XXXIII eilinis sekmadienis B 2015

Jis dar ateis

Jis – šlovingasis Dievo Sūnus, Jam viskas priklauso ir Jis viską valdo. Jis visada yra su mumis ir mes esame Jame. Net ir tada esame Jėzaus nuosavybė ir nebepriklausome patys sau (1 Kor 6, 19 – 20), kai apie tai nesusimąstome. Bet žmogui vengti galvoti apie tai, ką dėl mūsų padarė Kristus, tai – savo netikėjimo bombomis sprogdinti išganymo tiltą, kuris yra vienintelis visų mūsų išsigelbėjimo inkaras. Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra egzistencinis Šventosios Dvasios šauksmas, tyloje mus kviečiantis apsispręsti ir sugrįžti pas Tėvą. Tačiau tai gali būti tarsi beviltiškas pasiklydusio piligrimo šauksmas tyruose, jei nebus deramo atsako. Jei pasaulio tuštybių mugės įtaka kaip gaivališka jėga įsiveržia į individo širdį ir ją apraizgo neišsipildančių vilčių voratinkliais, jis tampa savo netikrojo „aš“ tarnystės įkaitu, kuris gyvenimo finiše rizikuoja patirti gėdingą bei lemtingą fiasko.

Jis dar ateis, nors jau yra atėjęs. Čia nėra prieštaravimo tiems, kurie Jį tiki. Dabar mes Jį regime tarsi per rūką, o tuomet matysime Jį aiškiau negu matome vieni kitus. Tai turėtų stulbinti ir sukelti šventą nerimą. Dėl mūsų – mažų žemės vabalėlių – pats Dievo Tėvo visagalybės bei tobulos meilės Atšvaitas – siųstasis Mesijas – tapo bejėgiškai mažas. Paskui Jis išaugo ir tapo panašus į girių karalių ąžuolą, kuris simbolizuoja nepalaužiamą Jėzaus apsisprendimą mus mylėti, ypač savo kančioje ant kryžiaus, kuri tęsėsi iki pat paskutinės agonijos akimirkos…

Jėzus antrą kartą pas mus ateis mūsų patikrinti, ar savo vidun priėmėme Žinią ir ja grindėme savo kasdienybės žingsnius. Tuomet paaiškės, ko yra verta visa žmonija ir kiekvienas žmogus. Krikščioniškas tikrumas bus apvalytas nuo perdėm žemiškų netikrumo apnašų. Kas statė savo ateities namus ant biraus smėlio, atsidurs ant vidinio apmaudo gėlos bedugnės, o kas nesiliovė ieškojęs Kristaus ir Jo tiesos, nustebs išvydęs savo pastangų vaisius, kurie daugeriopai pranoko lūkesčius.

Mes vidinėmis akis žvelgiame į tai, ką darome, ir klausiame: „Ar tai mus artina prie Dievo, o gal nejučiomis atitolina…?“ Rašytojos Simone Weil žodžiams netrūksta įžvalgumo: „Graikų tiltai. Mes juos paveldėjome. Bet nebežinome, kam juos naudoti. Manėme, jie skirti tam, kad būtų apstatyti namais. Pristatėme dangoraižių, prie kurių vis lipdome ir lipdome naujus aukštus. Nebežinome, kad tai tiltai, statiniai, skirti pereiti, ir kad jais pasiekiamas Dievas.

Tik tas, kuris myli Dievą antgamtine meile, sugeba žiūrėti į priemones tik kaip į priemones“.

Visi geriausieji pasikeitimai prasideda nuo savęs. Juk kai Viešpatį Jėzų priimi tokį, kuris yra toks pats vakar, šiandien ir per visus laikus (plg. Žyd 13, 8), tai yra jį laikai tokiu, kuris amžinai liepsnodamas nemąžtančia meile tuo pat metu dykai lieja vis stiprėjančias gyvojo vandens sroves visiems, kas tik pas Jį ateina, tuomet tai – neprilygstamas laimėjimas, nes leidi gyvajam Dievui, gyvenančiam  tavyje, taip nuosekliai veikti, jog net ir gyvenimo viesulams šalia tavęs siaučiant, tu nepradedi panikuoti, nes dieviškoji malonė primena šią tiesą: „Esu be galo mylimas Jo vaikas, kuriuo Švenčiausioji Trejybė taip  rūpinasi, jog neleis patirti tokių negandų, kurios mano pečiams būtų per sunkūs. Taigi ne tik visus išbandymus stengsiuosi su tikėjimu bei malda pakelti, bet ir aplinkiniams liudysiu kaip svarbu gyvenime savo didžiausiu prioritetu laikyti patį Kristų ir dieviškos vilties kupiną Jo Evangelijos bei Bažnyčios mokymo žodį“.

 Tada į egzistencinį klausimą – „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ – galėsime nedvejodami atsakyti: „Taip“, nes neabejojame, kad mūsų gadynėje – geidulių eroje – nors pildosi Dievo Sūnaus žodžiai: „Įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12), tačiau tikintieji sugebės išlaikyti krikščionišką viltį, idant taptų Jo šviesolaidžiais tiems, kurie, išgirdę Gerąją Naujieną, suskubs atsiversti, priims Jėzų Kristų į savo širdis ir jų darbai liudys, kad juos malonė iš tiesų pakeitė.

Anot filosofo ir politologo Gerdo Fliugelio (Gerd Flügel), „per krikščionis turi pasireikšti Kristaus viešpatavimas šiame pasaulyje – šeimoje, ekonomikoje, politikoje ir t.t. Krikščionys privalo gyventi šiame pasaulyje, bet negali prisitaikyti prie jo. Todėl Naujasis Testamentas taip griežtai įspėja neperimti pasaulio kriterijų. Iš krikščionių dažnai reikalaujama atsiskirti nuo pasaulio, bet galvoje turima tik nuodėmė, o ne pasaulis kaip toks“ (Rom 12, 2; 2 Kor 6, 14).

Taigi ruošimasis susitikti su Ateisiančiuoju – ieškoti Jo teisumo, kuris yra raktas, atrakinantis Jo Karalystės duris, pro kurias galėsime įžengti tik pakeitę savo nuosavą teisumą dieviškuoju. Kai pasaulio kunigaikščio įtakų sferoje atsidūrusieji pirmiausia savo gyvenimo būdu šnibždės, kad Kristaus nukryžiavimas yra kvailystė (1 Kor 1, 23), mes sakysime, kad neblėstanti Jo auka yra genialus DNR malonės kodas, kurį iššifruoja Dievo mažutėliai (Mt 11, 25), turintys Jo antgamtinių genų.

Kun. Vytenis Vaškelis