Čia galite užduoti Jums rūpimus klausimus.
Jeigu atsakymą norite gauti asmeniškai, būtinai tai nurodykite!
El. pašto adresas reikalingas tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų klausimą asmeniškai.
Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.
Jūsų įrašai paskelbiami tik tada, kai juos peržvelgia Administracija!
Administracija pasilieka teisę įrašus redaguoti arba jų neskelbti.
Garbe Jezui Kristui,
Noriu paklausti del "Dangiskojo dvaro"maldos (pal. Liuitgardos maldos). Tiksliau del pazadu,ja kalbantiems. Viespats Jezus Liuitgardai pazadejo ,kad isgelbes 34 sielas nuo amzinos mirties,kitaip jos mirtu nuodemese ir kad isleis 34 sielas is skaistyklos ir dar visokiu pazadu. Kaip cia dabar,ar toks apsireiakimas su tokiais pazadais nekelia itarimu? Aciu labai
Noriu paklausti del "Dangiskojo dvaro"maldos (pal. Liuitgardos maldos). Tiksliau del pazadu,ja kalbantiems. Viespats Jezus Liuitgardai pazadejo ,kad isgelbes 34 sielas nuo amzinos mirties,kitaip jos mirtu nuodemese ir kad isleis 34 sielas is skaistyklos ir dar visokiu pazadu. Kaip cia dabar,ar toks apsireiakimas su tokiais pazadais nekelia itarimu? Aciu labai
Atsakė: Administracija
Garbe Jėzui Kristui,
Smagu, kad domitės ir turite klausimų.
Kultūrinė aplinka, kurioje gyveno šventoji Liuitgarda, ir kalbėjimo būdas tuo metu (XII-XIII a.) buvo kitokie, nei mūsų laikais. Todėl ir rašoma:
„Kas tik tą maldą dievobaimingai kalba, tam iš savo gailestingumo duosiu trisdešimt keturias žmonių sielas, tai yra išgelbėsiu jas nuo amžinos mirties. Kitaip jos mirtų nuodėmėse. Be to, aš dėl jo išleisiu trisdešimt keturias vėles iš skaistyklos. Jam pačiam, kalbančiam tą maldą, aš padauginsiu nuopelnų lyg žolelių, kurių žemėje niekas negali suskaičiuoti. Nors tas žmogus ir būtų pirmiau gyvenęs prieš mano valią, aš jam dovanosiu visas kaltes ir per amžius jų neprisiminsiu, tik tegul pradeda tą maldą su tobulu gailesčiu už savo nuodėmes ir su tvirtu pasižadėjimu pataisyti gyvenimą. Jei toks žmogus tą maldą kalbėdamas mirtų, aš pats ateisiu su savo angelais ir įvesiu jo vėlę į amžinąjį gyvenimą, skambant gražiausioms padėkos giesmėms. Ten jis amžinai linksminsis su mano Motina, nuolatine nusidėjėlių gynėja, ir su visais mano išrinktaisiais“
Šis raginimas svarbus ir mūsų laikams, tik įžodinimas gali skirtis. Bet esmė – gyventi su Viešpačiu – išlieka ta pati. Pavyzdžiui, kaip pasakyti žmogui, kad Dievo Artumas yra gėris? Anksčiau maloniausias skonis buvo saldumas, todėl senovinėse maldose Jėzus vadinamas saldžiausiuoju. Dabar turbūt taip nebevadintume, parinktume kitokį žodį, tačiau esmė išliktų ta pati: kad Dievo artumas yra didžiausias ir maloniausias gėris.
Gailestingumo žinia Šventajai Faustinai (XX a.) labai panaši, tik nėra skaičių, bet pasitikėjimas Dievo gailestingumu, norinčiu ir gebančiu išplėšti žmogų iš pražūties, toks pat…
Iš Dievo ateinantys pažadai primena, jog žmogaus pastangos nenueina perniek: jos svarbios ir reikalingos tiek čia, žemėje, tiek ten, skaistykloje. Žmogus gana dažnai pamąsto ar jam apsimoka… Tad apsispręskime už Jėzų, gyvenime ieškokime Jo Artumo, ir tada nuopelnų skaičiavimas bei gerų darbų nauda nebus mums tiek svarbi, kiek Dievo valios vykdymas…
Dievo Artumo jums.
Kun. Virgilijus Poškus
Smagu, kad domitės ir turite klausimų.
Kultūrinė aplinka, kurioje gyveno šventoji Liuitgarda, ir kalbėjimo būdas tuo metu (XII-XIII a.) buvo kitokie, nei mūsų laikais. Todėl ir rašoma:
„Kas tik tą maldą dievobaimingai kalba, tam iš savo gailestingumo duosiu trisdešimt keturias žmonių sielas, tai yra išgelbėsiu jas nuo amžinos mirties. Kitaip jos mirtų nuodėmėse. Be to, aš dėl jo išleisiu trisdešimt keturias vėles iš skaistyklos. Jam pačiam, kalbančiam tą maldą, aš padauginsiu nuopelnų lyg žolelių, kurių žemėje niekas negali suskaičiuoti. Nors tas žmogus ir būtų pirmiau gyvenęs prieš mano valią, aš jam dovanosiu visas kaltes ir per amžius jų neprisiminsiu, tik tegul pradeda tą maldą su tobulu gailesčiu už savo nuodėmes ir su tvirtu pasižadėjimu pataisyti gyvenimą. Jei toks žmogus tą maldą kalbėdamas mirtų, aš pats ateisiu su savo angelais ir įvesiu jo vėlę į amžinąjį gyvenimą, skambant gražiausioms padėkos giesmėms. Ten jis amžinai linksminsis su mano Motina, nuolatine nusidėjėlių gynėja, ir su visais mano išrinktaisiais“
Šis raginimas svarbus ir mūsų laikams, tik įžodinimas gali skirtis. Bet esmė – gyventi su Viešpačiu – išlieka ta pati. Pavyzdžiui, kaip pasakyti žmogui, kad Dievo Artumas yra gėris? Anksčiau maloniausias skonis buvo saldumas, todėl senovinėse maldose Jėzus vadinamas saldžiausiuoju. Dabar turbūt taip nebevadintume, parinktume kitokį žodį, tačiau esmė išliktų ta pati: kad Dievo artumas yra didžiausias ir maloniausias gėris.
Gailestingumo žinia Šventajai Faustinai (XX a.) labai panaši, tik nėra skaičių, bet pasitikėjimas Dievo gailestingumu, norinčiu ir gebančiu išplėšti žmogų iš pražūties, toks pat…
Iš Dievo ateinantys pažadai primena, jog žmogaus pastangos nenueina perniek: jos svarbios ir reikalingos tiek čia, žemėje, tiek ten, skaistykloje. Žmogus gana dažnai pamąsto ar jam apsimoka… Tad apsispręskime už Jėzų, gyvenime ieškokime Jo Artumo, ir tada nuopelnų skaičiavimas bei gerų darbų nauda nebus mums tiek svarbi, kiek Dievo valios vykdymas…
Dievo Artumo jums.
Kun. Virgilijus Poškus