XXX eilinis sekmadienis B 2015

Išgydymas 

Jėzaus žemiškosios pasiuntinybės neįsivaizduojame be Jo misionieriškų kelionių, kurių tikslas – taip skelbti Gerąją Žinią, kad jos perkeičiančioji galia aplinkiniams nušvistų visomis Jo gailestingumo vaivorykštės spalvomis. Prie Jericho miesto kelio kaip vienišas atsiskyrėlis, visuomenės atstumtasis sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus. Natūralu, kad visais laikais viešos pagarbos nestokoja tie asmenys, kurie, pasinaudodami savo prigimtiniais dvasiniais bei fiziniais privalumais, triūsia kitų labui.

O ką gero gali nuveikti tie, kurių kūrybinis produktyvumas dėl fizinių negalių yra visai suvaržytas ar labai sumažėjęs? Žinoma, pasiturinčioje, demokratiškoje visuomenėje jie turi daugiau galimybių realizuoti savo gebėjimus ir tam tikra veikla įprasminti savo gyvenimą. Bet elgetaujantis žmogus ir dar varginamas nuolatinės aklumo tamsos, kad išliktų gyvas, yra pirmiausia priverstas rūpintis savo nuolatinių fiziologinių reikmių patenkinimu, ir tik paskui, kai turės ką valgyti ir kur gyventi, jis, pavyzdžiui, jei turi poreikį bei gebėjimą pasidalyti savo vidinių išgyvenimų įžvalgomis, galės jas išreikšti savo žodžiais, o kitas žmogus, tai kas yra vertinga, ims ir užrašys…

Nesuvokiamo gailestingumo Viešpats Jėzus ateina į mūsų gyvenimą ir aukštyn kojomis apverčia pernelyg giliai žmonių viduje įsišaknijusią, kietą kaip laukų akmuo nuomonę, kad nepagydoma liga (šiuo atveju visiškas aklumas) yra neišvengiamos žmogaus lemties palydovas, ir byloja: „Ko niekada nepajėgs padaryti nė vienas žmogus, Dievas gali bematant iš esmės viską pakeisti“ (Mk 10, 27).

Sunku žodžiais išreikšti tą džiūgavimą, kurį patyrė Bartimiejus, kai po Išganytojo žodžių – „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ – staiga jis pradėjo regėti. Dar didesnis džiaugsmas užliejo jo širdį, kai jis turėjo laimę sekti „paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 52), idant nuo šiol į visus gyvenimo reiškinius žvelgtų ne vien išgydytomis akimis, bet nuolat stiprėjančio tikėjimo žvilgsniu. 

Tačiau Jėzus savo stebuklingų ženklų nežarstė į dešinę ar į kairę, kaip maži vaikai, žaisdami ir išdykaudami mėtosi biraus smėlio saujelėmis. Jis kiaurai mato kiekvieno ligonio širdį, ir jei jis tiki bei pasitiki savuoju Gelbėtoju, kad Jis ne tik gali, bet ir trokšta jį išlaisvinti iš visų negalių, nedelsdamas pradeda veikti ir sako: „Dėl to, kad tiki, imk tai, kas nuo šiol tau priklauso, būk sveikas ir sek manimi!“ Kuo labiau žmogus tiki ir pasitiki Jėzumi, tuo laisviau Jam atsiduoda ir patiria gausesnių palaiminimų.

Neretai kelias į pasveikimą būna nelygus bei vingiuotas. Kartą vienas žmogus kun. Matui Linnui (Matthew Linn SJ) štai ką pasakojo: „Prieš penkiolika metų kreipiausi į gydytoją, nes labai skaudėjo nugarą. Po patikrinimo sužinojau, kad sergu kaulų vėžiu. Gydytojas pasiūlė gultis į ligoninę, kurioje teks praleisti nemažai laiko. Artimųjų paprašiau, kad melstųsi už mane. Gulėdamas ligoninėje labai pykau ant Dievo ir, pažvelgęs į kryžių, kabantį ant sienos, paklausiau: “Kur Tu esi, Dieve? Meldžiuosi už kitus, ir jie neišgyja; kiti meldžiasi už mane, ir vis tiek sergu. Kodėl Tu mane apleidai?“ Kai ištariau pastaruosius žodžius, suvokiau, kad tai yra Jėzaus žodžiai, pasakyti ant kryžiaus: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Bet Jėzus nebuvo apleistas – Tėvas tuo metu buvo arčiausiai Jo. Jis padėjo savo Sūnui visa atleisti. Tačiau Jėzus jautė ne artumą, o apleidimą.

Tada pagalvojau, kad ir manęs Dievas neapleido, tik paprasčiausiai negaliu jausti Jo artumo. Supratau, kad šalia yra mylintys žmonės, per kuriuos mane ir pasiekia Dievo meilė. Tada Jam pasakiau: “Ir vis dėlto norėčiau išgyti nuo vėžio, bet jeigu nėra lemta, imk mano ranką ir padėk taip, kaip tie žmonės man padeda.“ Tokiu būdu išsivadavau iš liūdesio, nusivylimo ir atsidaviau į Dievo rankas. Pasikeitė mano Dievo įvaizdis. Suvokiau, kad Jis nėra tas, kuris apleidžia, o tas, kuris per šiuos žmones rūpinasi manimi. Pajutau ramybę ir išsivadavau iš nerimo. Savo kūne jaučiau šilumą ir Dievo meilę. Kitą dieną mane išoperavo – išėmė tuos kaulus, kuriuose buvo vėžys. Kai vėl ištyrė, nieko neberado. Dievas mane išgydė tą naktį, kai pasikeitė mano suvokimas. Kai įsivaizdavau Dievą, esantį labai toli, tada Jo meilei neleidau paliesti mano širdies. Kada suvokiau Dievą mane mylint tiek, kiek tie žmonės, tada atsivėriau Jo meilei ir tokiu būdu Jis į širdį galėjo įlieti jėgos, kuri mane ir išgydė. Taigi matote, kaip svarbu pakeisti Dievo įvaizdį. Tai įmanoma kiekvienam“.                        

Kaip Bartimiejus, kuris sau kalbėjo: „Nenukabinsiu nosies. Tikėsiu ir lauksiu, o kai reikės ir šauksiu iš širdies, ir neaplenks manęs malonė…“, taip ir mes, žinodami, kad pro Dievo Sūnaus jautriausią širdį negali praslysti nei vienas net trumpiausias maldaujančio žmogaus atodūsis, sakysime: „Jei Jericho neregys, būdamas visiškas vargšas, neilgai trukus tapo „milijonieriumi“ Tavyje, Viešpatie, suteik mums tokią vidinių akių šviesą, kad kai būsime verti peržengti amžinybės slenkstį, galėtume save išvysti tarp paskutiniųjų, nes ten pirmutinių laimė niekada nesukels pavydo „žemesnio“ kilmingumo laimingiesiems“.                  

Kun. Vytenis Vaškelis