Klausimai – atsakymai

Čia galite užduoti Jums rūpimus klausimus.
Jeigu atsakymą norite gauti asmeniškai, būtinai tai nurodykite!
El. pašto adresas reikalingas tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų klausimą asmeniškai.
Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.
Jūsų įrašai paskelbiami tik tada, kai juos peržvelgia Administracija!
Administracija pasilieka teisę įrašus redaguoti arba jų neskelbti.

Naujas įrašas

 
 
 
 
 
 
 
Laukai pažymėti * yra privalomi.
Jūsų įrašai paskelbiami tik tada, kai juos peržvelgia Administracija!
Administracija pasilieka teisę įrašus redaguoti arba jų neskelbti.
293 įrašai(-ų).
Andrius parašė: 2021 5 birželio 20:23
Garbė Jėzui Kristui,

kokiomis intencijomis reikia melstis ar užrašyti, kad aukotų mišias, kai protėviai yra užtraukę prakeikimą?
Jie prakeikinėjo vienas kitą, savo vaikus, anūkus, taip pat tikėjo burtais, juos praktikavo, užkalbėdavo rožę. Kaip pasekmė jų vaikams, anūkams, proanūkiams yra daromi burtai, jie juos veikia (įskaitant ir mane). Be to jie visi kentėjo nuo alkoholizmo.
Ir klausimas – aš pats už tai turiu melstis ar geriau mišių intencijas rašyti? O man labiau reiktų atgailauti už savo nuodėmes? Ar galiu ir už kitų artimųjų?
Labai dėkoju už būsimą atsakymą.
Atsakė: Administracija
Garbė Jėzui Kristui!

Kas yra prakeikimas? Prakeiksmas yra veiksmas, atliktas siekiant su piktosios dvasios pagalba pakenkti kitam, kai, pavyzdžiui, norima, kad žmogus susirgtų, ištiktų kokia nors nelaimė, nesėkmė lydėtų darbe, asmeniniame gyvenime… Prakeikimai veiksmingi tik tada, kai Dievas leidžia jiems veikti. Beje, kuo tikintysis nuoširdžiau meldžiasi ir stengiasi šventėti, tuo labiau jis apsaugomas nuo galimų prakeiksmų įtakų.
Kas siunčia kitam prakeiksmus, tarsi bumerangu pats patiria demonų veikimą, nes niekada nebūna šėtono iššaukimo be padarinių.

Šis gyvenimas – mūsų išbandymų laikas, kad, po mirties, kai pateksime į amžinybę, pasirodytume, ko iš tiesų esame verti Viešpatyje. Todėl Dievas leidžia patirti ir gera, ir bloga, kad mokėtume priimti tuos neišvengiamus kentėjimus ir įvairius sunkumus, kurie mums padeda formuoti krikščionišką charakterį, o Danguje galėtų tapti nuopelnų vainiku dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo šlovės. Todėl tam tikrais atvejais Dievas gali leisti prakeikimo blogio poveikį patirti tiems dvasiškai drungniems krikščionims, kurie apleido maldos gyvenimą, nes ėmė remtis bei pasitikėti vien savimi, o ne Viešpačiu, kuris trokšta net kartais per įvairius dvasinius sukrėtimus klystantįjį atvesti į sveiką protą ir bendrystę su Juo… Juk tik Jis gali blogį perkeisti į gėrį.

Dažnai net neįmanoma žinoti, ar iš tiesų mūsų protėviai tapo prakeikimų aukomis, nes velnio veikimas – neregimas. Pakartoto Įstatymo knygoje Visagalis mums byloja: Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Taigi blogųjų darbų padariniai sąlygoja tik trejetą ar ketvertą kartų, tačiau Dievo gailestingumas Jo ištikimiesiems kaip saulės šviesa pasiekia ateities kartas – net tūkstantį kartų!

Todėl nederėtų kritiškai kalbėti apie tuos savo protėvius, kurių asmeniškai gal net nepažinojome, bet tik girdėjome galbūt tik gandus, kad jie vienas kitą prakeikinėjo. Tikėtina, kad jei jie ir siuntė kitiems prakeiksmus, bet savo gyvenimo pabaigoje atgailojo dėl to, ir Dievas jų pasigailėjo… Todėl užsakomos šv. Mišios už minėtus tolimus giminaičius, kuriems galbūt reikia mūsų maldų skaistykloje, bus ir jiems nežemiška atgaiva, ir Dievas teiks malonių tiems, kas su atlaidumu širdyje meldžiasi už tuos, iš kurių (galimai) patyrė tam tikrų prakeikimų bėdų…

Jei žmogus savaip dar tebejaučia kažkokį prakeikimo poveikį, kuris trukdo jam ramybėje su Dievu gyventi, tegul pirmiausia prašo Jo malonės visiškai atleisti savo skriaudikams; dar nuoširdžiau už juos meldžiasi, medituoja Dievo žodį, dažniau eina sakramentinės išpažinties, priima šv. Komuniją, altruistiškai pagelbsti tiems, kai mato, kad reikia jiems pagalbos ar paprasčiausio dėmesingumo. Tada Jėzaus apsauga lydės ir jį asmeniškai…

Be abejo, jei kartais ir po Susitaikinimo sakramento malonių priėmimo (tai – egzorcizmas Nr. 1) žmogus nėra pilnai išlaisvintas iš prakeiksmų įtakų ar jų liekanų, tesikreipia ir į kunigą egzorcistą, kuris melsis išlaisvinimo maldomis, tinkamu metu būtinai įsitraukiant ir tam asmeniui, kuris prašė maldos, ir tada aplankys gili širdies ramybė, bylojanti, jog prakeikimo nuodais buvęs užnuodytas dvasinis ligonis yra dabar Jėzaus – tikrojo Egzorcisto – negrįžtamai išgydytas, palaimintas ir ant Jo Širdies delnų esantis ir pasiliekantis.

Pagarbiai
kun. Vytenis Vaškelis
Jana parašė: 2021 12 balandžio 05:36
Garbė Jėzui Kristui.
Kokia jūsų nuomonė apie Semčenko ir "baznyčią gyvenimas ir ramybė"? Dukra taip susižavėjusi, kad negalima susikalbėti – kiekvieną dieną klauso jo "pamokslų" ir dainų. Aš nerimauju..
Dėkui už atsakymą
Atsakė: Administracija
Per amžius. Amen.

Atsiprašau dėl vėluojančio atsakymo.

Neturiu pakankamai žinių apie Jūsų minimą asmenį ir šią protestantišką bendruomenę, kad galėčiau trumpai ir tiksliai atsakyti į Jūsų klausimą. Galėčiau pasidalinti pastebėjimu, jog kai žmogus įtiki, jam būdinga, kad dvasinis gyvenimas labai stipriai išryškėja ir tampa svarbiausiu, o visi iki tol dominę dalykai nueina į antrą planą… Šalia esantiems tai gali atrodyti keista ir net nenormalu, tada norisi "paprotinti" taip besielgiantį žmogų, nuo ko tik kyla konfliktai. Apsiginkluokite kantrybe ir prašykite, kad Jūsų dukra su Jumis dalintųsi tuo, ką ji randa Semčenko pamoksluose ir tose giesmėse, kad liudytų ką DIEVAS DARO IR KAIP KEIČIA JOS GYVENIMĄ… Klauskite ir klausykitės savo dukros dalijimosi. Įsiklausykite, kuo gyvena Jūsų dukra, ir tik tada pasidalinkite, kaip Jūs matote pasaulį, kas yra Dievas Jums…

Melskitės kad Dievas vestų Jus ir Jūsų šeimą.

Pagarbiai
Kun. Virgilijus Poškus
Neringa parašė: 2021 4 kovo 08:29
Garbė Jėzui Kristui,

Baigdama darbus su kolega atsisveikinau "Su Dievu", jis man atgal atšovė "su velniu". Aš suprantu, kad čia galimai juokais, bet nelabai žinau kaip man į tai reaguoti – rimtai ar tiesiog pamiršt. Ar toks jo palinkėjimas man neprišauks bėdos? Kaip būtų geriausia pasielgti?
Atsakė: Administracija
Garbė Jėzui Kristui!

kai augame malonėje, Dievo Dvasia visur mus skatina daryti teisingus sprendimus. Jūsų nuostabus – „Su Dievu!“ buvo testas Jums ir Jūsų kolegai. Paminėjęs ne laiku ir ne vietoje kipšo vardą, tas žmogus Jus savaip pamokė, kad nedera barstyti savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų…Taip pat priminė, kad jam reikia atsivertimo bei maldos. Po tokių ištartų jo žodžių, būtų buvę gerai sau tyliai tarti: „Viešpatie, pasigailėk jo; apšviesk jo protą ir paliesk jo širdį, nes jis nežino, ką sakąs… Apsaugok ir mane nuo bet kokios blogos įtakos… Dėkoju Tau“.

Taigi niekada nebijokime iš žmogaus burnos išeinančio blogo linkėjimo, nes tai – mums priminimas, jog turime neprarasti dvasinės pusiausvyros ir žaibiškai šiais ar panašiais žodžiais mintyse atsiliepti: „Jėzau, užčiaupk to žmogelio lūpas, supurtyk jo širdį ir atvesk į sveiką protą, o mane gelbėk nuo bet kokios šėtono įtakos didžia savojo Kraujo galybe!” Tada bet koks blogio deguto lašas kaip vanduo nuo žąsies odos nutekės.

Kun. Vytenis Vaškelis
Scroll to Top Skip to content