KRISTAUS KRIKŠTAS B 2020

Krikštas – vartai į gyvenimą Evangelija

„Mergelės įsčių kūdikiui nereikia apsivalymo: krikštu Jis nuodėmes žmonių nuplaus, suteiks išganymą“, – skaitome Valandų liturgijos himne. Nenuodėmingajam Kristui po pasinėrimo į Jordano upės tėkmę reikėjo ne atgailos krikšto (beje, ar Dievo Avinėlio širdyje įmanoma rasti dėmę, kai Jis yra absoliutaus šventumo įsikūnijimas?), o Dvasios išsiliejimo, ženklinančio ne tik viešos veiklos pradžią, bet simbolizavusio būsimą Jo kraujo krikštą merdint ant kryžiaus medžio bei tuščio kapo paslaptį, bylojusią, jog mirtis Jam nebeturi galios.

Visi, kas ėjo pas Joną Krikštytoją krikštytis, buvo ruošiami Jėzaus krikštui, kuris krikštys Šventąja Dvasia, kad, Jos vedami, ir mes galėtume eiti Kristaus pergalės eisenoje į išganymą (žr. 2 Kor 2, 14 – 15). Kai tik nuolankusis Viešpats išbrido iš upės, atsivėrė Dangaus skliautai ir Dievo Dvasia tarsi balandis ėmė leistis ant Jėzaus, o iš aukštybių nuskambėjęs Tėvo balsas bylojo apie begalinę meilę Sūnui, ir tai buvo liudijimas, kad žemėje vyksta neturintis lygių Trejybės apsireiškimas. Šv. Jeronimas rašė: „Koks didis gailestingumas! Nepadaręs nuodėmės krikštijamas kaip nusidėjėlis. Kristaus krikštu panaikinamos visos nuodėmės. Tačiau Išganytojo krikštas yra lyg tam tikra įžanga; o tikrasis nuodėmių atleidimas yra Kristaus kraujyje, Trejybės slėpinyje“.

Pasak šv. Augustino, „Kristus buvo pateptas Šventąja Dvasia tą pačią akimirką, kai Dievo Žodis tapo kūnu“. Tačiau tik dėl to, kad Dievo Dvasia prie Jordano išsiliejo ant Jėzaus ir Jis tapo Jos kupinas (Lk 4, 1), Jame visu grožiu ir taip pilnatviškai pradėjo skleistis Dvasios patepimas, kad netrukus Jis Nazareto sinagogoje galėjo liudyti: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18).

Kristus, pakrikštytas Šventąja Dvasia, yra Jos pateptas kaip Bažnyčios kūno galva, kad galėtų suburti visas savąsias avis į vieną avidę, kurioje vienintelėje slypi žmonijos galutinio tikslo prasmė. Pasak teologo H. Miuhleno, “Bažnyčia yra labiau ne įsikūnijimo, o patepimo istorinė tąsa. Būtent Dvasia daro Jėzų ir Bažnyčią vienu mistiniu asmeniu, kurį sudaro daug asmenų. Ir Trejybėje, ir išganymo istorijoje Šventosios Dvasios vaidmuo – ne kelias prigimtis, bet daugybę asmenų suvienyti viename Asmenyje”.

Kristaus krikšto šventė mums primena, kad mes, tikintieji, priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, buvome patepti Viešpaties Dvasia. Verta įsiklausyti į Bažnyčios mokymą apie Sutvirtinimo sakramentą, turintį tiesioginių sąsajų ir su Jėzaus krikštu: „Sutvirtinimas kiekvienam tikinčiajam yra tai, kas visai Bažnyčiai buvo Sekminės, ir tai, kas Jėzui buvo Dvasios nusileidimas išlipus iš Jordano. Jis sustiprina Krikštu suteiktą narystę Kristaus ir Bažnyčios kūne bei paskyrimą vykdyti pranašo, karaliaus ir kunigo misiją. Perteikia Dvasios dovanų gausą, „septynias dovanas“, drauge leidžiančias pasiekti meilės tobulumą. Tad Krikštas yra gimimo, o Sutvirtinimas – augimo sakramentas. Sykiu jis yra ir liudijimo sakramentas, nes liudijimas yra glaudžiai susijęs su krikščioniško gyvenimo brandumu“.

Tikėjimo šviesoje prisimename mūsų Laisvės gynėjus, 1991 metų sausio 13 dieną, paaukojusius savo gyvybę už mūsų Tėvynę.  Kas jiems teikė drąsos ir nepalaužiamos stiprybės? Jėzus, kuris krikštija Šventąja Dvasia ir ugnimi tuos, kurie dėl vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių – Lietuvos ir jos laisvės apsaugojimo – atidavė visa, kas jiems buvo brangiausia… Šių beginklių kankinių pralietas kraujas tapo tarsi liepsnojantis žaizdras, kuriame Dievas naikino ir jų asmenines kaltes. Jie mirė, kad mes, prasmingai gyvendami, būtume verti jų krauju apšlakstytos Nepriklausomybės iškovojimo. Tai – panašu į Kristaus kraujo krikštą. Jis mirė, kad mes amžinai gyventume, o jie mirė, kad mes, sąžiningai kurdami gerovę savo laisvoje šalyje, ne tik būtume verti Dievo globos bei apsaugos, bet dėl begalinių Jėzaus aukos nuopelnų apsivilktume asmeninių dorybių drabužiais ir įgytume malonę įžengti į prakilnesnį Gyvenimą…

Nors laiko atžvilgiu tolstame nuo Sausio 13 – osios įvykių, bet iš tiesų artėjame prie Laisvės gynėjų, kurie šviečia amžinos garbės šviesa. Ir mes turime dalį šiame spindėjime, nes kai esame Jėzuje, gyvename mus išlaisvinančioje tiesoje.

Viešpatie Tėve, po Jėzaus Krikšto Tu iš Dangaus prabilai apie mums iki galo nesuvokiamą ir žodžiais nenusakomą meilę savo Sūnui. Vesk mus, savo vaikus, paskui Kristų, kad ir mes turėtume laimę tiesiogiai išgirsti iš Tavo lūpų, jog taip pat esame brangūs Tavo sūnūs ir dukros.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content