Čia galite užduoti Jums rūpimus klausimus.
Jeigu atsakymą norite gauti asmeniškai, būtinai tai nurodykite!
El. pašto adresas reikalingas tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų klausimą asmeniškai.
Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.
Jūsų įrašai paskelbiami tik tada, kai juos peržvelgia Administracija!
Administracija pasilieka teisę įrašus redaguoti arba jų neskelbti.
304 įrašai(-ų).
Lina parašė: 2021-06-21 01:19
Garbė Jėzui Kristui,
Ar tikinčiajam galima skaityti ir taikyti principus iš Joseph Murphy knygos "Jūsų pasąmonės galia"? Toje knygoje kalbama apie kasdienės maldos svarbą, dalinamasi citatomis iš Šventojo Rašto, pats Joseph Murphy buvo teologijos ir filosofijos mokslų daktaras. Tačiau jūsų klausimyne yra klausimas, ar teko susidurti su pozityvaus mąstymo, Joseph Murphy psichologija, todėl man kilo abejonių, kad šio autoriaus mokymais nevertėtų sekti.
Ačiū už jūsų atsakymą.
Ar tikinčiajam galima skaityti ir taikyti principus iš Joseph Murphy knygos "Jūsų pasąmonės galia"? Toje knygoje kalbama apie kasdienės maldos svarbą, dalinamasi citatomis iš Šventojo Rašto, pats Joseph Murphy buvo teologijos ir filosofijos mokslų daktaras. Tačiau jūsų klausimyne yra klausimas, ar teko susidurti su pozityvaus mąstymo, Joseph Murphy psichologija, todėl man kilo abejonių, kad šio autoriaus mokymais nevertėtų sekti.
Ačiū už jūsų atsakymą.
Atsakė: Administracija
Joseph Murphy ideologija – „pozityvus mąstymas“ kaip savęs išganymas
Joseph Murphy (1898-1981) – airis (mokęsis jėzuitų kolegijoje, ruošęsis kunigystei, vėliau tai palikęs, persikėlęs Į JAV), farmacininkas, psichologijos daktaras, 32 laipsnio masonas, steigėjas Dievo Mokslo Bažnyčios (The Church of Divine Science, eretiška induizmo pagrindu sekta), rašytojas ir knygų autorius. Murphy buvo labai pasinėręs į induizmą, keliavo į Indiją. Induizmo religijos pasaulėžiūra nuspalvinti jo ideologijos teiginiai. Murphy knygos aptaria žmogaus dvasinę plotmę (Naujojo Amžiaus – New Age perspektyvoje). Knygose jis daro aliuzijas į Šventojo Rašto citatas, tačiau jas aiškina savaip gnosticizmo/gnozės (krikščionybei priešinga erezija) ir magiško (magijos, okultizmo) mąstymo dvasioje. Murphy yra garsiausias „pozityvaus mąstymo“ ideologas. Jo svarbiausias kūrinys Pasąmonės galia (The Power of Your Subconscious Mind). Jis aiškina kaip daryti savo pasąmonei įtaką ir ją panaudoti savo tikslams. Jis naudojasi psichologijos terminija siekdamas religinių tikslų, tuo konkrečiai žmogų įvesdamas į gnozę ir magiją. Susiduriame su savotišku žmogaus pasąmonės sudievinimu. Autorius remiasi krikščioniškais tekstais (Biblija), tuo nerūpestingai suklaidindamas skaitytoją, kuris mano, kad susiduria su krikščioniška pasaulio vizija. Murphy teiginiuose apie pasąmonę susiduriame su maginiu antropocentriškumu. Jis kalbėdamas apie pasąmonę, ją kaip stabą sudievina. Jam pasąmonė yra tarsi Dievas. Savo knygoje jis pakeičia Dievo paveikslą (17 skyrius). Jis Dievą laiko šiapusiniu/natūraliu, o ne transcendentiniu. Jis manipuliuoja Dievo paveikslu. Susiduriame su profaniška Dievo paveikslo manipuliacija. Pagal jį Dievas arba gyvenimas neatsižvelgia į asmenį. Gyvenimas nieko neišskiria. Jis teigia, kad Gyvenimas arba Dievas susirūpins tavo planu, kai pasieksi harmoniją, vienybę, sveikatą ir džiaugsmą.
Žmogaus ligos, anot Murphy, kyla iš žmogaus negatyvaus, griaunančio mąstymo. Anot jo turi tikėti gailestingą Dievą, tuomet tavo pasąmonė tave apdovanos gėrybėmis (protestantiška teologija prosperity). Dievas arba gyvenimas nieko neteisia ir nebaudžia (Naujasis Testamentas moko, kad paskutinių laikų pabaigoje vyks Dievo teismas). Anot Murphy kaltės jausmas yra negatyvaus mąstymo pasekmė. Murphy neigia blogį, nuodėmę ir kaltę. Anor Murfhy gamtos jėgos yra natūralios (jis neigia demonų egzistavimą) Gėris ir blogis yra betarpiški žmogaus minties likučiai. Murphy Dievas yra vien tik gyvenimas. Jis paneigia Dievo teisingumą, Teismą, Jėzų Atpirkėją, Dievo įsakymus. Jo ideologijoje esantis turtų ir sėkmės kultas, kapitalizmo dvasios produktas yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią. Jo gnostinė savęs sudievinimo arba išganymo antropologija pašalina krikščionišką pasaulio viziją.
Gnostinis mąstymas aiškiai pateiktas jo knygoje „Būk savo paties gelbėtoju“. Knygoje susiduriame su gnostiniu ir maginiu mąstymu, kaip ir bet kuriame okultizme, kuriame intencionali manipuliacija atveria žmogų daugiau ar mažiau asmeniniam blogui, piktajai dvasiai.
Apibendrinant galėtume pasakyti, kad Murphy išeina iš Kristaus ir Bažnyčios mokymo ribų. Jo mokymas nekrikščioniškas, o gnostinis, maginis ir sinkretistinis New Age mokymas.
Kun. teol. dr. Kęstutis Dailydė
Joseph Murphy (1898-1981) – airis (mokęsis jėzuitų kolegijoje, ruošęsis kunigystei, vėliau tai palikęs, persikėlęs Į JAV), farmacininkas, psichologijos daktaras, 32 laipsnio masonas, steigėjas Dievo Mokslo Bažnyčios (The Church of Divine Science, eretiška induizmo pagrindu sekta), rašytojas ir knygų autorius. Murphy buvo labai pasinėręs į induizmą, keliavo į Indiją. Induizmo religijos pasaulėžiūra nuspalvinti jo ideologijos teiginiai. Murphy knygos aptaria žmogaus dvasinę plotmę (Naujojo Amžiaus – New Age perspektyvoje). Knygose jis daro aliuzijas į Šventojo Rašto citatas, tačiau jas aiškina savaip gnosticizmo/gnozės (krikščionybei priešinga erezija) ir magiško (magijos, okultizmo) mąstymo dvasioje. Murphy yra garsiausias „pozityvaus mąstymo“ ideologas. Jo svarbiausias kūrinys Pasąmonės galia (The Power of Your Subconscious Mind). Jis aiškina kaip daryti savo pasąmonei įtaką ir ją panaudoti savo tikslams. Jis naudojasi psichologijos terminija siekdamas religinių tikslų, tuo konkrečiai žmogų įvesdamas į gnozę ir magiją. Susiduriame su savotišku žmogaus pasąmonės sudievinimu. Autorius remiasi krikščioniškais tekstais (Biblija), tuo nerūpestingai suklaidindamas skaitytoją, kuris mano, kad susiduria su krikščioniška pasaulio vizija. Murphy teiginiuose apie pasąmonę susiduriame su maginiu antropocentriškumu. Jis kalbėdamas apie pasąmonę, ją kaip stabą sudievina. Jam pasąmonė yra tarsi Dievas. Savo knygoje jis pakeičia Dievo paveikslą (17 skyrius). Jis Dievą laiko šiapusiniu/natūraliu, o ne transcendentiniu. Jis manipuliuoja Dievo paveikslu. Susiduriame su profaniška Dievo paveikslo manipuliacija. Pagal jį Dievas arba gyvenimas neatsižvelgia į asmenį. Gyvenimas nieko neišskiria. Jis teigia, kad Gyvenimas arba Dievas susirūpins tavo planu, kai pasieksi harmoniją, vienybę, sveikatą ir džiaugsmą.
Žmogaus ligos, anot Murphy, kyla iš žmogaus negatyvaus, griaunančio mąstymo. Anot jo turi tikėti gailestingą Dievą, tuomet tavo pasąmonė tave apdovanos gėrybėmis (protestantiška teologija prosperity). Dievas arba gyvenimas nieko neteisia ir nebaudžia (Naujasis Testamentas moko, kad paskutinių laikų pabaigoje vyks Dievo teismas). Anot Murphy kaltės jausmas yra negatyvaus mąstymo pasekmė. Murphy neigia blogį, nuodėmę ir kaltę. Anor Murfhy gamtos jėgos yra natūralios (jis neigia demonų egzistavimą) Gėris ir blogis yra betarpiški žmogaus minties likučiai. Murphy Dievas yra vien tik gyvenimas. Jis paneigia Dievo teisingumą, Teismą, Jėzų Atpirkėją, Dievo įsakymus. Jo ideologijoje esantis turtų ir sėkmės kultas, kapitalizmo dvasios produktas yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią. Jo gnostinė savęs sudievinimo arba išganymo antropologija pašalina krikščionišką pasaulio viziją.
Gnostinis mąstymas aiškiai pateiktas jo knygoje „Būk savo paties gelbėtoju“. Knygoje susiduriame su gnostiniu ir maginiu mąstymu, kaip ir bet kuriame okultizme, kuriame intencionali manipuliacija atveria žmogų daugiau ar mažiau asmeniniam blogui, piktajai dvasiai.
Apibendrinant galėtume pasakyti, kad Murphy išeina iš Kristaus ir Bažnyčios mokymo ribų. Jo mokymas nekrikščioniškas, o gnostinis, maginis ir sinkretistinis New Age mokymas.
Kun. teol. dr. Kęstutis Dailydė
Marija parašė: 2021-06-16 18:18
Garbė Jėzui Kristui,
Ne vienoje paskaitoje, liudijime, mokyme esu girdėjusi, kad pas būrėjas, ekstrasensus ir panašius "pagalbininkus" besilankantys žmonės parsineša piktosios dvasios užkrato į namus ir į šeimą, po to šeimos nariams gali būti blogai su sveikata, tarpusavio santykiais ir pan. Noriu paklausti, ar to "užkrato" galima atsinešti ir į darbą? Nes mūsų darbovietės valgyklos darbuotoja yra nuolatinė būrėjų klientė. Ir ten dirbančios moterys nuolat serga, arba išeina iš darbo. Arba suserga jų artimieji (dėl ko turi nedarbingumą). Ar čia tik keistas sutapimas ir tereikia melsti atsivertimo malonės tai moteriai bei visam kolektyvui?
Ne vienoje paskaitoje, liudijime, mokyme esu girdėjusi, kad pas būrėjas, ekstrasensus ir panašius "pagalbininkus" besilankantys žmonės parsineša piktosios dvasios užkrato į namus ir į šeimą, po to šeimos nariams gali būti blogai su sveikata, tarpusavio santykiais ir pan. Noriu paklausti, ar to "užkrato" galima atsinešti ir į darbą? Nes mūsų darbovietės valgyklos darbuotoja yra nuolatinė būrėjų klientė. Ir ten dirbančios moterys nuolat serga, arba išeina iš darbo. Arba suserga jų artimieji (dėl ko turi nedarbingumą). Ar čia tik keistas sutapimas ir tereikia melsti atsivertimo malonės tai moteriai bei visam kolektyvui?
Atsakė: Administracija
Garbė Jėzui Kristui,
Kai kurie lengvabūdiškai nusiteikę žmonės, lankydamiesi pas ekstrasensus, ypač pas būrėjas, kurios, naudodamos kortas, praktikuoja magiją ir aiškiaregystę, ne tik patys tampa šėtoniškų kerų paveikti, bet per juos tam tikra piktojo įtaka gali pasiekti ir pažeidžiamiausius jų šeimyniškius bei kitus aplinkinius. Nors jie ir nevaikšto į būrimo salonus, bet jei yra dvasiškai drungni krikščionys, numojantys ranka į dvasinio gyvenimo ugdymą, stokoja pašvenčiamos malonės būklės ir dėl to greičiau yra piktojo atakų sužeidžiami…
Kadangi Jūsų darbovietės valgyklos darbuotoja yra nuolatinė būrėjų klientė, galbūt kai kurios su ja drauge dirbančiosios (nebendraujančios su Viešpačiu ir gal net Jį ignoruojančios) bent iš dalies dažniau suserga, nes šėtonas kaip liūtas nuolat sėlina prie Dievo apsaugos stokojančiųjų ir ieško progų juos “praryti”- visais įmanomais būdais pakenkti.
O tuos, kurie Dievu visiškai pasitiki, lydi Jo nuolatinė globa, nes jie jos su tikėjimu prašo ir gauna.
Be abejo, melsti atsivertimo malonės tai moteriai bei visam kolektyvui, užsakyti šv. Mišias; pavyzdžiui, paaukoti penktadienio pasninką bei skirti kitus panašius gerus tikėjimo darbus yra sąmoningų tikinčiųjų pasišventimas Dievui, tikint, kad jie Jo numatytu laiku pasikeis, nes gebės priimti atsivertimą, kurį jį dabar a priori atmeta.
Kun. Vytenis Vaškelis
Kai kurie lengvabūdiškai nusiteikę žmonės, lankydamiesi pas ekstrasensus, ypač pas būrėjas, kurios, naudodamos kortas, praktikuoja magiją ir aiškiaregystę, ne tik patys tampa šėtoniškų kerų paveikti, bet per juos tam tikra piktojo įtaka gali pasiekti ir pažeidžiamiausius jų šeimyniškius bei kitus aplinkinius. Nors jie ir nevaikšto į būrimo salonus, bet jei yra dvasiškai drungni krikščionys, numojantys ranka į dvasinio gyvenimo ugdymą, stokoja pašvenčiamos malonės būklės ir dėl to greičiau yra piktojo atakų sužeidžiami…
Kadangi Jūsų darbovietės valgyklos darbuotoja yra nuolatinė būrėjų klientė, galbūt kai kurios su ja drauge dirbančiosios (nebendraujančios su Viešpačiu ir gal net Jį ignoruojančios) bent iš dalies dažniau suserga, nes šėtonas kaip liūtas nuolat sėlina prie Dievo apsaugos stokojančiųjų ir ieško progų juos “praryti”- visais įmanomais būdais pakenkti.
O tuos, kurie Dievu visiškai pasitiki, lydi Jo nuolatinė globa, nes jie jos su tikėjimu prašo ir gauna.
Be abejo, melsti atsivertimo malonės tai moteriai bei visam kolektyvui, užsakyti šv. Mišias; pavyzdžiui, paaukoti penktadienio pasninką bei skirti kitus panašius gerus tikėjimo darbus yra sąmoningų tikinčiųjų pasišventimas Dievui, tikint, kad jie Jo numatytu laiku pasikeis, nes gebės priimti atsivertimą, kurį jį dabar a priori atmeta.
Kun. Vytenis Vaškelis
Andrius parašė: 2021-06-05 20:23
Garbė Jėzui Kristui,
kokiomis intencijomis reikia melstis ar užrašyti, kad aukotų mišias, kai protėviai yra užtraukę prakeikimą?
Jie prakeikinėjo vienas kitą, savo vaikus, anūkus, taip pat tikėjo burtais, juos praktikavo, užkalbėdavo rožę. Kaip pasekmė jų vaikams, anūkams, proanūkiams yra daromi burtai, jie juos veikia (įskaitant ir mane). Be to jie visi kentėjo nuo alkoholizmo.
Ir klausimas – aš pats už tai turiu melstis ar geriau mišių intencijas rašyti? O man labiau reiktų atgailauti už savo nuodėmes? Ar galiu ir už kitų artimųjų?
Labai dėkoju už būsimą atsakymą.
kokiomis intencijomis reikia melstis ar užrašyti, kad aukotų mišias, kai protėviai yra užtraukę prakeikimą?
Jie prakeikinėjo vienas kitą, savo vaikus, anūkus, taip pat tikėjo burtais, juos praktikavo, užkalbėdavo rožę. Kaip pasekmė jų vaikams, anūkams, proanūkiams yra daromi burtai, jie juos veikia (įskaitant ir mane). Be to jie visi kentėjo nuo alkoholizmo.
Ir klausimas – aš pats už tai turiu melstis ar geriau mišių intencijas rašyti? O man labiau reiktų atgailauti už savo nuodėmes? Ar galiu ir už kitų artimųjų?
Labai dėkoju už būsimą atsakymą.
Atsakė: Administracija
Garbė Jėzui Kristui!
Kas yra prakeikimas? Prakeiksmas yra veiksmas, atliktas siekiant su piktosios dvasios pagalba pakenkti kitam, kai, pavyzdžiui, norima, kad žmogus susirgtų, ištiktų kokia nors nelaimė, nesėkmė lydėtų darbe, asmeniniame gyvenime… Prakeikimai veiksmingi tik tada, kai Dievas leidžia jiems veikti. Beje, kuo tikintysis nuoširdžiau meldžiasi ir stengiasi šventėti, tuo labiau jis apsaugomas nuo galimų prakeiksmų įtakų.
Kas siunčia kitam prakeiksmus, tarsi bumerangu pats patiria demonų veikimą, nes niekada nebūna šėtono iššaukimo be padarinių.
Šis gyvenimas – mūsų išbandymų laikas, kad, po mirties, kai pateksime į amžinybę, pasirodytume, ko iš tiesų esame verti Viešpatyje. Todėl Dievas leidžia patirti ir gera, ir bloga, kad mokėtume priimti tuos neišvengiamus kentėjimus ir įvairius sunkumus, kurie mums padeda formuoti krikščionišką charakterį, o Danguje galėtų tapti nuopelnų vainiku dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo šlovės. Todėl tam tikrais atvejais Dievas gali leisti prakeikimo blogio poveikį patirti tiems dvasiškai drungniems krikščionims, kurie apleido maldos gyvenimą, nes ėmė remtis bei pasitikėti vien savimi, o ne Viešpačiu, kuris trokšta net kartais per įvairius dvasinius sukrėtimus klystantįjį atvesti į sveiką protą ir bendrystę su Juo… Juk tik Jis gali blogį perkeisti į gėrį.
Dažnai net neįmanoma žinoti, ar iš tiesų mūsų protėviai tapo prakeikimų aukomis, nes velnio veikimas – neregimas. Pakartoto Įstatymo knygoje Visagalis mums byloja: Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Taigi blogųjų darbų padariniai sąlygoja tik trejetą ar ketvertą kartų, tačiau Dievo gailestingumas Jo ištikimiesiems kaip saulės šviesa pasiekia ateities kartas – net tūkstantį kartų!
Todėl nederėtų kritiškai kalbėti apie tuos savo protėvius, kurių asmeniškai gal net nepažinojome, bet tik girdėjome galbūt tik gandus, kad jie vienas kitą prakeikinėjo. Tikėtina, kad jei jie ir siuntė kitiems prakeiksmus, bet savo gyvenimo pabaigoje atgailojo dėl to, ir Dievas jų pasigailėjo… Todėl užsakomos šv. Mišios už minėtus tolimus giminaičius, kuriems galbūt reikia mūsų maldų skaistykloje, bus ir jiems nežemiška atgaiva, ir Dievas teiks malonių tiems, kas su atlaidumu širdyje meldžiasi už tuos, iš kurių (galimai) patyrė tam tikrų prakeikimų bėdų…
Jei žmogus savaip dar tebejaučia kažkokį prakeikimo poveikį, kuris trukdo jam ramybėje su Dievu gyventi, tegul pirmiausia prašo Jo malonės visiškai atleisti savo skriaudikams; dar nuoširdžiau už juos meldžiasi, medituoja Dievo žodį, dažniau eina sakramentinės išpažinties, priima šv. Komuniją, altruistiškai pagelbsti tiems, kai mato, kad reikia jiems pagalbos ar paprasčiausio dėmesingumo. Tada Jėzaus apsauga lydės ir jį asmeniškai…
Be abejo, jei kartais ir po Susitaikinimo sakramento malonių priėmimo (tai – egzorcizmas Nr. 1) žmogus nėra pilnai išlaisvintas iš prakeiksmų įtakų ar jų liekanų, tesikreipia ir į kunigą egzorcistą, kuris melsis išlaisvinimo maldomis, tinkamu metu būtinai įsitraukiant ir tam asmeniui, kuris prašė maldos, ir tada aplankys gili širdies ramybė, bylojanti, jog prakeikimo nuodais buvęs užnuodytas dvasinis ligonis yra dabar Jėzaus – tikrojo Egzorcisto – negrįžtamai išgydytas, palaimintas ir ant Jo Širdies delnų esantis ir pasiliekantis.
Pagarbiai
kun. Vytenis Vaškelis
Kas yra prakeikimas? Prakeiksmas yra veiksmas, atliktas siekiant su piktosios dvasios pagalba pakenkti kitam, kai, pavyzdžiui, norima, kad žmogus susirgtų, ištiktų kokia nors nelaimė, nesėkmė lydėtų darbe, asmeniniame gyvenime… Prakeikimai veiksmingi tik tada, kai Dievas leidžia jiems veikti. Beje, kuo tikintysis nuoširdžiau meldžiasi ir stengiasi šventėti, tuo labiau jis apsaugomas nuo galimų prakeiksmų įtakų.
Kas siunčia kitam prakeiksmus, tarsi bumerangu pats patiria demonų veikimą, nes niekada nebūna šėtono iššaukimo be padarinių.
Šis gyvenimas – mūsų išbandymų laikas, kad, po mirties, kai pateksime į amžinybę, pasirodytume, ko iš tiesų esame verti Viešpatyje. Todėl Dievas leidžia patirti ir gera, ir bloga, kad mokėtume priimti tuos neišvengiamus kentėjimus ir įvairius sunkumus, kurie mums padeda formuoti krikščionišką charakterį, o Danguje galėtų tapti nuopelnų vainiku dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo šlovės. Todėl tam tikrais atvejais Dievas gali leisti prakeikimo blogio poveikį patirti tiems dvasiškai drungniems krikščionims, kurie apleido maldos gyvenimą, nes ėmė remtis bei pasitikėti vien savimi, o ne Viešpačiu, kuris trokšta net kartais per įvairius dvasinius sukrėtimus klystantįjį atvesti į sveiką protą ir bendrystę su Juo… Juk tik Jis gali blogį perkeisti į gėrį.
Dažnai net neįmanoma žinoti, ar iš tiesų mūsų protėviai tapo prakeikimų aukomis, nes velnio veikimas – neregimas. Pakartoto Įstatymo knygoje Visagalis mums byloja: Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Taigi blogųjų darbų padariniai sąlygoja tik trejetą ar ketvertą kartų, tačiau Dievo gailestingumas Jo ištikimiesiems kaip saulės šviesa pasiekia ateities kartas – net tūkstantį kartų!
Todėl nederėtų kritiškai kalbėti apie tuos savo protėvius, kurių asmeniškai gal net nepažinojome, bet tik girdėjome galbūt tik gandus, kad jie vienas kitą prakeikinėjo. Tikėtina, kad jei jie ir siuntė kitiems prakeiksmus, bet savo gyvenimo pabaigoje atgailojo dėl to, ir Dievas jų pasigailėjo… Todėl užsakomos šv. Mišios už minėtus tolimus giminaičius, kuriems galbūt reikia mūsų maldų skaistykloje, bus ir jiems nežemiška atgaiva, ir Dievas teiks malonių tiems, kas su atlaidumu širdyje meldžiasi už tuos, iš kurių (galimai) patyrė tam tikrų prakeikimų bėdų…
Jei žmogus savaip dar tebejaučia kažkokį prakeikimo poveikį, kuris trukdo jam ramybėje su Dievu gyventi, tegul pirmiausia prašo Jo malonės visiškai atleisti savo skriaudikams; dar nuoširdžiau už juos meldžiasi, medituoja Dievo žodį, dažniau eina sakramentinės išpažinties, priima šv. Komuniją, altruistiškai pagelbsti tiems, kai mato, kad reikia jiems pagalbos ar paprasčiausio dėmesingumo. Tada Jėzaus apsauga lydės ir jį asmeniškai…
Be abejo, jei kartais ir po Susitaikinimo sakramento malonių priėmimo (tai – egzorcizmas Nr. 1) žmogus nėra pilnai išlaisvintas iš prakeiksmų įtakų ar jų liekanų, tesikreipia ir į kunigą egzorcistą, kuris melsis išlaisvinimo maldomis, tinkamu metu būtinai įsitraukiant ir tam asmeniui, kuris prašė maldos, ir tada aplankys gili širdies ramybė, bylojanti, jog prakeikimo nuodais buvęs užnuodytas dvasinis ligonis yra dabar Jėzaus – tikrojo Egzorcisto – negrįžtamai išgydytas, palaimintas ir ant Jo Širdies delnų esantis ir pasiliekantis.
Pagarbiai
kun. Vytenis Vaškelis