XXVI eilinis sekmadienis B 2015

Širdies „amputacija“ – esminė pasikeitimo sąlyga

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus pernelyg radikaliai mums liepia kovoti su nuodėme: „Jei tavo rankos, kojos ir akys, tave traukia į nuodėmės bedugnę, pašalink juos“ (Mk 9, 43 – 47). Primityviai suvokiant šių paliepimų neįmanoma vykdyti, nes savo kūno dalių žalojimas  prieštarauja Dievo Sūnaus misijai žemėje, kurios esminis tikslas – kiekvieną žmogų išgelbėti, o ne jį nubausti, luošinti… Tačiau kadangi nuodėmės klasta yra rafinuočiausias blogis pasaulyje, tai Viešpats imasi net paradoksalių kalbos priemonių, kad savo klausytojus ne tik paskatintų giliau susimąstyti, bet ir ryžtis taisytis.

Jėzus pasinaudoja senovės semitams [gr. Sēm < hebr. Šem – Simas (vieno Nojaus sūnų vardas)] būdinga simbolių kalba, kuri, išreiškta radikaliais žodžiais, byloja apie būtinybę taip padėti žmogui apsispręsti ir laikytis Jo mokslo, kad tai prilygtų mūsų šventojo karalaičio Kazimiero gyvenimo Kristuje ištarmei: „Geriau mirti, bet nenusidėti“.

Apmirimas savajam ego susijęs su atsižadėjimu. Šis žodis kai kam sukelia negatyvių minčių, nes žmogus ima būkštauti manydamas, kad askezė apribos jo laisvę veikti. Tiesa, reikia mokytis atsiriboti nuo kūrinių įtakų, nes jie dažnai reikalauja daugiau mūsų dėmesio bei brangaus laiko nei yra verti. Bet mes, pasak, vieno teologo, „atsižadame kūrinių ne dėl to, kad jie būtų blogi, bet dėl to, kad jie tėra kūriniai, o Dievas yra kur kas įdomesnis už tai, ką Jis sukūrė, ir tai jaudina. Juolab, kad radikaliai atsigręžę į Dievą, atrandame pagal Jo atvaizdą sukurtus kūrinius. Mes juos atrandame savo deramoje vietoje, kuri nėra pirmoji“.

Jėzus, praliejęs už mus savo kraują, turi teisę prašyti sau daugiau mūsų dėmesio, ir tai Jis pirmiausia daro dėl mūsų pačių gerovės. Jis geriau už mus žino, kad savaip nuolaidžiaudami savo silpnybėms netenkame ramybės, prarandame orumą ir pakliūvame į nepilnavertiškumo komplekso spąstus. Prieraišumas blogiems įpročiams, daiktams, pinigams net katinams (jei „prisirišimas“ prie įnamių vagia laiką, skirtą Dievui) yra gyvenimo kliuviniai, kurie ardo mūsų tikrosios tapatybės pamatus, nes, užuot laikęsi prie Jėzaus mus artinančių tikėjimo tiesų, tampame panašūs į Don Kichotą, bergždžiai kovojusį su vėjo malūnais, besivaikiusį netikro gyvenimo miražų ir galop tapusį Liūdnojo vaizdo riteriu.   

Šeila Valš (Sheila Walsh) – krikščionė, dainininkė, rašytoja ir buvusi televizijos laidos „700 klubas“ vedėja 1992 metais dėl nenuoseklaus dvasingumo pateko į aklavietę. Ji pasakojo: „Vienos dienos rytą sėdėjau nacionalinėje televizijoje, o vakare atsidūriau psichiatrinės ligoninės palatoje. Tai buvo keisčiausias dalykas, kurį man galėjo padaryti Dievas. Ligoninėje psichiatras paklausė manęs: „Kas esate?“ „Laidos  „700 klubas“ vedėja“. „Ne tai turiu omenyje“, – pertarė jis. „Na, aš rašytoja. Aš dainininkė“. „Ir ne tai turiu omenyje. Kas esate?“ „Nė nenutuokiu“, – tariau. Ir jis atsakė: „Dabar atsakėte teisingai. Todėl ir esate čia“.

Šeila tęsė: „Vertinau save pagal tai, ką apie mane galvojo kiti. Tai pamažu mane žudė. Prieš man atsigulant į ligoninę, kai kurie kolegos atkalbinėjo: „Nedaryk to. Niekados nebegalėsi eiti į viešumą. Jei žmonės sužinos, kad gulėjai psichiatrinėje ligoninėje, viskas baigta“. Atsakiau jiems: „Žinote ką? Viskas vis tiek jau baigta. Todėl man tai neberūpi“. Ji baigė šiais žodžiais: „Aš tikrai galvojau, kad praradau viską – savo namą, algą, darbą – viską. Tačiau aš atradau gyvenimą. Sunkiausiu gyvenimo momentu supratau, kad Dievas žino visa, kas manyje buvo tikra“.

Taigi labiau vertindami žmonių nuomones, o ne Dievo, išsižadame savo tikrojo „aš“, nes nepastebimai tolstame nuo Jo ir savo būties šaknų. Todėl kartais, kad pradėtume nuosekliai grįžti į save, reikia tam tikro supurtimo ar išbandymo, kurie skatintų keisti mąstymą. Jėzus sako: „Išlupk savo akį, nes ji tave gundo į viską žvelgti savimeilės žvilgsniu, kuris naikina tavo vidinę šviesą – sąžinės balsą – ir stabdo daryti tuos darbus, be kurių nėra tavo gyvenimo ateities“. Jis pirmiausia nori, kad mes praregėtume savo vidumi (Apr 3, 18), ir tada viskas kardinaliai keisis, nes ne tik širdies akimis visus dalykus išvysime malonės šviesoje, bet iš mūsų ausų bus pašalinta kurtumo siera, atsiriš iš mūsų „susipainiojęs“ liežuvis ir mes, išgirdę Jėzaus balsą, atlaposime Jam savo gyvenimo duris (Apr 3, 20) bei drąsiai pakviesime Jį pas save: „Ateik, Viešpatie, ir nepalik manęs vieno, kai mano širdis praras budrumą ir mintys pradės klajoti butaforijos dykvietėse. Padėk man tuoj prisiminti Tave, grįžti į save, vėl atsidūsėti Tavyje…“

Kun. Vytenis Vaškelis