Išlikti šeimoje
Monogaminė šeima – vieno vyro ir vienos moters santuoka – yra gyvybinė visuomenės arterija, kuria teka Prisikėlusiojo gyvojo vandens srovė, nuplaunanti klaidingas sekuliaraus pasaulio šeimos vertinimo apnašas ir suteikianti naują minties šviežumą Kristaus žodžiams: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).
Iš sutuoktinių abipusės meilės gimę vaikai yra antgamtinė nuoroda į tokį artimą Jėzaus bei žmonijos vienybės ryšį, kad, kai mes bendraujame su Juo ir savo gyvenimo darbus pirmiausia skiriame Jam, tada mumyse augantis Jo tikėjimas byloja: „Gražiausias su Viešpačiu bendrystės vaisius yra nepalaužiamas įsitikinimas, liudijantis, kad tikrai Jis be galo myli mane ir mus visus, nes kas priima Jį į savo vidų, tas jau dabar atsiduria danguje – aš Jame ir Jis manyje“. Tai – dieviškojo susivienijimo, kai du tampa vienu kūnu, Kristaus – Sužadėtinio – ir žmonijos – Bažnyčios – Sužadėtinės – esminė įgyvendinimo plano pakopa.
Jėzus savo Kryžiaus auka sutaikė mus su Dievu Tėvu, todėl esame didžiosios Dievo šeimos vaikai, bet dar nepasirodė, kokie būsime ateityje. Mūsų egzistencinė užduotis – panašėti į Jį (1 Jn, 3, 2), kuris dėl mūsų jau tapo panašus į mus. Neseniai popiežius Pranciškus Filadelfijoje, per šv. Mišias, kalbėjo šeimoms primindamas svarbą pasikliauti Viešpačiu: „Nekliudykite tam, kas gera, priešingai, leiskite, kad augtų“. Pasak popiežiaus, laimė ir šventumas glūdi mažuose gestuose, kaip liudijama evangelijoje: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu, (…) tas nepraras savo užmokesčio“ (Mk 9, 41).
Tačiau ištikimybė mažuose dalykuose priklauso nuo didelių dalykų siekio. Jei vyro ar žmonos gyvenimo rūpesčiai ir tuščių pramogų vaikymasis užtemdo rūpinimąsi Dievo planais, asmens mąstymas siaurėja, širdis atbunka tiesos pajautai, ir jis ritasi žemyn. Tai, kas malonu mano egoizmui, tampa svarbiau už pareigų atlikimą ir santuokinės priesaikos vykdymą. Tada jūra iki kelių, nes neištikimybė mažuose dalykuose veda iki šeimos neištikimybės, o paskui lieka tik žingsnis, kurį žengus, santuoka dūžta kaip porcelianinė vaza…
2015 metų spalio 5-19 dienomis Vatikane vyks Vyskupų Sinodo asamblėja, kurios tema – „Šeimų sielovados iššūkiai evangelizacijos kontekste“. Nors Sinodo dalyviai tik patars popiežiui, bet jų naujos įžvalgos bei siūlymai iš tikrųjų pagelbės ypač dvasiškai sužeistoms šeimoms. Be abejo, toms šeimoms, kurios yra antrą kartą sudariusios sąjungą, bet dėl objektyvių priežasčių negali priimti Santuokos sakramento, bus svariais argumentais vėl priminta, kad liktų ištikimos Dievui ir stengtųsi per maldą, Dievo žodžio skaitymą, dalyvavimą šv. Mišiose, religinį vaikų auklėjimą, karitatyvinių darbų praktiką ir per panašius dalykus stiprinti asmeninį bei bendruomeninį ryšį su Juo, savo šeimos nariais ir aplinkiniais. Melsimės už šio Sinodą darbą, kad sutartinai priimti vyskupų sprendimai taptų nauju Šventosios Dvasios palaiminimu tėvams ir jų vaikams…
Vienoje šeimoje augo sūnus, vardu Emilis. Jis dažnai pykosi su savo tėvu. Vieną dieną, kai jam buvo septyniolika, jie ypač smarkiai susiginčijo. Emilis tarė savo tėvui: „Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Aš išeinu ir niekada nebegrįšiu!“ Eidamas pro kiemo vartus jis išgirdo savo tėvą, šaukiantį jam: „Emili, žinau, kad didžia dalimi dėl tavo išėjimo esu kaltas aš. Tikrai dėl to gailiuosi. Noriu, kad žinotum, jog jei kada norėsi grįžti, esi visada laukiamas. Ir aš pasistengsiu būti tau geresnis tėvas. Noriu, kad žinotum, jog tave myliu ir visada mylėsiu“. Šiuos žodžius ištaręs, jis nuėjo su žmona melstis už savo klajoti nusprendusį vaiką.
Emilis, sėdėdamas autobuse galvojo apie tai, ką jam, paliekančiam gimtuosius namus, pasakė tėvas. Jaunuolis pradėjo suvokti, kiek daug drąsos ir kiek daug meilės prireikė jo tėvui pasakyti tai, ką jis pasakė… Suprato, kad kitą žingsnį turi žengti jis pats, ir tai -vienintelis būdas susitaikyti su savimi, pademonstruoti tėvui tokią pačią brandą, gerumą ir meilę, kokią tėvas parodė jam. Jis išlipo iš autobuso, nusipirko bilietą atgal ir leidosi namo.
Jis parvyko truputį po vidurnakčio, įžengė į namus ir įjungė šviesą. Supamoje kėdėje, panarinęs galvą, sėdėjo tėvas. Pažvelgęs ir pamatęs savo sūnų, jis pakilo nuo kėdės, ir jiedu metėsi vienas kito glėbin. Vėliau Emilis sakys: „Tie paskutiniai namuose praleisti metai buvo laimingiausi mano gyvenime“.
Tegul kuo daugiau vaikų iš savo tėvų, pasak Johano Volfgango Gėtės, „gauna du dalykus: šaknis ir sparnus“, ir tada jie, įsišaknydami Viešpaties tiesoje savo svajonėmis ir vykdydami tinkamus pasiryžimus kils tik aukštyn, į Visagalį, kuris per juos laimins visą šalį. O jų tėvai džiaugsis, kad ne veltui triūsė – vaikus kaip paukščius į gyvenimą išleidę…
Kun. Vytenis Vaškelis