XXI eilinis sekmadienis B 2015

Kieti žodžiai ir gyvenimo kaita

Žodžiai – žmonių vidaus išraiška. Jie – kaip vizitinė kortelė, nurodanti asmens tapatybę. Jėzaus mintys bei žodžiai visada yra iš aukštybių, o daugelio žmonių žodžiai – iš žmogiškos prigimties žemumų. Koks šaltinis, toks ir vanduo. Mūsų laiko erdvė pripildyta daugybės žodžių beprasmybės. Reikia ugdyti sveiką skepsį, kad atskirtume žodžių kviečius  nuo jų pelų ir tuštybės.

Tinkamiausias būdas sukilninti žmogišką prigimtį – priimti ir atvirai, nedelsiant  įsileisti Dievo žodį savo vidun. Jo prigimtis, užuot slopinusi mūsų prigimtį, išskleidžia joje dvasios sparnus. Tada žmogus esti pagaunamas Dievo (Fil 3, 12) ir Jis yra jo pagautas. Kai Jėzaus ir tikinčiojo bendrystės santykis vis auga, asmuo ne tik pajėgia pakelti neišvengiamus bandymus (Rom 8, 35), bet suvokia, kad nors Jis savo sekėjams nežada lengvo kelio, tačiau nėra kito pasirinkimo kaip sekti Juo, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžių išsipildymo raktą (Jn 6, 68).

Jėzaus susitapatinimas su gyvąja duona papiktino kai kuriuos mokinius ir jie, palikę Jį, nukiūtino sau. Dėl silpno tikėjimo, užblokuoto mąstymo klišių liekanų,  primenančių Kristų tik kaip eilinį dailidę ir nelemto pavydo proveržių tiems mokiniams Jo žodžiai buvo pernelyg kieti bei nesuprantami (Jn 6, 60). Didžioji jų bėda – širdžių užkietėjimas ir sveiko mąstymo aptemimas. Tai – vidinės nuodėmių sienos, kurias nors vėliau būtina išvysti pačiam individui, nes, nenugriovus šių mirtinai pavojingų barjerų žemėje, atsidūrus anapusybėje su šiuo „bagažu“ teks keliauti į tokią aklavietės prarają, kuri neturi analogų.

Jėzaus žodžiai yra gyvybės duonos pirmavaizdis. Kai įdėmiai klausomės, ką sako Viešpats, Jo žodžių turinys nematomu būdu per mūsų proto galią ir gerą valią skverbiasi į širdies gelmes ir taip mus užvaldo, kad tampa mūsų kilniausia savastimi. Tada pats Jo žodis yra Jo antgamtinio gyvenimo duonos riekė, kurią dėkingai valgo mūsų siela ir dvasia, ir pasisotina…

Be abejo, Eucharistija yra tikėjimo giliausias įprasminimas, nes Žodis tapo kūnu ir ne tik gyveno tarp žmonių Betliejuje. Jis visada tampa kūnu kaip valgis ir krauju kaip gėrimas per aukojamas šv. Mišias, kai tik dalyvaujame šios didžiosios gailestingumo paslapties šventime, nes, pasak katekizmo, „joje vykstant perkeitimui paslėptu ir nekruvinu būdu sudabartinama istorinė Jėzaus Auka ant kryžiaus. (…) Už ją nėra didingesnio ir siektinesnio dalyko“.   

Kaip juslinio žmogaus mąstymo ribotumas Dievo Dvasios dovanas laiko kvailyste (1 Kor 2, 14), taip tikinčiojo dvasia, nepaliaujamai ieškanti tiesos, yra nuvaloma nuo visų netikėjimo melo apnašų ir tada, tapusi skaidri geba klusniai atsiverti Dievo žodžio išminčiai, bylojančiai, jog Visagaliui nėra neįmanomų dalykų. Kai Jėzus mums sako, kad ne tik įmanoma siekti dieviško tobulėjimo, bet tai net būtina daryti, tada Jo mokinys, užuot iškart priešgyniavęs, ramiai pasitikės Mokytojo žodžiais, kurie neapvilia ir yra negęstantis tiesos žibintas.

Kai mūsų protas kasdien kaip kempinė sugers visa, kas išeina iš Jėzaus lūpų, keisis mūsų motyvacija ir veiksmai. Kartais nelaikysime savęs nevertais priimti visas Aukščiausiojo mums duodamas dovanas, bet alksime jų, nes suprasime, jog netikras nuolankumas yra puikybės posūnis.

Netenka abejoti, kad dangiškasis Tėvas nori duoti mums daugiau nei stiklinę vandens. Jis mums suteikia tarnystės dovanų, kad mokėtume dėkoti Viešpačiui, ir tada, kai ant kai kurių (kartais priešiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių) žmonių galvų krausime įkaitusias žarijas (Rom 12, 20), Jo malonei padedant įveiksime savo nuoskaudų liekanas ir pagaliau išdrįsime jiems patarnauti: nusišypsosime, tarsime žodį, pasiteirausime, kaip jie laikosi. Jei žmogus bus alkanas, duosime maisto ir, esant reikalui, pasisiūlysime padėti… Neužmiršime, kad krikščioniškai motyvuotas palankumas priešams yra tiesiausias kelias, padedantis artėti link tikrojo atsivertimo.

Vis dėlto daugeliui yra sunku bendrauti ir maldoje linkėti gera tiems, kurie nėra mums malonūs. Dargi priešingai… Tačiau žinome, kad įvairūs nusikaltėliai, satanistų grupėms priklausantieji, propaguojantieji homoseksualizmą ir kiti elementarios moralės principų nepaisantieji asmenys yra taip pat Dievo mylimi, nes Jis leidžia ne tik savo saulei jiems tekėti (Mt 5, 45), bet ir įvairiais būdais beldžiasi į jų sąžinę, idant jie nusigręžtų nuo jų dvasią žudančių kalčių, priimtų į širdis Kristų ir pradėtų vaikščioti su Juo (Jn 6, 66). Budėkime, kad nesuplaktume kaltės ir individo, tai yra nuodėmei visada tartume „ne“, o kiekvienam asmeniui, kaip dieviškam atvaizdui, – „taip“.

Jėzau, kieti Tavo žodžiai, bet jie turi galią suminkštinti ir didžiausio kietakakčio širdį!

Kun. Vytenis Vaškelis