schizmas, sektas, fundamentalistus, vyksta ginčai dėl autentiško ir grynojo mokymo. Šis faktas rodo, kad homeopatijos tyrimo objektu niekada negali būti homeopatija apskritai, nes yra pernelyg daug įvairių homeopatijos pakraipų. Mums belieka susisteminti esminius homeopatijos aspektus, turint omenyje tai, kad tarp įvairių jos atstovų yra nemažai skirtumų, ir nagrinėti „pagrindines homeopatijos tiesas“.
Fonas (užkulisiai)
Nors Hahnemannas save laikė absoliučios naujovės pradininku, vis dėlto labai nesunku nustatyti jo kūrybos įkvėpimo šaltinius. Iš vienos pusės jis yra vokiečių Apšvietos laikotarpio vaikas, siekiantis kovoti su prietarais ir „sijonų filosofija“. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad jo palikimas atsiradęs veikiant dinamiškai simpatinei pasaulėžiūrai. Neabejotinai paveiktas neoplatoniško mąstymo, Hahnemannas tikėjo kosmoso dvasingumu. Esminis jo terapeutinio statinio įvaizdis buvo gyvenimo energija – gyvybinių organizmo funkcijų pagrindas. Prijausdamas rytietiškai Konfucijaus filosofijai, jis tiki Dievą Kūrėją, kurio aukščiausias kūrinys yra žmogus[21]. Žmoguje veikia Dievo alsavimas ir jame yra įžiebta dieviškoji kibirkštis. Tokios Dievo išmintingai sutvarkytos kūrinijos rėmuose net ir kūno silpnumas bei žmogaus neatsparumas ligai turi savo – galiausiai religinę – prasmę. Tai padeda žmogaus auklėjimui, ypač skatina žmogaus dvasinio pajėgumo vystymąsi, kad jis gebėtų gamtoje atrasti veiksmingas pagalbos priemones. Vaistams pats Dievas yra suteikęs gydomąsias galias[22]. Vienintelė Dievo sukurtų vaistingųjų medžiagų paskirtis – ligos būklę perkeisti į sveikatos būklę[23]. Naudingųjų vaistų atpažinimo galimybės pagrindas – Dievo sukurta tvarka gamtoje. Tokiu būdu ir homeopatijos gydymo įstatymas atitinka dieviškąją tvarką, kuriai nereikia daugiau jokio pagrindimo, galima ją tik atrasti (atskleisti).
Modernios literatūros apžvalga parodo, kad sustabarėjęs Hahnemanno dogmatizmas verčia rausti daugelį homeopatų. Nežiūrint to, ir „modernioji“ homeopatija remiasi kai kuriomis pagrindinėmis to mokymo ašimis, kurios laikomos sistemos aksiomomis.
Bet ir šiuose pagrindiniuose elementuose yra liečiamos temos, kurios labiau sietinos su religija, o ne gamtos mokslais. Klasikinės homeopatijos esmė – mokymas apie gyvenimo energiją (= gyvenimo principo problema) ir panašumo taisyklę (= visuotinės tvarkos problema), taip pat apie specialų vaistų paruošimo būdą, kai jų veiksmingumas didinamas skiedžiant substanciją („potencijuojant“) (= in-formacijos arba energijos, kuri pasaulį palaiko iš vidaus, problema). Ketvirtoji ašis yra mokymas apie lėtines ligas arba psorą (= blogio kilmės pasaulyje problema).
Po trumpo šių pagrindinių sąvokų religinės reikšmės pristatymo bus kalbama apie kai kurių atstovų šių temų nagrinėjimą homeopatinėje literatūroje.
Gyvenimo energija
Homeopatija ir šiandien yra suvokiama kaip vitalistinė filosofija. Tuo metu, kai Hahnemannas kūrė savo gydymo konceptą, medicinos pasaulyje cirkuliavo labai panašios idėjos. Taigi, Hahnemannas nėra vienintelis savo laikmečio atstovas, kuris tiki „gyvenimo energijos“ žmoguje egzistavimu, kaip jis tai ir aprašo:
„Sveikame žmoguje neribotai veikia dvasinė gyvenimo energija (autokratija), kaip tam tikra materialų kūną (organizmą) persmelkianti galia. Ši energija visas jo dalis nuostabiai telkia į harmoningą gyvenimo srovę jausmų ir veiksmų srityse taip, kad mumyse gyvenanti protingoji dvasia gali laisvai naudotis šiuo gyvu, sveiku įrankiu, siekdama aukštesniųjų mūsų būties tikslų.“
„Jeigu žmogus suserga, tai reiškia, kad tą dvasinę, jo organizme visur savaime veikiančią gyvenimo energiją (gyvenimo principą) sutrikdė tam tikras gyvenimui priešingas sargdinantis agentas; tik šitaip sutrikdytas gyvenimo principas atveria organizmą nemaloniems pojūčiams (…), kuriuos mes vadiname liga“ (O, par. 9; 11).
Nors gamtos mokslai jau daugiau nei prieš 150 m. atsiribojo nuo vitalizmo, gyvenimo energijos sąvoka ezoterikos filosofijoje ir su ja susijusiuose (para)moksluose užima pagrindinę vietą. Kartu su šia sąvoka yra keliamas gyvenimo principo klausimas ir yra ieškoma galutinių gyvybės pagrindų. Šis klausimas kerta gamtos mokslo ribas ir įžengia į religinių apmąstymų sferą. Tai tampa aišku netgi patyrinėjus vokišką sąvoką Lebenskraft („gyvenimo energija“). Pirmą kartą ji pavartota vokiškame Martino Liutherio Biblijos vertime. Jis šitaip verčia pirmą 27 psalmės eilutę:
„Viešpats yra mano šviesa ir mano išganymas, ko man bijoti? Viešpats yra mano gyvenimo energija (‘Lebens-Kraft’), ko man drebėti?“
Metafora „gyvenimo energija“ tapo savarankiška sąvoka ir 1737 m. buvo pavartota Zedlerio visuotinėje enciklopedijoje, o galiausiai buvo pasigriebta romantinės medicinos, ir buvo pamiršta, kad tai kažkada buvo religinis terminas. (Gyvenimo energijos sąvoka, vartojama vitalistinėje medicinoje, yra supriešinama su krikščioniška sielos sąvoka, kadangi siela kaip vienintelis gyvenimo principas žmoguje yra suvokiama nematerialiai, ir kitas „vegetatyvinis“ gyvenimo principas – anima forma corporis – tampa nereikalingas. Todėl gyvenimo energijos kaip gyvenimo principo gydymas, nesvarbu kokiu būdu paruoštais vaistais, yra neįsivaizduojamas krikščioniui.) Vitalizme vyrauja atgaivintos arba šiek tiek perdirbtos antikinės idėjos. Be to, tai mus įveda į neoplatonizmo idėjų pasaulį, kuriame ypač daug kalbama apie subtiliąsias materijas. „Gyvenimo energija“ tampa tarpininke tarp nematerialios sielos ir materialaus kūno, yra mokoma griežto dualizmo tarp dvasios ir materijos. Tarpininkavimo tarp sielos ir kūno problema turi prasmę tik tol, kol šie komponentai dėl griežto dualizmo laikomi atskirtomis savarankiškomis substancijomis.
Gyvenimo energijos sąvoka neprarado savo reikšmės ir moderniojoje homeopatijoje. Skirtumai atsiranda tik interpretuojant „gyvenimo energiją“. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į panašumą su gyvenimo energijos konceptais kitose religijose ir kultūrose:
„… Qi (chi) užima centrinę vietą kinų medicinoje, Indijoje ji vadinama prana, Egipte – ka (ga-ilama), Tibete – lung, Havajuose – mana, žydų kultūroje – cheim, islamo pasaulyje – ruh, o induizmo pasaulėžiūroje – akasha. Graikų filosofai tam vartojo terminą apeiron, Hipokratas tai vadino enormon, Galenas – physis (pneuma), Paracelsas – vis mediatrix naturae, L. Gavanis – gyvenimo energija (!), H. Drieschas – entelechija, Ch. Littlefieldas – vitaliuoju magnetizmu, A. Mesmeris – animališkuoju magnetizmu, W. Reichas – orgonu, o V. S. Grischenko – bioplazma“[24].
Vien jau šiame išvardijime išryškėja religinių, filosofinių ir paramokslinių konceptų supainiojimas.
Homeopatija savo vitalizmu pažadina labai gilią žmogaus religinę nuojautą. Paslaptingas gyvenimo principas žmoguje tampa gydymo objektu, kadangi žmogus nujaučia, jog nepakanka tik kai ką paremontuoti kūne, bet turi būti gydomas visas jo gyvenimas. Kalba apie „gyvenimo energiją“, kurią reikia atstatyti, sužadina viltį, kad bus sugrąžinta visaapimanti kūno, sielos ir dvasios sveikata. Būtent šį tikslą ir kelia homeopatai.
Panašumo taisyklė
„Norėdamas lengvai, greitai, užtikrintai ir visam laikui pasveikti, kiekvienos ligos atveju rinkis vaistą, kuris sukeltų panašią ligą (homoios pathos) į tą, kurią norima išgydyti“ (O, 74), – taip Hahnemannas formuluoja pagrindinį savo homeopatinio gydymo principą. Panašumo taisyklė kildinama iš maginio mokymo apie atitikimą ir idėjos, kad visas pasaulis yra atsiradęs iš vieno šaltinio[25]. Antikinėje pasaulėžiūroje randamas Žemės kaip Motinos įvaizdis. Iš jos kyla visa gyvybė, todėl įvairius kūrinius jungia maginis ir simpatinis ryšys. Ryšys tarp kūrinių, augalų, gyvūnų ir žmonių, grindžiamas gyvenimo (gyvybės) sąvoka, kuri visame kame yra ta pati[26]. Panašumo mąstymas ir biblinėje teologijoje vaidina svarbų vaidmenį. Vis dėlto tarp abiejų mąstymų yra esminis skirtumas: antikinėje kultūroje žmogus aprašomas kaip makrokosmoso mikrokosmosas, kaip kosmoso kopija, o Biblija apie žmogų kalba kaip apie Dievo panašumą ir paveikslą (plg. Pr, 1, 27). Šis faktas, Bažnyčios tėvo Grigaliaus Nysiečio žodžiais tariant, suteikia žmogui išskirtinę vietą kūrinijoje, kurią jis pranoksta savo dvasine siela[27].
Žvelgiant iš kultūros istorijos perspektyvos, panašumo taisyklės idėja gali mus nuvesti iki žmonijos lopšio. Hipokratas taip kalbėjo: „Per panašų ateina liga ir naudojant panašų ją galima išgydyti“[28], tuo remiasi ir Hahnemanno formuluotė: „Simila similibus currentur“ („Panašus gydo panašų“). Euripidas savaip interpretavo „panašumo taisyklę“, esančią Telefo mite. Sužeistas Telefas klausė Pitės patarimo, o ši jam pasakė: „Kas sukėlė sužeidimą, tas jį ir išgydys.“ Todėl Telefas nuėjo pas jį sužeidusį Achilą su prašymu, kad jį išgydytų. Odisėjo patartas, jis ieties smaigaliu šiek tiek patrynė žaizdą, ir Telefas pasveiko. Asociatyvi galvosena, mąstymas analogijomis persmelkia visą žmonijos kultūros istoriją ir atitinka gilųjį žmogaus pasaulio pajautimą. Pasaulėvaizdis yra visumos vienybė, kuri pasireiškia kiekvienoje konkretybėje, atspindžiuose, šešėliuose, facetuose, bet taip, kad nežiūrint visų skirtumų ir daugio, visumos vienybė išlieka. (…) Žmogus-Dievas įžvelgiamas įvairiose kosmoso dalyse, taip pat ir žemiškas žmogus atpažįsta save įvairiose analogijose ir yra įsitikinęs, kad aplinkinį pasaulį gali pažinti tik todėl, kad yra panašus į jį. Pirmą kartą šią idėją filosofijoje išreiškė Platonas. Platono Timajas, kuriame buvo suformuluota ir išvystyta vienybės idėja, galiausiai tapo pagrindiniu Viduramžių ir Renesanso[29] fizikos vadovėliu, padariusiu įtaką daugeliui vėlesnių mąstytojų. Ypač ji aptinkama hermetinėje mąstysenoje, kuri yra Renesanso maginės pasaulėžiūros pagrindas. Ja buvo grindžiami ne tik alchemikų eksperimentai, bet ir Hahnemanno homeopatija. Todėl nestebina faktas, kad homeopatija neretai laikoma hermetika (pvz. Helmuto Hebeleino veikale Alchemie, die Magie des Stofflichen, München, 1996). Pasak Aleksandro iš Berno, Hahnemanno homeopatija yra ne kas kita, kaip per Apšvietos sietą perkoštos tikrosios alcheminės homeopatijos atliekos[30]. (…) Frazeris savo žymiame veikale The Golden Bow („Auksinė šaka“) šį magijos aspektą galiausiai apibūdina kaip „homeopatinę magiją“[31]. Nepaisant to, biblinė istorija ir krikščioniška teologija yra naudojamos homeopatijos teisingumui pagrįsti, pvz., varinės Mozės gyvatės įvaizdis (plg. Sk 21, 4–9). Žalčio iškėlimas – taip vadinasi knyga apie homeopatijos paslaptis[32], o ezoterikas Dethlefsenas joje įžvelgia palyginimą su Kristumi, kuris „būdamas Dievas tapo kenčiančiu žmogumi, kad taip – homeopatiškai – per panašią kančią galėtų išganyti žmones“[33].
Sekuliarioje kultūroje, kurioje daugelis žmonių – sąmoningai ar nesąmoningai – kenčia nuo dvasinės benamystės, terapija su kosminėmis priemaišomis gali pasirodyti labai patraukli. Ji padeda žmogui surasti savo vietą begalinėje visatoje ir įžvelgti joje tam tikrą tvarką, supažindinant jį su hermetiškąja panašumo taisykle. Prisilietimas prie gydančiojo simile (arba netgi simillimum) tampa išganančia religine patirtimi, kuri ieškantįjį išganymo nuveda į jo „gimtinę“ kosmose. Tokiu būdu taikant panašumo taisyklę žmogus, naudodamasis „personotropine homeopatija“[34], atranda hermetinį sąlytį su kosmosu. Tai yra natūralistinio mąstymo (matančio žmogų tik jo paties natūralume) išraiška.
Potencijavimas
Nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo, vis dėlto potencijavimo tema nuo seno domino įvairias religijas. (…) Daugelis maginių ir okultinių tradicijų mėgino atrasti ir metodiškai atverti šią už visko slypinčią energiją (alchemikų „kvintesencija“). Tai yra ta pati tema, kuria domėjosi ir krikščionių teologai, ypač Augustinas ir Tomas Akvinietis. Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą neįmanoma metodiškai atverti ir savo reikmėms naudoti energijos, glūdinčios už apčiuopiamų formų (in-form-acijos), kadangi in-formacija suvokiama kaip Dievo ištartas Žodis ir yra transcendentinė realybė (Augustinas). Tačiau spekuliacijos monistinės neoplatoniškos pasaulėžiūros pagrindu perša visiškai kitokias išvadas:
„Vaistinės (…) medžiagos nėra negyvos substancijos įprastine prasme; jų tikroji esybė yra dinamiška ir dvasinė, grynoji energija. Kad ir kokios negyvos jos mums atrodo, kai atsiduria prieš mūsų akis, vis dėlto užtikrintai galime sakyti, kad tai yra tik iliuzinė mirtis.
Mano rankoje gulinti negyvai atrodanti vaistinė substancija susideda iš konkrečios grynos energijos, sustingusios tol, kol ši energija su žmogaus pagalba pabunda ir išvysto savo dvasinę dinamiką…“ (GKS 723)
Hahnemannas buvo įsitikinęs, kad materijoje slypinčią energiją galima pažadinti plika ranka. Po kiekvieno atskiedimo ir sukratymo, Hahnemanno manymu, didėja vaisto veiksmingumas. Jis yra įsitikinęs, kad atskleidė tikrąją ir pilną vaisto veikimo galią. Aiškindamas šį fenomeną, Hahnemannas kalba apie „tikrąjį substancijų sudvasinimą“, kurios „visiškai atskleidžia savo dvasinę individualiąją esmę“ (O 270). Ezoterines potencijavimo praktikos priemaišas puikiai suvokia šiuolaikiniai homeopatai. Jie patys konstatuoja, kad homeopatija su savo teiginiais atsiduria už gamtamokslio ribų[35]. Veiksmingesni vaistai, kaip teigiama, veikia ne dėl savo kiekybinių ypatybių, bet dėl kokybės, kuri pasireiškia ne materijoje, o per vaisto vartotoją, kuris, pavartojęs substanciją, apibūdina subjektyviai išgyventus simptomus (dvasiniams ir emociniams simptomams skiriama pati didžiausia reikšmė). Jau platoniškame mąstyme egzistuoja mintis, kad materialius reiškinius galima mąstyti tik kaip išvestus iš amžinų dvasinių idėjų. Materialūs reiškiniai yra kiekybiniai ir jie visuomet yra vienu laipteliu žemiau už grynąsias idėjas (energiją). Galiausiai potencijavimo praktika tarnauja tam, kad peržengtų substancijų materialių apraiškų ribas ir, iš vienos pusės, atskleistų kokybinį, individualų būvį, o iš kitos – susietų su materija, kuria remiasi ta substancija. De facto čia turi įvykti perkeitimas ontologiniame lygmenyje. Tai yra visiškai logiška homeopatų kalbų apie medikamentų susitikimus[36] išvada. (…) Kai kurie homeopatai vaistus lygina su Eucharistija, tuo pereidami į misterijų sferą.
Lėtinės ligos
Nors mokyme apie lėtines ligas (jis dažnai supaprastintai vadinamas mokymu apie psorą) išsiskiria homeopatų keliai, vis dėlto yra nemažai tokių, kurie šį mokymą propaguoja. Hahnemannas išvystė savo mokymą apie psorą, kai pamatė, kad jo homeopatinis gydymas daugeliu atvejų neduoda ilgalaikių rezultatų: „Gydymo pradžia buvo džiuginanti, jo tęsinys – mažiau veiksmingas, o pabaiga – beviltiška“ (DCK Bd. 1, 4). Nepaisydamas didelių nesėkmių, jis buvo įsitikinęs, kad jo mokymas „yra paremtas nesugriaunamos tiesos kolonomis“ ir yra „amžinas“ (DCK 5). Todėl reikėjo patobulinti metodą, kad gydymo efektas būtų garantuotas. (…) Dauguma įvairių dvasios ir kūno ligų buvo pavadintos psora (plg. O, 80). (…) Jamesas Tayloras Kentas (1849–1916 m.) mokymą apie psorą išvystė iki prigimtinės nuodėmės lygio. Pasak Kento, būtent psoros liga, kaip materiali blogio manifestacija, laiko žmogų ir žmoniją savo gniaužtuose. Todėl homeopatijos priemonėmis reikia gydyti visą žmogų, jo dvasinę ir fizinę negalią. Tik homeopatinis gydymas atitinkamais vaistais gali sugrąžinti žmogui pirmykštę sveikatos būklę ir jo kaip kūrinio laisvę. Kentui homeopatinis vaistas atlieka vienintelės išganymo priemonės vaidmenį. Homeopatija neša išganymą ne tik pavieniui asmeniui, jai skirta būti ir visos žmonijos išganytoja. Žinoma, jei tik žmonija laiku suvoks homeopatijos svarbą ir naudosis jos teikiama pagalba. Nors ir kaip fantastiškai skambėtų šios mintys, tačiau būtent Kento homeopatija 60-aisiais buvo importuota į Europą (iki tol ji vaidino gana nežymų vaidmenį) ir šiuo metu turi nemažai pasekėjų, kurie perėmė idėjas ir sėkmingai jas vysto toliau.
Siela ir substancija pagal Edwardą C. Whitmontą
Whitmontas (cituojama iš jo veikalo Siela ir substancija (Psyche und Substanz, Göttingen, 1997) homeopatiją susieja su C. G. Jungo psichologija, su hermetine gnostine filosofija ir – kas šiandien atrodo savaime suprantama – su kai kuriomis teorinės fizikos dalimis. Homeopatija yra raktas į būties paslaptį (Ibid, 62). (…) Kur krikščioniškame tikėjime yra transcendentinio Dievo vieta, ten homeopatijoje jo vietą užima visa tvarkantis imanentinis energijos pagrindas (Ibid, 68). Dėl „naujo požiūrio į dalykus“ mes suvokiame sielos ir kūno, žmogaus ir žemės funkcijas kaip skirtingus to paties integruojančio lauko aspektus. Jeigu į homeopatiją būtų žiūrima rimtai, tuomet, pasak Whitmonto, atsivertų visiškai nauja mokslo perspektyva:
„Formos procesai, archetipiniai pirmavaizdžiai, autonominiai, transcendentiniai motyvai, platoniškosios idėjos, kuriomis seka materija ir kurios žaidžia su materija, ir gyvenimo energija, kuri suteikia biochemijai, fiziologijai ir psichologijai kryptį, yra grindžiantys faktoriai. Šie autonominiai formos procesai transcenduoja ir kartu apima visa, ką mes paprastai skirstome į atskiras grupes, į išorinį ir vidinį pasaulį, į sielą ir kūną, į žmogų ir gamtą, į sveikatą ir ligą, į tvirtą materiją ir neapčiuopiamą energiją“ (Ibid, 12).
Mūsų materijos suvokimas yra tik simbolinis suvokimas, „kažko nežinomo, o gal ir nesuvokiamo sutankėjimas“ (Ibid, 13). Vaistų substancijos ir žmogus yra tos pačios tikrovės manifestacijos, „kurios tik matomumo skalėje atsiskleidžia kaip skirtingos“ (Ibid, 73).
„Išorinė substancija, kūnas ir siela santykiauja vienas su kitu taip, tarsi būtų skirtingi dalykai, bet išties kalbama apie vienas kito abipusį atitikimą ir veikimą. … Bet kurios substancijos poveikis – vien tai substancijai būdinga individualių bruožų kombinacija, emocinės ir fizinės predispozicijos. … Taip mes susikuriame substancijos vaizdinį, tarsi ji turėtų asmenybę. … Vaisų aprašymai yra nuoroda į (…) tam tikrą tipą. Ligi šiol mes tokias personifikacijas laikėme materijos projekcijomis. Vis dėlto galime suvokti, kad šios projekcijos iš tiesų sutampa su kažkuo išoriškai ‘funkcionaliu’“ (Ibid, 77).
Substancijos ir žmogaus asmenybės atitinka vienos kitas tame pačiame lygmenyje. (…).
„Homeopatinių vaistų tyrimas ir (…) similizmo veiksmingumas įrodo faktą, kad kiekvienos asmenybės ar organizmo elgesiui ir kiekvienai ligai egzistuoja atitinkama vaistinė substancija (…)“ (Ibid, 15).
Kiekvienas sveikatos sutrikimas „reikalauja proceso, kuris yra jos formalusis makrokosminis analogas“. Jei vidiniai ir išoriniai procesai konfrontuoja vienas su kitu, jie kartu vienas kitą ir naikina. Kadangi psichosomatiniai susirgimai yra proceso sutrikimai integruoto lauko lygmenyje, labai panašu, kad Whitmontas ieško atsakymo „bendrojoje psichosomatinio lauko teorijoje“ (Ibid, 33). Paskyrus vaistų, įvyksta ta terapeutinė konfrontacija.
„Žmogaus siela ir išorinis pasaulis yra lauko aktyvumo poliarinės manifestacijos, kurios apima abu elementus… Kaip ‘aš’ santykiauja su psichiniu lauku, taip ir psichofizinis žmogaus organizmas kaip dalies fenomenas egzistuoja kosminiame žemės ‘organizme’, ‘pasaulio sieloje’, kurioje jis yra nuolat traukiamas arba stumiamas, priklausomai nuo savo sąmoningo nusiteikimo“ (Ibid, 85).
Aptaręs modernią sinchroniškumo idėją, Whitmontas imasi tikslesnio ligos ir vaisto energijos santykio aprašymo:
„Kai psichiniai ir fiziniai simptomai suvedami į sinchroninį santykį vietoj priežastinio, jie ima vienas kitą pakeisti ir netgi naikinti. Tuomet mūsų akims atsiveria supratimas, kokiu būdu ‘liga’ ir panašumo principu funkcionuojanti vaisto energija veikia kaip sinchroniniai to paties lauko būviai, dalyvaujantys funkcionaliame panašume ir galintys užimti kieno nors kito funkcionalaus panašumo vietą ir tokiu būdu vienas kitą panaikinti“ (Ibid, 98).
Vartojant vaistą, vyksta terapeutinė konfrontacija tarp nuosavos konstitucijos ir analogiško arba panašaus pavyzdžio:
„Vis dėlto ši konfrontacija nevyksta dvasinio pažinimo pagrindu. Kalba eina apie ‘pažinimą’, susitikimą su nuosavos vidinės formos panašumu paslaptingame biologinės dinamikos lygmenyje: nuosava konstitucinė būklė konfrontuoja su savo analogu dinaminiu veikliosios vaistinės medžiagos pavidalu. Similium yra simbolinis savo esme nesuvokiamos konstitucinės formos atkartojimas. … Vaistinių medžiagų simptomatologija ‘simbolizuoja’ savo esme neperprantamą nevalingų konstitucinių vyksmų jėgų formą. … Taip nuosavos esminės formos konfrontacijos vyksmas ‘viduje’ pasirodo turintis savo analogą ‘išorėje’, savo simbolinį simile kaip universalų terapeutinį faktorių tiek sielos, tiek kūno lygmenyse“ (Ibid, 62).
Į Whitmonto pasaulėvaizdį yra harmoningai integruotas uždaras ir absoliutus asmenybės ir ją supančio imanentinio energetinio pasaulio sielos pagrindo atitikmuo. Žmogus yra hermetiškai uždaro kosmoso dalis, savo simbolinį atitikimą jis randa išorinėse substancijose; šias substancijas arba jų vidines formas jis gali atrasti gilesniame biologinės dinamikos lygmenyje. Iš to galime daryti logišką išvadą, jog paneigiamas žmogaus individualumas ir jo nepakartojamumas. Jeigu žmogus yra kosminių substancijų formų išraiška, kuri reiškiasi įvairiuose būties lygmenyse, tas formas reikia suvokti kaip pakartojamas. Whitmonto pasaulėvaizdyje tai nesukelia prieštaravimo, nes galiausiai visos formos susiveda į visa palaikantį energetinį pagrindą, kuris reiškiasi konkrečiomis formomis. Todėl be jokių abejonių Whitmonto pasaulėžiūrą galima priskirti prie šiuolaikinės ezoterikos srovių.
Herbertas Fritsche – homeopatija kaip misterijų medicina
Pasak Fritsche’ės, homeopatijoje galima įžvelgti ištisą teologiją. Hahnemannas savo homeopatija į mediciną įnešė sakralumo ir kultiškumo elementus. „Homeopatija … yra celebrauojama“ Fritsche, Die Erhöhung der Schlange, Göttingen 1994, 58 ). Fritsche neslėpdamas homeopatiją vadina religija, netgi apreikštąja religija (Ibid, 75). Jis savo homeopatiją, kurią vadina „misterijų medicina“, atskiedžia gnostinėmis, kabalistinėmis, taip pat ir krikščioniškomis mintimis (kurios, beje, jam turi tik modelio vertę), ir paverčia ją savęs išganymo religija, kurioje gydantys vaistai tampa sakramentais. Dinaminis žmogaus gyvenimo principas nematerialiu būdu savyje talpina visą kosmosą. Tai yra dinaminių principų žaismas, kuris organizmui teikia gyvybę. Jei vienas iš nematerialių principų nusmunka į materiją, pradeda trūkti dvasinių jėgų ir kūnas apnuodijamas. Jei, pvz., nematerialus sieros principas organizme tampa materialiu, tuomet paciento organizme atsiranda apsinuodijimo siera simptomų. Taip Fritsche aiškina, koks yra santykis tarp ligos ir vaisto. Pavartojus potencijuotą vaistą, „dvasinis vaistas“ laimi kovą su sukvailėjusia materija, kuri gijimo proceso metu išstumiama. Dvasinis organizmas vėl atgauna tai, ką buvo praradęs, jis vėl tampa pilnutinis ir sveikas (Ibid, 113). Taigi liga yra dalinio dvasios nuosmukio į materiją pasekmė. Atkritimas į materiją iš tiesų yra atkritimas į nuodėmę (Ibid, 129), todėl teikiant vaistą iš karto reikia sakyti: „Tavo nuodėmės tau atleistos“ (Ibid, 131). Vaistas maloningai teikia išganymą:
„Malonės simbolis gydymo mene yra vadinamas vaistu, o menas teikti išganymą – sakramentu. Homeopatiniai žirniukai ir konsekruotos ostijos atitinka vieni kitus ir skirtinguose lygmenyse yra visiškai tas pats“ (Ibid, 133). „(Homeopatija) tau, ligoniui vardu ‘aš’, suteikia tavo sakramentą, tavo individualiai specifinį apčiuopiamą išganymą“ (Ibid, 137).
Dievo simile yra žmogus, bet ši žmogaus simile su Dievu būklė yra prarasta. Homeopatinis kelias į išganymą, kuris yra krikščionybės mesijo ir išganytojo atitikmuo ir modelis, atstato pirmykštę žmogaus pilnatvę:
„..Žmogus turi būti potencijuojamas aukštyn, kol pasieks panašumą į Dievą, kol taps į savo Kūrėją panašiausiu kūriniu“ (Samuel Hahnemann, Idee und Wirklichkeit der Homöopathie, 216).
Tai, kas apibūdinama ne tik kaip gryna medicina, bet ir kaip išganymo kelias, turi nešti išganymą ir visam kosmosui:
„Iš tiesų Dievas iš mūsų nori, kad mes kaip apšviestieji ir tuo pačiu mylintieji išgrynintume, sušildytume, gydytume ir atnaujintume. Mes privalome potencijuoti tamsią pirmykštę materiją, jos negrynas energijas paversti gyvosiomis išganymo galiomis, kol kūrinija per žmogų, kaip į Dievą panašų kūrinį (paties Hahnemanno žodžiais tariant), mus priartintų prie jo tobulumo ir palaimingumo bei paverstų amžinai panašiais į jį“ (Ibid, 72).
Fritsche’ei homeopatija yra pasaulio atbaigimo misterija, išties labai mesijaniškas gydymo būdas.
Proceso Sanchez Ortega, homeopatija – vienintelė žmogaus medicina
Cituojama iš Ortegos veikalo: Die Miasmenlehre Hahnemanns, Diagnose, Therapie und Prognose der Chronischen Erkrankungen, 5. Aufl. Heidelberg 2000 . Savo įvade Ortega nepalieka jokių abejonių dėl pagrindinių savo apmąstymų apie gydymą dimensijų:
„Mes klausiame savęs, kodėl egzistuoja ‘blogis’ ir kas iš tiesų yra tai, ką mes vadiname ‘blogiu’. … Ir būtent tai, ką mes vadiname blogiu, sudaro gydytojų veiklos pagrindą“ (Ibid, 19).
Blogį, kurio žmogus mielai ieško už savęs ir kuris vis dėlto yra atrastinas tik jame pačiame, tą blogį, iš kurio kyla visoks griovimas, medicinos srityje išreiškia liga. Ortega yra įsitikinęs, kad Hahnemannas miazmose atrado pirmykščio blogio priežastį, griaunamosios jėgos žmoguje „causa causorum“. „ … Mūsų miazmų aktyvumas yra atsakymas į visas mūsų destruktyvumo paieškas, to, kas mus išblaško, kas mums nepatinka, ir to, kuo mūsų artimiausia aplinka mus veikia ir kuo mes jai kenkiam. Miazmų suvokimas yra pati svarbiausia gydytojo pareiga, nes ši samprata apima patį plačiausią žmogaus suvokimą su visomis jo savybėmis, kurios jį įgalina išgyventi ir visiškai save realizuoti, taip pat ir su sunkumais bei klaidomis, kurios jam trukdo“ (Ibid, 21). Pagal Ortegą, miazma žmoguje užima tą pačią vietą, kokią nuodėmė – krikščioniškoje pasaulėžiūroje:
„Miazma … tvarko arba, tiksliau tariant, deformuoja būtybės individualumo impulsus, t. y. juos … blokuoja, apriboja ir keičia. Absoliuti laisvė, kurią individas galėtų pasiekti, (…) yra miazmos apribojama, trukdoma ir sunaikinama (…). Miazma įstato jį į tam tikrą šabloną, kuris visais savo išraiškos būdais nuo didžiausio iki mažiausio apribojimo veda pagrindinėmis klaidingo vystymosi kryptimis: defekto, eksceso ir perversijos“ (Ibid, 133).
Kas galioja mažam, tas tinka ir dideliam. Miazmos kaltos dėl visų žmogaus nelaimių:
„Iš kur yra tiek daug perversijos vieno žmogaus elgesyje su kitu? … Miazmos yra visų žmogaus nelaimių priežastis. Jos yra atsakingos už karus ir kitas besitęsiančias žmogaus, kaip savo rūšies atstovo, klaidas. Kuo giliau paveikta žmogaus dvasia, tuo ilgiau išlieka jo padaryta žala kitiems žmonėms, taip pat ir jo paties būdui“ (Ibid, 211).
Ne tik pavienis žmogus yra paliečiamas ir deformuojamas miazmų, bet taip pat ir tautos bei visuomenės. Todėl yra kalbama apie tautų psorą, sikozę ir sifilį, kurie sąlygoja ir valdo destruktyvius procesus (Ibid, 213).
„Psora veikia keldama prieštaringas mintis, bet ne vienybės ir brolybės pagrindu – kaip kad turėtų vykti remiantis sveiku protu, – bet per nepasitikėjimą, egoizmą ir pavydą. Sikozė sąlygoja egoistinius veiksmus, kurie vykdomi kitų sąskaita. Sifilis išlaisvina destruktyvius turinius, kurie reikalingi nežmoniškiems ir netyriems tikslams pasiekti. Psora pripildo žmogų baimės, kuri labiausiai pasireiškia valdančiuosiuose sluoksniuose. … Sikozė skatina šiuos valdančiuosius sluoksnius persekiojimui, nesveikam savinimuisi ir pertekliui kitų žmonių skurdo sąskaita. … Galiausiai sifilis yra totalus aistros nevaldymas…“ (Ibid, 213).
Taip pat ir medicina yra iškreipta miazmų, kas savaime suprantama pirmiausiai taikoma tradicinei medicinai. Už šios medicinos slypi psora, už pasididžiavimo laboratorijomis – sikozė, o homeopatų visada kritikuota medicininė praktika „jau seniai pasižymi sifilio bruožais“ (Ibid, 215). Deja, ir homeopatija neišvengė tokios medicinos įtakos. Nors kai kurie gydytojai ir vadina save homeopatais, vis dėlto jie yra labiau panašūs į savo kolegas nehomeopatus. Visos gyvenimo sritys yra paliestos miazmų:
„Bet kokią žmogaus išraišką ir veiklą, kalbant apie miazmas, persunkia vis rudesnės ir juodesnės spalvos. Paimkime, pvz., sportą, kaip jis mūsų dienomis praktikuojamas – jis visiškai išsigimęs“ (Ibid, 217). Ir t. t.
Tik homeopatija siūlo žmonijai išsigelbėjimą iš šios padėties. Ji yra vienintelė viltis.
„Terapeutas homeopatas gali sėkmingai pašalinti didžiąją dalį šių miazmatinių sutrikimų, naudodamasis tikruoju simillimum“ (Ibid, 221).
Ortega homeopatijai kelia nemažus reikalavimus:
„Žmogaus darbai tiek priartės prie tobulumo, kad jis pats sugebės pašalinti miazmatinius pakitimus“ (Ibid, 229).
Žmogaus sveikata priklauso nuo teisingo vaisto.
„Homeopatinis vaistas arba tikrasis simillimum, nuolat vartojamas tam tikrą laiko tarpą, išprovokuoja žmogaus esmės išsilaisvinimą, kad ją vėl integruotų į homeostazę arba harmoniją su visu kuo ir savimi pačiu. Tai reiškia, kad jis yra stimuliuojamas ir kreipiamas į savo asmeninį tobulumą. Todėl homeopatija kartu su kūrinį palaikančia prigimtimi yra vienintelė žmogaus medicina. Aukščiausias tikrojo gydytojo tikslas – žmogaus būties ir jo sveikatos suvienijimas, tai yra psichinė ir fizinė pusiausvyra ir individo stabilumas. Pritaikant visai žmonijai, tai reiškia žmogiškumo išsipildymą ir amžinumą“ (Ibid, 236).
Kad Ortega, siekdamas šio tikslo, į savo homeopatinę programą įtraukė ir eugeniką, visiškai nestebina:
„Mes REIKALAUJAME eugenikos, kuri kaip pagrindinis tikslas apima didžiausią įmanomą miazmatinių sutrikimų eliminaciją, taigi yra nukreipta į pašalinimą visko, kas kliudo žmogaus pilnam išsiskleidimui“ (Ibid, 202).
To galima pasiekti tik prenatalinėmis priemonėmis, kuriomis gydomas vaikas ir motina.
„Rezultatų ir efektyvumo eugenikos darbe galima pasiekti tada, kai vartojami vienintelės tikrosios ir niekada savo veiksmingumo neprarandančios medicinos (homeopatijos) vaistai“ (Ibid, 202).
Ortegos homeopatija tampa visa apimančia pavienio žmogaus ir visos visuomenės ištobulinimo programa. Žmogaus ateitis pagal šį modelį priklauso nuo tikslingo homeopatijos vartojimo. Išganymo viltys yra tiesiogiai siejamos su taikomąja homeopatija.
Georgos Vithoulkas – homeopatija naujam žmonijos amžiui
„Išgydytas! Švelniai, greitai, užtikrintai ir visam laikui? (…). Tai visų medikų ir pacientų svajonė! Per graži, kad būtų reali? Ne! Yra būdas, kurio dėka visa tai vyksta, – … klasikinė homeopatija“, – taip prasideda pirmą kartą išėjęs vokiečių kalba 1979 m., o šiuo metu daugybę kartų perleistas graikų mados homeopato Georgos Vithoulkas’o bestseleris Ateities medicina (XVI leid., Kassel 1997), (5). Vithoulkas, kuris niekuomet nėra studijavęs medicinos, nors praktikavo kaip Krišnamurčio gydytojas, homeopatiją sulieja su mesijaninėmis viltimis, jo teorijoje randama neabejotinų sąsajų su tipiškomis „Naujojo amžiaus“ temomis. Naujas medicinos amžius paruoš kelią naujai žmonijai.
„Vienas iš pačių veiksmingiausių akstinų žmogui susimąstyti ir pakeisti savo elgesį bei panaikinti socialinę disharmoniją yra kančia: tai galima vis aiškiau pajusti, stebint vis labiau sergančią žmoniją… Todėl sveikata ir jos palaikymas yra išgyvenimo reikalavimas, keltinas ne tik pavieniam žmogui, bet ir viso pasaulio visuomenei, kurios sveikatos būklė yra milžiniškos, tiesiog kosminės svarbos“ (Ibid, 168).
Kad čia kalba eina ne vien apie fizinės sveikatos atstatymą, turi būti aišku kiekvienam homeopatui.
„Taip pat ir dvasine bei psichine prasme (žmonija) pasieks savo galutinį išsipildymą, jeigu ji homeopatinio gydymo dėka bus sugrąžinta į harmoningą pusiausvyrą. Žmogui prireikia visų dvasinių ir psichinių jėgų savo paties, savo aplinkos ir visos savo būties atnaujinimui. Todėl mes drįstame teigti: naujasis medicinos amžius, kuriame homeopatija išstums medicinų įvairovę, kartu taps ir naujuoju žmonijos amžiumi“ (Ibid, 170).
Taip tokie homeopatai kaip Ortega ir Vithoulkas prisijungia prie paprasčiausių „Naujojo amžiaus“ išganymo apie auksinę žmonijos ateitį pažadų, kurie išsipildys tik tuo atveju, jei žmonija laiku atsivers homeopatijos teikiamiems palaiminimams. Jeigu bet kokiam moraliniam blogiui pašalinti yra atitinkama homeopatinė priemonė, tuomet tokie krikščioniški terminai kaip atsivertimas, atleidimas, išganymas išties netenka prasmės. Juos pakeičia žmonijos išganymo „padaromumas“ homeopatinėmis priemonėmis, kai žmonijos ateitį (tiek artėjantį naująjį žmonijos amžių (Vithoulkas), tiek amžinumą (Ortega) ima lemti teisingas natūralių substancijų vartojimas.
Apžvalga
Šiame trumpame aprašyme mes palietėme keletą homeopatijos aspektų, kuriuose atradome sąsajų su kitomis religinėmis pasaulėžiūromis, ir susipažinome su kai kurių jos atstovų religine kalba. Homeopatija yra viena iš daugelio šiandien siūlomų terapijų. Kitos terapijos niekuo neatsilieka nuo homeopatijos savo religine kalba ir simbolika. Bacho žiedus vertėtų suprasti kaip malonės priemones, kurie kaip lauko sakramentai rodo kelią į asmeninio charakterio pasikeitimą, kuris žmogui padeda pasiekti šventumą, nes vien tik pasveikimo nepakanka. Iš brangakmenių žmogus tikisi ne tik pasveikimo per „subtiliųjų medžiagų vibraciją“, bet jie yra garbinami kaip apsauga ir dvasiniai palydėtojai. Angelo sargo lašeliai lygiai taip pat skiriami, kaip ir fėjų esencija. Tokiu būdu senas tikėjimas, kad dangaus dvasios saugotojos ir patronai lydi žmogų jo žemiškoje kelionėje, suranda atgarsį mūsų dienomis. Kadangi visi tie vaistai, kaip tikima, veikia švelniai ir tik teigiamai, be jokio šalutinio poveikio, jie atrodo kaip gėrio simboliai, nuostabios kito, dangiško pasaulio dovanos, pasaulio, kuriame nėra jokių šešėlių nei ašarų. Kai kalbama apie kūno, sielos ir dvasios, taigi viso žmogaus išgydymą, žmonės šiandien savo viltingus žvilgsnius ima kreipti į savo vaistinėles. Jos siūlo viską, ko tik geidžia širdis: lašus sielai, malonę, kurią galima praryti, dangišką pagalbą vonios druskų pavidalu, išmintingus palydėtojus per gyvenimą amuletų, nešiojamų ant kaklo, forma. Kritiškas gydytojas, sielovadininkas ar katalikų teologas ne tik suraukęs nosį stebėsis šiais vyksmais, bet ir paklaus savęs, kokie lūkesčiai skatina žmones viso to ieškoti. Išgydymo ieškantis žmogus ieško kažko daugiau nei savo organų remonto. Materialistiškai orientuota aparatinė medicina nėra pajėgi gydyti giliąsias žmogaus žaizdas, kurios dažnai iškyla į paviršių tik ištikus ligai. Rimtai ir atsakingai atsakyti į šiuos gilesniuosius žmogaus klausimus yra visų pirma sielovados uždavinys. Vis dėlto nėra jokio nusižengimo, jei ir medikas susipažįsta su šiais slapčiausiais žmogaus rūpesčiais. Iš tiesų kiekvienas gydymas galėtų būti palydimas supratingo ir atjaučiančio žmogaus susitikimo su žmogumi – svarbiausio terapijos priedo.
Iš vokiečių kalbos vertė Vytautė Maciukaitė
Išnašos
[1] Plg. Lütz, Manfred, Lebenslust, München 2002.
[2] Plg. Harrington Anne (leid.), Placebo, Harvard University Press 1997, 7.
[3] Schmidbauer, Wolfgang, Vom Umgang mit der Seele, Entstehung und Geschichte der Psychotherapie, Reinbeck bei Hamburg 2000, 44.
[4] Risch, Gerhard, Homöopathie – die göttliche Heilkunst, in: Zeitschrift für klassische Homöopathie und Arzneipotenzierung, Bd. XVI, Heft 6, Heidelberg 1972.
[5] Plg. Sankaran, Rajan, Das geistige Prinzip der Homöopathie, Mumbai 2000.
[6] Plg. Meyer, Frank Peter, Vorlesungen über Homöopathie, Jena-Stuttgart 1991, 91.
[7] Vietose, kuriose cituojami tekstai iš Hahnemanno veikalų, nuo šiol bus naudojamos santrumpos:
O = Organon der Heilkunde, Standartausgabe der 6. Auflage, Heidelberg 1996;
DCK = Die chronischen Krankheiten, Ihre eigentümliche Natur und homöopathische Heilung, Heidelberg 1999;
GKS = Gesammelte kleine Schriften, (Hg. von Josef, M. Schmidt), Heidelberg 2001.
[8] Dorcsi, M., Homöopathie heute, Reinbeck 1996, 66.
[9] Resch, G., Gutman, W., Wissenschaftliche Grundlagen der Homöopathie, Schäftlarn 1994, 42.
[10] Plg. Gypser, Klaus-Henning, Homöopathie – Grundlagen und Praxis, 1998, 26 f.
[11] Ibid, 31.
[12] Dorcsi, M., Homöopathie heute, 30.
[13] „Grynasis homeopatinis gydymo būdas yra vienintelis teisingas žmogui prieinamas tiesiausias gydymo kelias“, – Hahnemann, S., Organon, Par. 53, Heidelberg 1996, 134.
[14] Haehl, R., Vorrede zur Herausgabe einer Abschrift von Hahnemanns Manuskript zur 6. Auflage des Organons der Heilkunst, in: Hahnemann, S., Organon der Heilkunst, Standartausgabe der 6. Auflage, Heidelberg 1996, 369.
[15] Dar tebegyvenant Hahnemannui, išėjo 5 tos knygos pataisyti leidimai. Standartu laikomas VI leidimas, kuris 1921 m. buvo išleistas pirmą kartą.
[16] Haehl, Richard, Vorrede zur Herausgabe einer Abschrift von Hahnemanns Manuskript zur 6. Auflage des Organons der Heilkunst, Stuttgart 1921, in: Hahnemann, S., Organon der Heilkunst, 344.
[17] Ibid.
[18] Ibid.
[19] „Homeopatinis terapeutas su mokymu apie vaistus privalo … elgtis kaip romėnų šventikas su brevijoriumi. Kasdien įvairiu dienos metu jų pavadinimus reikia išmokti mintinai, vis iš naujo pradedant pirmu vaistu, o po kelių savaičių užbaigiant paskutiniuoju, kuris vėlgi susijęs su pirmuoju. Pavienius vaistus reikia kartoti, pagyvinant mokymąsi (…), savaitė po savaitės, metai iš metų, dešimtmetis po dešimtmečio“. – Herbertas Fritsch cituoja Dorcsi, Homöopathie heute, 56.
[20] „Iki šiol trūko tik maksimaliai į mane panašaus, prisilietimas prie vaisto su abipusiu pažinimu ir pagarba tampa sąryšio (su gamta) galimybe ir tokiu būdu religiniu aktu“, – König, Peter, Die Simile-Regel, Ders. (Hrsg.), Durch Ähnliches heilen, Homöopathie in Österreich, Wien 1996, 81.
[21] Plg. Schmidt, Josef M., Die philosophischen Vorstellungen Samuel Hahnemanns bei der Begründung der Homöopathie, München 1990, 182.
[22] Ibid, 181.
[23] Ibid, 181.
[24] Dellmour, Friedrich, Naturwissenschaft versus Homöopathie? Die Bedeutung von Denkrahmen und Modell für die Wissenschaft, in: König, P. (Hrsg.), Durch Ähnliches heilen, 187.
[25] Plg. Kybalion, Eine Studie über die hermetische Philosophie des alten Ägypten und Griechenlands, München 1997, 67.
[26] Eliade, Mircea, Die Religionen und das Heilige, Elemente der Religionsgeschichte, Frankfurt a. M. 1998, 293.
[27] Plg. Gregor v. Nyssa, Über die Austattung des Menschen, c 3, in: Ders., Ausgewählte Schriften, Kempten 1874.
[28] Hippokrates, Von den Stellen des Menschen, 3. Bd., VI, S. 334, zit. nach Trapp, Homöopathie-Wegweiser, 2002/2003, 12.
[29] Plg. Gloy, Karen, Das Analogiedenken – seine Herkunft und seine Strukturen, in: Apell, Rainer, G., Homöopathie und Philosophie & Philosophie und Homöopathie, Eisenach, 1998, 20.
[30] Plg. Bernus, Alexander v., Alchymie und Heilkunst, 1994 Dornach, (1. Auflage 1936), 90.
[31] Frazer, James Georg, Der goldene Zweig, das Geheimnis von Glauben und Sitten der Völker, Deutsche Erstausgabe, Leipzig 1928.
[32] Fritsche, Herbert, Die Erhöhung der Schlange, Mysterium, Menschenbild und Mirakel der Homöopathie, Göttingen 1994. Beje, pirmajojo šio veikalo leidimo pavadinimas buvo Išganymas per žaltį.
[33] Dethlefsen, Thorwald, Schicksal als Chance, Das Urwissen zur Vollkommenheit des Menschen, München 1979, 164.
[34] Taip suprato Mathias Dorcsi jo homeopatiją.
[35] Dellmour, Friedrich, Naturwissenschaft vs. Homöopathie? In: König, P. (Hrsg.), Durch Ähnliches heilen, 178.
[36] Plg. König, P., Die Simile-Regel, in Ders.: Durch Durch Ähnliches heilen, Wien 1996, 81.