Joseph Marie Verlinde. Apie kelią į krikščionybę

Gimęs 1947 m. Prancūzijoje. Apsigynęs disertaciją iš branduolinės chemijos, Joseph Marie Verlinde iškeliavo į Indiją, vedamas troškimo atrasti Dievą. Ten, kalnų ašramuose, jis atrado Jėzų. Grįžęs į Europą, po ilgų klajonių ir išgydymo maldų, 1983 m. įšventintas kunigu, 1991 m. įstojo į šventojo Juozapo vienuolinę broliją. Liono katalikiškajame universitete dėsto gamtos filosofiją bei religijotyrą. Yra išleidęs nemažai knygų apie naujuosius religinius judėjimus bei vidinį išgydymą.

*****

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!” Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.” Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!” Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų. Kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs”. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!” Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo apraizgytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.” (Jn 11, 38-44)

Noriu jums papasakoti apie prisikėlimą, kurį man suteikė Kristus. Taip, aš buvau miręs, ir Kristaus prisikėlimo Dvasios galia esu gyvas. Tai nėra visų pirma liudijimas apie tai, kas nutiko Jacques Verlinde, bet pirmiausia apie tai, ką Viešpats nuveikė šio Dievo vaiko gyvenime. Noriu liudyti pirmiausia Dievo veikimą. Neapsirikime dėl veiksnio sakinyje! Norint apibrėžti šį liudijimą teologiškai, reikia priminti, jog mes ir toliau rašome „Apaštalų darbus”. Apreiškimas baigėsi, mirus paskutiniam apaštalui. Be abejo, jis pasiekė pilnatvę Jėzuje Kristuje. Tačiau jis nuolatos sudabartinamas mūsų gyvenimuose. Vadinasi, Dievas ir toliau apreiškia savo veidą veikdamas mūsų gyvenimuose. Dieviškas Apreiškimas visuomet yra Žodis ir Veiksmas istorijoje. Kitas būdas suprasti šį liudijimą – tai įžvelgti mūsų Viešpaties, gyvo per amžius, žodį ir veikimą mano istorijos puslapiuose.

Gimiau ir užaugau krikščioniškoje aplinkoje. Viešpats mane pripildė savo džiaugsmais, kai buvau vaikas. Gerai prisimenu tikros laimės laikus jo artumoje. Tik lytinės brandos, paauglystės metu mano santykis su Dievu ėmė darytis problemiškas. Radosi savotiškas sudirgimas. Neradęs žmogaus, kuris būtų galėjęs man padėti šiuo sunkiu momentu, galiausiai likau labai vienišas. Bent jau santykio su Dievu atžvilgiu, santykio, kurį reikėjo atnaujinti.

Turėjau galimybę studijuoti. Ir galiausiai ėmiausi rašyti branduolinės chemijos disertaciją, galėjau laisviau disponuoti savo laiku. Visa tai vyko apie 1968-uosius: ganėtinai žymi epocha.

Sutrikę ir trikdantys laikai. Kaip ir daugelis to meto intelektualių jaunuolių, maniau, kad yra gerai mesti šalin religijos „ramentus” ir gyventi autonomiškai. Kaip tuomet buvo sakoma: idant visiškai laisvai prisiimtume atsakomybę už savo žmogiškumą. Tai, ką čia pasakoju, yra visiškai banalu. Tai daugelio visų kartų jaunuolių gyvenimas. Tas nelengvas laikotarpis, kai manoma, jog norint gyventi žmogiškai ir laisvai reikia apsieiti be ramentų – be Dievo.

Iš pradžių mėginau perkelti savo idealą į mokslinius ieškojimus. Buvau su aistra įsitraukęs į savo darbą. Paskui – į socialinę, karitatyvinę ir auklėjamąją veiklą. Tačiau visa tai nepajėgė užpildyti tuštumos, kuri kasdien vis gilėjo manyje nuo to momento, kai paleidau ranką to, kurį buvau pripažinęs savo Dievu. Buvau jį pripažinęs nė pats nežinodamas, nei kaip, nei kodėl. Paprasčiausiai todėl, kad jis mane mylėjo ir aš jį mylėjau. Toji tuštuma tapo bedugne, kurioje aš pasimečiau. Ir štai vieną dieną pamačiau skelbimą apie rytietiškos meditacijos pamokas, transcendentalinės meditacijos (leisiu sau nenurodyti viso pavadinimo). Tariau sau: „Kodėl gi ne? Jeigu jau padariau viską, kad ištuštinčiau savo dvasinį gyvenimą, ir visa tai baigiasi nesėkme… Kodėl gi nepabandžius iš naujo atrasti vidinio kelio?”

Taigi leidausi mokomas transcendentalinės meditacijos ir labai greitai perėjau nuo rekomenduojamų 20 minučių du kartus per dieną prie valandos, dviejų, trijų. Iki šešių valandų per dieną. Dėl tos paprastos priežasties, kad jau per pirmą meditaciją, pirmą pamoką, užčiuopiau, vėl atradau vidinį kelią. Ir atradau, kad iš tikrųjų, jeigu mano gyvenimas nebūtų visiškai nukreiptas į Dievą, aš prasilenkčiau su giliausiu savo būties pašaukimu. Taip buvo antrąkart pažadintas kvietimas, kuris iš pradžių buvo nukreiptas į Viešpatį Jėzų. Tik šįkart transcendentalinės meditacijos kontekste, o netrukus ir platesniame Rytų meditacijos kontekste.

Kadangi medituodavau per daug, labai greitai pasijutau visiškai atitrūkęs nuo savo aplinkos. Dirbau dėstytoju universitete ir tęsiau mokslinį tyrimą. Tačiau nebegalėjau išbūti laboratorijoje paprasčiausiai todėl, kad buvau sudirgęs visa savo esybe – menkiausias garsas ar kvapas, žmogus, užėjęs ko paklausti, mane suerzindavo. Vis labiau užsisklendžiau savyje ir galiausiai nebepajėgiau bendrauti su aplinkiniais. Kone praradau balsą, nebegalėjau kalbėti. Visa tai buvo tiesioginė pasekmė besaikio meditavimo, į kurį pasinėriau. Pagaliau nutariau sėsti į lėktuvą ir susirasti tą žymųjį guru, kuris kaip tik išplatino šią meditaciją Europoje ir kuris tuo metu buvo Ispanijoje.

Paaiškinau jam, kas man atsitiko, ir jis man leido likti prie jo ir paskyrė gydymą, kurio esmė buvo medituoti dar daugiau, kas turėjo stulbinamų fiziologinių pasekmių.

Guru mane pamėgo ir, pasibaigus sunkumams, paskyrė mane šios meditacijos technikos instruktoriumi bei išleido namo užbaigti disertacijos. Po to turėjau grįžti pas jį. Parvykęs į savo šalį atidariau transcendentalinės meditacijos centrą. Dienomis rašiau savo disertaciją, o vakarais ir naktimis tobulinau meditacijos techniką. Kai tik disertacija buvo baigta, palikau darbą ir iškeliavau pas guru, norėdamas likti ištikimas pasirinkimui ieškoti Dievo. Man atrodė, kad eiti tokia kryptimi buvo nuoširdus Dievo ieškojimas.

Papasakosiu vieną epizodą, idant parodyčiau, jog nuoširdumas nieko nepateisina (nuoširdumas nebūtinai yra tiesa). Tuo metu, tarp mano disertacijos užbaigimo ir grįžimo pas guru, paragavau narkotikų. Mat narkotikai, vartojami religiniame kontekste, gali sukelti tam tikrų antrinių būsenų, artimų toms, kurių siekia Rytų meditacijos ir technikos. Taigi tuo metu mes su vienu draugu vartodavome narkotikus seserų trapistinių vienuolyne atsisėdę priešais altorių trečią valandą ryto. O seserys, ateidavusios ketvirtą valandą melstis, nesiliovė žavėtis dviem jaunuoliais, kurie buvo koplyčioje anksčiau už jas, pasinėrę į kontempliaciją, ir pasilikdavo ištisas valandas, kai jos jau išeidavo prie kasdienių darbų. Jos nelabai nutuokė, kas darėsi tiems dviem vargšams, bekliedintiems priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Kodėl priešais Švenčiausiąjį Sakramentą? Kas gali suprasti, kas dedasi galvoje tų jaunuolių, kurie ieško Dievo patyrimo ir kurie painioja visiškai viską: Rytus, narkotikus ir krikščionybę.

Taigi sugrįžau pas guru, ir jis sutiko, kad tapčiau bramačarija. Tai tartum vienuolinis luomas. Yra dvi vienuolių kategorijos: sanjasa, kurie dėvi raudonus drabužius, ir bramačarija, kurių drabužis baltas.

Pats guru buvo bramačarija. Jis mane priėmė kaip mokinį, t.y. tą, kuris visur lydi „mokytoją”. Dabar nebenoriu jo taip vadinti, geriau vartoti indišką terminą: guru. Guru visada pasirenka vieną mokinį, kuris lydi jį visur, kur tik jis eina. Tai man leido triskart apvažiuoti visą pasaulį, nes jis labai daug keliavo. Kanada, Pietų Amerika… jis siūlė savo prekę mažne visur. Ir svarbiausia, kad tai mane atvedė į Indijos ašramus (Ašramas – tai savotiškas vienuolynas induizmo tradicijoje, kur gyvena mokiniai, susibūrę apie vieną mokytoją.), kur jis pats mokėsi: didžiuosius šankaračarija (Šankaračarija išvertus iš sanskrito reiškia „Šankaros mokinys”.) Tai ašramai, kuriuose saugomas šio Indijos filosofo mokymas. Jo didžiausias nuopelnas Indijai yra tas, kad jis išvalė šalį nuo nihilizmo, t.y. budizmo. Mat, induistų akimis, budizmas yra nihilistinė filosofija, grasinusi išstumti, nuskurdinti tikrąją tradiciją) vienuolynus. Vedų tradicijoje jų yra ketvertas: Indijos pietuose, šiaurėje, rytuose ir vakaruose. Nedaug vakariečių turėjo galimybę lankytis tuose ašramuose. Ten guru mane pristatė išminčiams, Vedų raštų žinovams, vadinamiems „pandit”, ir aš galėjau maždaug ketverius metus gilintis į induizmo tradiciją. Galėjau pažinti tiek jos teoriją, tiek praktiką.

Juk tai, ką mes vadiname joga, iš tikrųjų yra kur kas sudėtingesnis mokslas negu keletas pozų, kurių išmokstama jogos mokyklose čia, Vakaruose. Tai įvairių technikų – ne vien tik fizinių – visuma. Yra fizinės pozos: asana, tačiau taip pat yra kvėpavimo įvaldymas: pranajama. Taip pat psichikos įvaldymas su mantrų ir tantrų pagalba. Ir visa šia veikla siekiama vieno tikslo, t.y. kad energija vadinama „kundalini”(Kundalini yra mitologinės gyvatės vardas. Juo simbolizuojamas moteriškasis pradas, kuris miega pilvo ertmės dugne.

Jogos pratimų tikslas yra pažadinti miegantį moteriškąjį pradą, kad jis pakiltų iki viršugalvio ir susijungtų su viršugalvyje esančiu vyriškuoju pradu. Būtent šis dviejų pradų susijungimas yra naujos energijos, naujos galios šaltinis)  pakiltų dviem kanalais, kurie eina išilgai stuburo, iki bus pasiektas savotiškas sąmonės praplėtimas, kai toji kosminė energija, kylanti nuo stuburo pagrindo, pasiekia aukščiausią čakrą, esančią viršugalvyje. Čia nėra nieko antgamtiško, nieko, kas būtų antgamtinė malonė. Tai yra paprasčiausiai natūralių jėgų įvaldymas, vedantis į tai, kas vadinama „samadi” arba „mokša”, arba „nirvana”(Šie terminai nėra visiškai lygiaverčiai. Jie reiškia maždaug tą patį jogos požiūriu, bet ne visos induizmo tradicijos. Mat kai autorius kalba apie induizmą, jis kalba apie vieną iš srovių, kuriai priklausė jo mokytojas. Induizme yra trys pagrindinės orientacijos. Šios paskaitos autorius priklausė mokyklai, kuri remiasi brahmanizmo filosofija. Joga priklauso šiai srovei. Anot šios tradicijos, brahmanas yra ne asmeniška dievybė ir netgi ne konkreti realybė. Tai greičiau pradas filosofine prasme. Brahmanas yra visur, visuose daiktuose. Taip pat ir žmoguje. Vadinasi, galima jį atrasti savyje. Tačiau tai, kas dieviška, neprieinama jutimams. Todėl joga siekia įvairiomis praktikomis išgryninti jutimiškumą, jį peržengti, idant galima būtų pasiekti tai, kas yra anapus juntamybės.

Tokia buvo pirminė intencija. Tačiau praktiškai galima kelti klausimą, ar tai, kas pasiekiama jogos metodais, yra tikrai būties pradas, dieviškas pradas ar pačiam žmogui imanentiška psichinės sąmonės būsena.

Antroji induizmo orientacija yra darbų, tarnavimo artimui, religinio kulto kelias. Galėtume sakyti, tai moralinio nuopelno kelias. Ir trečioji – tai meilės kelias (bakhti), kur kalbama apie asmenišką santykį su dievybe. Šiose pakraipose (ypač trečioji) esama tam tikros nuojautos, kad dievybė yra kažkas transcendentiška, nors konkrečiai Dievas neįvardijamas kaip asmuo. Vakaruose plintančios iš induizmo kilusios praktikos dažniausiai esti paveiktos pirmosios srovės (vert. past.). Siekiama sąmonės praplėtimo patyrimo ir asmeninės savojo „aš” sąmonės praradimo, susijungimo su Didžiąja Visuma, kas ir yra jogos ieškoma palaima. Taigi aš turėjau galimybę studijuoti visa tai tiek teoriškai Vedų tekstuose, tiek praktiškai – ilgai medituodamas kalnų ašramuose. Ištisus mėnesius, beveik be maisto ir be miego, nieko kito neveikdavau, tik medituodavau ir praktikuodavau jogos pozas bei kvėpavimo kontrolės metodus ir įvairias mantras. Idant pasiekčiau susiliejimo su Didžiąja Visuma patyrimą.

Galėjau pavadinti šią paskaitą „Nuo susiliejimo prie bendrystės”, arba „Nuo mirtį nešančio susiliejimo prie gyvybę teikiančios bendrystės”.

Kodėl „mirtį nešančio susiliejimo”? Ogi todėl, kad norint pasiekti susiliejimą su Didžiąja Visuma, sąmonės praplėtimą, reikia paaukoti asmeniškąją savojo „aš” dimensiją. „Aš” negali įžengti į tą būseną.

Paskutiniai Vedų žodžiai yra tokie: „Tat tvam asi”, kas reiškia „Tu tai esi”, t.y. Didžioji Visuma. Kylant į šį patyrimą (jeigu galima tai vadinti pakilimu) „aš esu” yra nirvanos bedugnės akivaizdoje.

Paskutinis etapas: „Tu tai esi”. „Aš” nebėra, yra tik visuma. Mokytojo vaidmuo lydint mokinį į šį pakilimą, į šį sąmonės praradimą, yra padėti peržengti paskutinį dualizmą – mokytojo ir mokinio santykį. Kad pagaliau jis suprastų, kad nei mokytojas egzistuoja, nei jis pats.

Aukščiausia tikrovė, vienintelė, kuri egzistuoja –  tai kosminė beasmenė vibracija. Tai iš tikrųjų yra Dievo ieškojimas. Tačiau šis Dievas neturi nieko bendra su Apreiškimo Dievu. Apreiškimo Dievas yra asmuo, kuris mane pašaukia į buvimą savo meilės žodžiu ir kuris mane pašaukia, kad gyvenčiau meilės bendryste su Juo kaip sūnus. Jis mane kviečia kaip sūnų dalyvauti bendrystėje, kuria Sūnus gyvena Tėvo artumoje visą amžinybę. Toks yra mūsų likimas – būti sūnumis Sūnuje, gyventi meilės bendryste, kuri yra Šventoji Dvasia, meilės bendrystė su Tėvu.

Tai didžiai, nepaprastai asmeniška. Susitikimas su Dievu yra suasmeninantis. Tuo tarpu Dievas, apie kurį kalba Rytų religinė filosofija ir apskritai natūraliosios mistikos tradicijos, neturi nei vardo, nei veido. Žinoma, jis turi vardų be skaičiaus, galybę vardų. Tačiau aš jūsų prašau: nepainiokite trejeto Vaišnu, Brahma, Šyva ir krikščionių Trejybės, kaip kai kuriose knygose tai pateikiama. Tai nesąmonė netgi patiems induistams! Kai paklausiau vieno mane mokiusio raštų žinovo, kiek yra dievybių Indijoje, jis man atsakė maždaug taip: „Septyni milijonai milijardų”. Smagiai šypsodamasis. Suprantančiajam tai reiškia: tavo klausimas beprasmis.

Visos Indijos dievybės yra antropomorfizmai, o tiksliau – vienintelės ir beasmenės dievybės simbolinės formos, dievybės, kuri neturi vardo, nei veido. Tai kosminė dieviška galybė. Arba, kaip sakys New Age, dieviška universalioji vibracija. New Age yra sinkretizmas, kurio šaknys yra Rytuose, kuris perėmė daugybę dalykų iš Rytų. Sinkretizmas remiasi panteistine pasaulėžiūra. Ogi panteizmas reiškia: viskas yra Dievas. Vadinasi, yra tik viena substancija – dieviškoji substancija, ir visa, ką regime aplink mus, yra substancialiai dieviška. Judaizmo ir krikščionių tradicijoje yra nesukurtasis Dievas Kūrėjas ir sukurtasis pasaulis, kurį Dievas pašaukia, sukuria iš nieko, kaip sakoma antrojoje Makabiejų knygoje (2 Mak 7, 28). Panteizme to nėra, nėra radikalaus skirtumo tarp Dievo ir pasaulio kaip judaizmo ir krikščionių tradicijoje. Rytų ir Tolimųjų Rytų tradicijose dieviška ir gamtiška yra viena. Ir New Age priklauso šiai pasaulėžiūrai.

Grįžkime prie induizmo. Panteistiniame kontekste nebegali būti asmeniško Dievo. Juk dievybė yra anapus visokios dvejybės, visokio skirtingumo. Ogi pats radikaliausias skirtingumas yra tarp „aš” ir „tu”. Ir jeigu Dievas yra anapus šio skirtingumo, reikia numirti savo asmeniškajam „aš”, kad galėtum panirti į beasmenį susiliejimą su visuma. „Grateful death”, „palaiminga mirtis”, kaip rašė kai kurie septintojo dešimtmečio autoriai. Reikia mirti sau pačiam, bet anaiptol ne krikščioniškąja prasme! Numirti tam, kas esu savo giliausia, asmeniškiausia dimensija, tam, kas manyje didžiausia – tam „aš”, kurį Dievas pažadino manyje, kad vieną dieną galėčiau jam tarti „Tu”, kad galėčiau užmegzti asmenišką ir suasmeninantį santykį su juo.

Natūraliosios mistikos patyrimas yra susiliejimo patyrimas, kurį galiu pasiekti pritaikęs daugybę ypač reiklių technikų, kur dirbama vienu metu ir fiziniu, ir psichiniu lygmeniu. Tai veda galiausiai prie gebėjimo peržengti save, išeiti iš savęs, patiriant kažką visiškai nuasmeninančio. Ar toks patyrimas ką nors duoda? Žinoma, kad taip. Antraip žmonės jo nesiektų su tokiu užsidegimu. Jeigu reikia rinktis tarp sužeistos, sutrikusios, įtampų kupinos sąmonės ir būsenos, kai nebėra jokios sąmonės…  Nebeturėti jokios sąmonės yra kur kas įdomiau.

Manau, kad Rytai ir narkotikai daugelį taip sužavi būtent dėl to. Tai nuostabus būdas pabėgti nuo visų savo vidinių problemų, psichologinių problemų, pabėgti nuo visko, kas kelia įtampą, kas skaudina, kas kelia kančią. Esu tuo įsitikinęs ir sakau tai juo labiau, kad ir pats tai išmėginau – jaunuoliai, kurie (tiek anuomet, tiek šiandien) pasiduoda narkotikams arba susiliejimo mistikos praktikoms, yra dažniausiai labai sužeisti asmenys, turintys sunkumų santykių plotmėje, kurie taip atranda kelią sugrįžti į motinos įsčias. Manau, jog šios mistinės praktikos, susiliejimo praktikos yra regresija į motinos įsčias. Psichologai gali labai išsamiai nusakyti šią „pagundą”, kurią visi patiriame, kai gyvenime yra per daug išbandymų, – sugrįžti į motinos įsčias, į tą saugią susiliejimo būseną.

Kam nėra tekę prabusti vidury nakties bečiulpiant nykštį ir tari sau: „Kas man darosi? Imu suvaikėti?!” Tai natūralus refleksas, kai stresas tampa per didelis, susiriesti gemalo pozoje ir čiulpti nykštį. Kaip tik todėl induizmo tradicijoje Motinai Gamtai tenka tokia svarbi vieta.

Nesupraskite mano kalbos kaip šios didžios religinės tradicijos pasmerkimo. Kas aš toks, kad galėčiau teisti? Liono universitete, kur dėstau lyginamąją religijotyrą, galiu geriau atskleisti visus niuansus. Manau, kad teisingausias vertinimas įmanomas istorinėje perspektyvoje. Induizmas ir natūraliosios mistikos yra vienas Dievo auklybos etapų arba aistringai Dievo beieškančio žmogaus kelionės etapų.

Mat tol, kol žmogus yra žmogus, jis negali neieškoti Dievo. Jis ieško jo visa savo esybe, visomis jėgomis. Ir tol, kol Dievas neapsireiškė atskleisdamas, kas jis yra, žmogus tegali jo ieškoti savo jėgomis, peržengdamas save iki tokio lygio, kad praranda tai, kas jame asmeniškiausia. Tai rodo, su kokia aistra žmogus ieško Dievo. Bet nemanau, kad jis pasirinko tinkamą kelią.

Kaip tik todėl Dievas išeina pasitikti žmogaus. Dievas apsireiškė žmogui, kad jam pasakytų: „Ne, mano vaikeli, aš nenoriu, kad tu prarastum savo asmeniškumą. Tai pati gražiausia dovana, kurią tau daviau! Štai, aš tau apsireiškiu, kad galėtum mane atpažinti. Ir kad tikrai taptum savimi susitikdamas su manimi. O atėjus laikų pilnatvei, aš pasirodysiu turėdamas veidą, kad tu galėtum mane matyti. Ir pasakysiu tau savo vardą, kad galėtum mane pašaukti: Jėzus. Nes žmonėms nėra duota kito vardo, kuriame jie galėtų rasti išgelbėjimą”. Šventoji tetragrama JHWH tebuvo pranašystė: „Aš esu, kuris buvau, kuris esu ir kuris būsiu su jumis. Ir kuris vieną dieną jums ištars savo vardo pilnatvę: Jėzus, Dievas gelbsti”. Visa tai yra „dieviškoji pedagogika”. Dievas pasilenkia prie žmonių ir vedą juos palaipsniui prie Apreiškimo pilnatvės Jėzuje Kristuje. Tad aš nesmerkiu induizmo, bet laikau jį vienu iš etapų žmogaus kelyje į Dievą. Beje, visur, kur žmogus nuoširdžiai ieško Dievo, Dievas jau veikia slaptoje. „Tu manęs neieškotum, jeigu aš jau nebūčiau tavęs radęs”, – perfrazuoju Šv. Augustino žodžius. Aš nesmerkiu šios religinės tradicijos, tačiau turiu pripažinti jos ribas. Antraip išduočiau savo paties patirtį. Turiu kalbėti apie jos ribotumą būtent todėl, kad tai dar ne pilnatvė, tai tik kelias. Tas ribotumas yra pranokstamas, kai susitinkame su Dievu, apreiškusiu savo vardą ir veidą.

Taigi šios natūraliosios mistikos praktikos skatina susiliejimo patyrimą. Toks patyrimas gali būti patenkinamas, nes per šį beasmenį susiliejimą padeda žmogui pabėgti nuo savo žaizdų. Ir vis dėlto dar lieka kažkas nepatenkinama… Sunku kalbėti apie „prisiminimą”, kadangi tai kažkas beasmenio. Jūs gal man sakysite: „Kaip tu gali kalbėti pirmuoju asmeniu, jeigu tai nėra asmeniška?” Ir vis dėlto esama tam tikro patyrimo, kurį aš prisimenu. Esama patyrimo, kai atrodo, jog išeini anapus erdvės ir laiko. Aš kuo puikiausiai prisimenu savotišką… „pinch”, kaip sako anglai. Kažko trūksta. Toks gilus jausmas – meilės ilgesys. Nuostabu susilieti visiškoje vienumoje su visuma, kur nebėra jokio kaltinančio piršto, kuris rodo į tave, jokio smaugiančio super-ego, jokio stabo, jokios Dievo parodijos. Nes nebeliko nieko, išskyrus beribę visumą, su kuria susitapatini. Tačiau kokia vienatvė! Baisi vienatvė. Būtent tuomet pajutau tą gilų meilės troškimą. Ogi norint mylėti, reikia būti dviese. Taigi beasmeniame susiliejime su visuma meilė neįmanoma.

Prisimenu vieną budistų vienuolį, kuriam parodėme Rodino skulptūros „Meilužiai” nuotrauką. Tai nuostabi balto marmuro skulptūra, vaizduojanti dviejų įsimylėjėlių bučinį. Nuostabus dviejų susipynusių kūnų gestas, taip taikliai išreiškiantis meilės gelmę ir grožį. Jis suprato, ko prašoma. Atsisėdo meditacijos poza ir maždaug po pusvalandžio atidavė nuotrauką sakydamas: „Ne. Reikia mokėti pasirinkti. Arba Dievas, arba meilė”. Mane tai labai sutrikdė. Galėčiau pateikti daugiau tokių pavyzdžių. Viena iš guru mokinių norėjo tapti medicinos seserimi. Į tai guru atsakė: „Jokiu būdu! Tau reikės būti prie ligonių, ir neigiama jų karmos įtaka stabdys tave tobulėjimo kelyje”. Viską imi matyti kitaip, kai tavo galutinis tikslas yra susiliejimas su visuma. Absoliutus individualizmas absoliučiame monizme, tai reiškia, jog egzistuoja tik viena realybė, tik viena būtis. Todėl meilė kaip tarpasmenis santykis yra iliuzija, kurią reikia peržengti.

Taip pat pamenu grupelę raupsuotųjų. Viskas buvo lygiai taip, kaip pasakojama Biblijoje ir senovės istorijose: susiglaudę vienas prie kito jie skambino varpeliu, kad kiti laikytųsi atokiau, ir žmonės jiems mesdavo maistą. Tai vyko XX amžiuje! Mano pirmoji reakcija buvo eiti prie jų, tačiau sustojau, nes pamačiau, kad buvau vienintelis žmogus, kuris artinosi prie jų – visi kiti traukėsi. Tas pats atsakymas: traukis nuo jų, kad nebūtum veikiamas jų neigiamos karmos.

Pamenate šv. Pranciškaus susitikimą su raupsuotuoju? Pirmasis jo judesys buvo atsitraukimas. Paskui Pranciškus sugrįžo ir pabučiavo jį. Tai buvo atsivertimo momentas. Jis atpažino Kristaus veidą, jam neberūpėjo karmos ar kiti dalykai. Tai buvo meilės kelio pradžia.

Man teko viešėti vienoje šeimoje, kur šeimyninis gyvenimas buvo tikrai labai gražus ir šeimos vertybės kur kas geriau išsaugotos negu nūdienos Vakarų pasaulyje. Mane tai labai trikdė, tai atrodė nenuoseklu. Jeigu meilė yra iliuzija, kaip dar galima norėti sukurti šeimą? Nebegalėdamas ištverti, uždaviau šį klausimą tos šeimos motinai, kreipdamasis į ją kiek galėdamas taktiškiau ir pagarbiau. Ji mane priėmė labai maloniai ir tarė: „Iš tikrųjų, meilė yra iliuzija. Meilė, kuria aš myliu savo vyrą, ir meilė, kuria jis mane myli, yra iliuzija. Tačiau tokia yra mūsų karma šioje egzistencijoje, ir mes turime iki dugno išsemti šią iliuziją. Turime ja gyventi iki susidėvėjimo, kad būsimame gyvenime galėtume ją pranokti”. Aš tai pavadinčiau didvyriškumu. Tačiau tai didvyriškumas ne vietoje. Šių žmonių kilnumas nekelia abejonių, tačiau kaip liūdna pagalvojus, jog Dievas, kuris mums apreiškė savo vardą, yra meilės ir švelnumo Dievas.

Ο θεός αγάπη εστι. Vienintelis Dievo „apibrėžimas” Šventajame Rašte yra šv. Jono laiške: Dievas yra meilė. Ne bet kokia meilė – αγάπη, t.y. dieviška meilė, save dovanojanti meilė. Toji meilė yra pats Dievas, ji mums duodama Šventosios Dvasios per malonę. Ši meilė perkeičia žmogiškąją meilę, paversdama ją savęs dovanojimu. „Nėra didesnės meilės kaip atiduoti savo gyvybę už tuos, kuriuos myli”.

Malonė nepanaikina prigimties, bet ją visiškai realizuoja. Malonė suponuoja prigimtį! Mes tobulėjame ne paneigdami savo gebėjimą mylėti, bet priešingai – atiduodami jį į Šventosios Dvasios ugnį, kad šioji jį perkeistų, padvigubintų. Ką ten! Skaičiais tai neišreiškiama. Kad jį perkeistų į dievišką meilę ir kad taip mes pasiektume savo būties pilnatvę.

Pačioje Rytų patyrimo gilumoje, patyrimo, kurį aš išgyvenau taip stipriai, pripažįstu, aš išgirdau šį kvietimą. „Tu mus sukūrei dėl tavęs, ir mūsų širdis neranda poilsio, kol nepasilieka tavyje”, – rašo šv. Augustinas „Išpažinimuose“. „Tu mus sukūrei dėl tavęs”. Dėl asmeniško meilės ryšio. Paniręs į samadi aš šaukiausi to Kito, kurį troškau mylėti. Net jeigu tai sukeldavo kančią.

Kiekviena meilė gimsta iš žaizdos. Ieva gimė iš perverto Adomo šono. Tai beveik chirurginė operacija. Tai simbolinė kalba, kuria norima išreikšti, jog kiekviena meilė gimsta iš žaizdos. Bažnyčia gimė iš perverto naujojo Adomo, nukryžiuoto Kristaus, šono. Argi tai ne tam, kad mes pamatytume, jog Dievo meilė, sakytum, aistringa, beprotiška Dievo meilė išliejama ant mūsų iš žaizdos? Dvigubas meilės slėpinys. Meilės, kuri po gimtosios nuodėmės nebeatsiejama nuo kančios. Mes tai suprasime tik danguje. Bet jau dabar nujaučiame prasmę. Jeigu reikia rinktis tarp lėkšto gyvenimo išvengiant kančios ir meilės gyvenimo su kančia, aš manau, kad verčiau kentėti, bet mylėti, negu panirti beasmenėje visumoje ir niekada nebepažinti meilės. Nes nebemylėti reiškia nebegyventi. Štai kliuvinys, kuris mane sulaikė kelio gale. Ir vis dėlto aš ten likau. Likau, nes tuomet nesupratau to, ką dabar jums sakau. Mano pasakojami prisiminimai yra 15 metų senumo. Mat man reikėjo 12 metų vidinio gydymo ir apmąstymų. Tik po to galėjau išeiti į viešumą ir, paklusdamas savo dvasios tėvui, pasidalyti tuo, ką Viešpats nuveikė mano gyvenime. Tad tai, ką dabar sakau, yra vėlesnių apmąstymų vaisius.

Kai esi pačiame tokių stiprių, tokių išbandančių patyrimų įkarštyje, negali atsitraukti ir blaiviai apmąstyti. Taigi aš likau toje Rytų tradicijoje. Vienos kelionės metu teko lankytis Madraso universitete. Ten grupė religijos filosofų, Vedų tyrinėtojų klausinėjo žymųjį guru: „Jeigu jūsų technika tokia veiksminga, įrodykite tai pademonstruodami mums siddhi (sanskrito kalba tai reiškia „galios, maginės galios”)”. Guru smarkiai prieštaravo sakydamas, jog tos galios yra pavojingos ir gali būti kliūtis mokiniui tobulėti. Tačiau jie nenusileido. Galų gale jis sutiko: „Jie nori pamatyti siddhi, jie tai pamatys”. Ir ėmė mane mokyti ypatingų technikų. Principas visuomet tas pats – žymiosios kundalini kontrolė. Reikia ją išlaisvinti, kad ji galėtų pakilti išilgai stuburo. Kildama ji atidaro čakras, kol pasiekia aukščiausiąją čakrą viršugalvyje. Čakros – tai energijos centrai. Jų yra apie šimtą, kurių septyni pagrindiniai, išsidėstę išilgai stuburo. Toji energija įvaldoma šiomis ypatingomis technikomis – pozomis, kvėpavimo kontrole ir mantromis. Visuomet ta pati trijulė.

Guru mane išmokė technikų, leidžiančių įgyti įvairių galių. Pavyzdžiui, levitacijos. Sakau tai ne tam, kad sukelčiau sensaciją. Atvirkščiai, noriu apraminti. Įsivaizduokit, tai padaroma! Kurį laiką papraktikavus ir įvaldžius tas energijas – grynai gamtines, natūralias energijas. Kartoju dar kartą – nieko antgamtiško čia nėra, nėra maldos. Induizme nėra maldos, bent jau maldos suprantamos kaip santykis, dialogas tarp asmenų. O mantrų formuluotės yra maginės formulės, kurių tikslas – kosminė energetinė pusiausvyra. Kaip gali būti malda, jeigu nėra kreipiamasi į kitą? Visi dievybių vardai tėra simboliai dievybės abstrakcijai išreikšti. Vadinasi, nėra tikros maldos. Taigi šios technikos yra natūralios, tai yra kontrolė, įvaldymas. Sakau jums – tai padaroma. Iš pradžių krato, nevikriai šokčioji, o paskui pamažu išmoksti pakilti.

Šioji technika, vaizdžiai šnekant, yra tartum reaktyvinis variklis. Reikia apversti kundalini energiją. Užuot ją kėlę išilgai stuburo, jūs ją apverčiate ir stumiate po savimi. Ir kuo paprasčiausiai pakylate.

Manau, kad jau seniai laikas visiems tiems dalykams nuplėšti ypatingumo kaukę. Ir labai svarbu galėti iš to pasijuokti. Galų gale!

Tiek jaunimo vaikosi įvairių guru ir ypatingų galių. O juk tai tik technikos klausimas, nieko daugiau. Vartojami žodžiai „jėgos”, „galia”, nes tikrieji spąstai yra būtent čia. Už garbingos religinės tradicijos nesunkiai pasislepia puikybės, galios žalčiukas, tykantis daugelį įsitraukiančiųjų į šias praktikas. Levitacija yra viena iš įspūdingiausių technikų, tačiau esama ir kitų. Kalbama apie mus supančių natūralių energijų įvaldymą. Tai yra magijos technikos. Magija aš vadinu okultinių energijų įvaldymą. Tai yra dalis natūralių mūsų pasaulio energijų, kurių mokslas dar negali įvaldyti įprastiniais metodais. Neturime aparatūros šio tipo energijoms matuoti. Jos yra okultinės (t.y. paslėptos, nepažįstamos, lot. occultus), nes negalime jų vizualizuoti, pasinaudodami kokiu nors instrumentu kaip stiprintuvu. Čia kol kas dar nekalbu apie dvasias ar demoniškas galias, bet tik apie subtilias gamtines, natūralias energijas.

Gyvename pasaulyje, kuriame visuotinis reliatyvumas dėstomas energijos ir masės kategorijomis: kiekvieną masę atitinka tam tikra energija, ir kiekvienas judantis elektronas išskiria lektromagnetinį spinduliavimą. Ir kas gi čia taip slėpininga? Nemažai tokių reiškinių galime pamatuoti, kai kurie yra nepamatuojami, o kai kuriuos pradedame galėti pamatuoti. Pavyzdžiui, rusų mokslininkai maždaug prieš penkiolika metų išsiaiškino, kad vadinamoji „aura” neturi nieko „mistiško”. Tai paprasčiausiai už elektromagnetinę energiją subtilesnė energija, kurią mes išskiriame tartum sudėtingos biologinės jėgainės. Tad nesakykime iš karto, jog tai kažkas demoniško. Pirmiausia reikia patikslinti sąvokas. Vadinu okultinėmis jėgomis, okultinėmis energijomis tas jėgas, kurių mes nesame įvaldę. O „okultizmo mokslo” terminą aš kuo griežčiausiai atmetu. Dėl tos paprastos priežasties, kad šios srities mokslas neegzistuoja. Čia esama dviprasmybės. Taip mėginama suteikti „mokslo” titulą toms praktikoms, kurios tikrai nėra moksliškos. Mokslo vardas suteikiamas toms technikoms, kurios turi savą epistemologiją, t.y. savą metodą. Norint gauti mokslo vardą, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus, tam tikrus kriterijus. Kol kas nėra apie ką kalbėti. Visa, kas susiję su okultizmu (vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais), priskirtina burtininko mokinuko sričiai. Ir tai nėra nepavojinga. Taigi Rytai, induizmas šiuo atžvilgiu pateikia nemažai magijos technikų, kai magija vadinamas okultinių jėgų įvaldymas siekiant vienokio ar kitokio tikslo. Jei norima padaryti ką nors gera, kalbama apie baltąją magiją, o jei ką nors bloga – apie juodąją. Taigi induizme ieškoma garsiųjų siddhi, siekiama galios, tai Vedose aprašyta itin išsamiai ir paremta konkrečiomis technikomis. Ir būtent tuomet, kai šios siddhi buvo beįsitvirtinančios, Viešpats mane susirado ten, Indijos užkampyje. Ir manau, kad jis įsikišo kaip tik laiku. Mat negaliu nepasakyti, kad šios siddhi, apie kurias taip laisvai kalbu šiandien, yra kažkas tikrai svaiginančio. Būtent dėl to galios puikybės žalčiuko. Juk suprantate, kad kuo labiau įvaldai šias gamtines energijas, nors ir atrodai esąs labai kuklus bei nuolankus, iš tikrųjų pasijunti svarbia asmenybe. Ir iš tikrųjų įgauni vis didesnių galių. Vėliau ne kartą mąsčiau, kaip sutaikyti pirmąjį palaiminimą (neturto dvasios) ir visų šių galių įvaldymą, kurį siūlo įvairios tradicijos. Manau, kad tai tiesiog neįmanoma…

Kad ir kaip ten buvę, faktas yra tai, jog Viešpats atėjo manęs ieškoti būtent tuomet. Jam teko pasidarbuoti tikrai labai smarkiai. Jam teko pasidarbuoti, kad ištrauktų mane iš tos aklavietės. Daug nekalbėsiu apie tą patyrimą, per kurį jis man apsireiškė. Tai įvyko tarpininkaujant vienam broliui, kuris paprasčiausiai ištarė Jėzaus vardą. Štai kodėl šis vardas man toks svarbus. Išgirdus Jėzaus vardą manyje kažkas apsivertė, tai buvo sukrėtimas. Stiprus patyrimas, iš kurio išėjau vidujai tvirtai įsitikinęs, kad jeigu noriu likti ištikimas tai orientacijai, kuri mane atvedė iki Indijos, t.y. paskirti visą savo gyvenimą, kad surasčiau Dievą, man belieka viena: palikti viską ir eiti ieškoti to Jėzaus, kuris man apsireiškė taip aiškiai, taip neabejotinai kaip tasai, kurio ieškojau. Kaip tasai Kitas, kurio troško mano širdis. Ir kuris mane mylėjo juo labiau, kad aš buvau jo avelė, visiškai pasiklydusi avelė. Jis iš manęs reikalavo tik vieno – kad leisčiausi užkeliamas jam ant pečių ir parnešamas į avidę. „Ar sutinki?” Kaip jis toli, tasai reiklus, slopinantis Dievas, tasai Dievas Teisėjas! Ten, Himalajuose, sutikau Dievą, kuris tarsi elgeta išmaldos prašo mano meilės, prašo mano išgelbėjimo. „Ar dar ilgai tu versi mane laukti, vaikeli mano? Ar sutinki?” Maldaujantis Dievas! Mūsų Dievas yra gražus, graži jo užuojauta, didis jo gailestingumas. Taip aš palikau Indiją.

O viskas įvyko taip. Vakare atsiguliau galvodamas: „Tikiuosi, kad rytoj būsiu viską pamiršęs”. Tai taip gražu, bet… reikia viską nutraukti! Viską palikau, kad galėčiau būti su šiuo guru, nebeturėjau visiškai nieko. Be to, puikiai žinau, kokia tai būtų permaina.

Vyliausi tik vieno – kad rytojaus dieną viskas bus pamiršta. Tačiau, kai prabudau, Viešpats tebebuvo čia ir kalbėjo man: „Tu žinai, ką turi daryti”. Sakiau jam: „Viešpatie, tai neįmanoma. Pirmiausia, guru manęs neišleis”. O jis man: „Pamėgink ir pamatysi”. Aš ir pamėginau. Dievo humoras – tai daugiau nei humoras. Pirmiausia kreipiausi į guru ir išgalvojau didžiausią melagystę. Pasakiau jam, kad jaučiau turįs pasimatyti su savo tėvais. Jis atsako: „Gerai, važiuok”. Visiškai neįtikėtina! Juk niekas taip lengvai nepaleidžia savo mokinio. Mąsčiau sau: „Bet kuriuo atveju nebus lėktuvo”. Paprašiau, kad man užsakytų lėktuvo bilietą. Be abejo, buvo likusi būtent viena laisva vieta. Galvojau: „Gerai, bet čia, šitame užkampyje, nėra mašinų”. Kaip tyčia kažkas atvažiavo mašina ir siūlėsi mane nuvežti. Taigi aš atsidūriau lėktuve. Atvykau į Europą su vienu vieninteliu lagaminėliu. Laimė, lijo – niekas nematė ašarų ant mano veido. Viską reikėjo pradėti nuo nulio.

Manau, jog tai buvo pirmas momentas, kai Viešpats mane prikėlė. Pirmasis prisikėlimas, kai jis man tarė kaip Lozoriui: „Išeik iš ten”. Jis mane išvedė laukan, ir tik po to aš supratau, kaip buvau užsidaręs, užmūrytas gyvas, koks buvo sunkus ant manęs užristas akmuo. Juk aš buvau gyvas numirėlis, aš nebegyvenau, aš gyvenau savo kūne ir savo sieloje su vieninteliu troškimu – išeiti, įpulti į nebūtį. Ogi Dievas mus sukūrė ne tam. Mes turime religiją, kurioje Dievas Tėvas kviečia žmogų augti, tapti pačiu savimi. Tai nėra religija, kviečianti sugrįžti į motinos įsčias.

Yra vienas paveikslas, kuris mane stipriai sukrėtė – Budos mirtis ir Kristaus mirtis. Kaip miršta Buda? Jis atsisėda lotoso poza. Tai poza, kurios dėka visos energijos yra sutelkiamos į saulės rezginio čakrą, į bambą, į pilvą. Tai ir yra samadi. Tai ne ekstazė, apgailestauju. Tai „enstazė”. Tai reiškia sugerti į save visas energijas, siekiant tapti visuma. Tai nereiškia mirti sau pačiam, tai reiškia pripildyti savo būtį, kol ji pasieks visumą. Rezultatas yra tas pats – kad aš ir visuma būtume viena. Buda mirė užmigdamas atsisėdęs lotoso poza ir pamažu pasitraukdamas į septintąjį samadi lygmenį, ten pasilikdamas – su samadi praktikuojantiems žmonėms būdinga šypsena. Tai gemalo poza. Energetiniu požiūriu samadi atitinka gemalo pozą.

Kristus mirė plačiai išskėtęs rankas, iškeltas tarp dangaus ir žemės, atsivėręs, idant apkabintų visus savo vaikus. Ne gemalo, bet visapusiškai išsivysčiusio, išsipildžiusio žmogaus poza. „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, patrauksiu prie savęs visus žmones”. Kristus mirė ne palaimingai šypsodamasis, bet garsiai sušukdamas. Nuostabus šūksnis: „Atlikta!” Jis mums atvėrė dangų. Jis nepasitraukė į vienumą, bet išėjo mums vietos parengti. „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtu su manimi ten, kur ir aš”. Ir niekas negalės išplėšti iš Sūnaus rankos tų, kuriuos Tėvas jam patikėjo. Taigi čia turime dvi priešingybes.

Jėzus atėjo manęs ieškoti toje religijoje, kuri siūlo sugrįžti į motinos įsčias, užsidaryti kape – asmeninės nebūties kape, numarinančiame susiliejime. Jėzus atėjo manęs iš ten išvesti sakydamas: „Išeik laukan. Išeik į dienos šviesą, rask jėgų mano Dvasios galybėje tapti žmogumi, tapti tuo, kas tu esi Tėvo širdyje – sūnumi. Turėk drąsos gyventi meilės rizika, meilės kančios rizika. Dieviškoje meilėje pasisemk drąsos prarasti savo gyvybę, idant kiti gyventų tavyje, idant pereitum iš mirties į gyvenimą per meilę”. Štai pirmasis prisikėlimas, kurį Viešpats man suteikė, ir visos amžinybės neužteks jį už tai šlovinti.

Grįžęs į Europą neturėjau pakankamai išminties, kad imčiau nuolankiai mokytis. Maniausi esąs suaugęs… o juk dar nebuvau nė gimęs. Taip pat ir aplinkybės nebuvo palankios. Sutikau ne tuos žmones. Tai klasikinė schema. Kai Viešpats išplėšia ką nors iš šėtono rankų, anas mėgina atsigriebti kitaip. Juk velnias, deja, nelieka neveiklus, tačiau kol kas nenoriu apie jį kalbėti, kad galėčiau aiškiai atskirti lygmenis.

Kiek daug jaunuolių, perėjusių tą patį kelią kaip ir aš, bent jau tie, kas buvo Rytuose, paskui įpuolė į tas pačias pinkles, t.y. į okultizmą! Juk tai gan artimi dalykai. Charizmatinio atsinaujinimo judėjimas dar neegzistavo (jis buvo beužgimstąs Jungtinėse Valstijose). Ten man būtų pasakę, kad reikia pirmiausia pereiti išlaisvinimo, išgydymo ir formacijos laikotarpį. Aš nesutikau žmonių, kurie man galėjo suteikti gerą formaciją. Sutikau tuos, kurie iš karto norėjo pasinaudoti mano tariamais gabumais. Vienas tų, kas mane priėmė buvo virgulininkas. Susižavėjęs jis man sakė: „Tu turi daugybę sugebėjimų dirbti su virgule”. Juk kas atsitinka, kai Rytų technika tau atveriamos čakros? Šių technikų tikslas yra galėti sugerti kosmines energijas. Tai reiškia, kad tampi mediumu. Patikslinu terminus. Mediumas – tai ypač jautrus žmogus, pajėgiantis sugaudyti įvairias savo aplinkos energijas. Pačias įvairiausias energijas. Mes visi turime didesnį ar mažesnį polinkį būti mediumais. Pageidautina, kad jais būtume kuo mažiau. Tačiau, deja, esame mediumai labiau, nei reikėtų. Esame daugiau ar mažiau pajėgūs būti įvairių energijų imtuvais, stiprintuvais.

Rytų tradicijos technikos jums atveria čakras ir padaro jus tikru mediumu. Beje, kaip tik todėl sakiau, kad Rytai praktikuoja magiją. Juk jie išvysto mediumo sugebėjimus. Magija ir mediumo sugebėjimai yra labai glaudžiai susiję. Siddhi yra mediumo galios. Dabar, po dešimties metų, suprantu, kad nėra nieko nuostabaus, kad galėjau taip vikriai naudotis virgule – juk kelerius metus praktikavau šias technikas.

Man sakė: „Tu tikintis žmogus. Tu turi tarnauti Viešpačiui, pasinaudodamas šiais gabumais. Gydyk žmones”. Noriu pabrėžti, jog kas dieną ėjau į Mišias, priimdavau Komuniją, kalbėjau rožinį. Buvau tikras atsivertėlis. Mylėjau Viešpatį iš visos širdies. Netrukus, kai per gydymo seansus laikydavau uždėjęs ranką, žmonės man ėmė sakyti: „O! Kaip gera. Dar palaikykite ranką”. Kas čia dabar?

Buvo įžvelgta, jog turiu ekstrasenso sugebėjimų – gebėjimą gydyti rankų uždėjimu. Nuostabu! Šlovė Viešpačiui. Ir taip tęsėsi ta pačia linkme – nuo vieno talento prie kito. Pabrėžiu, kad aš ir toliau meldžiausi ir ėjau Komunijos. Mat šiandien per dažnai girdime žmones, kurie kuo nuoširdžiausiai sako: „Bet juk aš meldžiuosi, einu į bažnyčią. Vadinasi, galiu būti ekstrasensas – Dievas mane saugo”.

Tai nėra taip paprasta. Žmogus turi keletą skirtingų lygmenų. Pagal biblinę antropologiją, mes esame kūnas, siela ir dvasia (plg. Tes 5 skyrius). Išties galime dvasios lygmeniu mėginti gyventi bendryste su Dievu ir tuo pat metu pridaryti nesąmonių kitais lygmenimis. Mums negarantuojamas nebaudžiamumas vien todėl, kad sukalbėjome keletą „Sveika, Marija”. Tai mums nesuteikia galimybės daryti bet ką. Tai mūsų neatleidžia nuo pareigos ištirti, kas darytina, o kas nedarytina. Taigi mes tęsėme šias okultines praktikas, mat reikia vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Juk jeigu kalbama apie darbą su okultinėmis jėgomis, jų įvaldymą, tai yra okultinė praktika. Po kiek laiko virgulę palikau stalčiuje. Mat man užtekdavo pamatyti žmogų, kad galėčiau pasakyti, kas buvo negerai. Tai paprasčiausia aiškiaregystė.

Aiškiaregystė yra tai, kas induizme vadinama trečiąja akimi. Čia nėra nieko nepaprasta. Paskui nebereikėjo nė matyti žmogaus – užtekdavo paskambinti, susikaupti akimirką ir gaudavau tą patį rezultatą. O juk tokios situacijos yra ganėtinai keistos. Kaipgi visa tai paaiškinti?

Ogi remiantis tomis susiliejimo būsenomis, apie kurias kalbėjau, pasakodamas apie Rytus. Juk ką daro mediumas? Jis įeina į susiliejimo su aplinka būseną. Jeigu jis dirba su daiktais ar augalais, jis susilieja su savo tiesiogine aplinka šiuo lygmeniu. Tai fizinio lygmens susiliejimo būsena. Jeigu dirba su žmogumi, norėdamas diagnozuoti jo somatinę būklę, jis susilieja su energija, kurią išskiria to žmogaus organizmas. Būdamas aiškiaregis, pasiekęs susiliejimo būseną, jis mėgins nustatyti, kas negerai. Visa tai yra aiškiaregystės reiškiniai, virgulė tik sustiprina mediumo jautrumą. Jeigu kas imasi ekstrasenso praktikos, jis prideda dar kitus lygmenis ir pasiunčia magnetinį savo kūno energijos srautą kito žmogaus kūno energijai.

Svarbiausia (ir pavojus glūdi būtent čia), kad visam tam visada reikia sukurti susiliejimo būseną tarp praktikuojančiojo ir paciento. Ar tai būtų ekstrasensorika, ar virgulė, ar koks kitas panašaus pobūdžio reiškinys. Taigi egzistuoja paprasčiausiai fizinio lygmens susiliejimo būsenos. Nors ir nėra tiesioginio fizinio sąlyčio, susilieja fizinės, pačios žemiausios energijos. Tačiau labai greitai pastebėjau, kad praktikuojant tokio tipo okultizmą galima eiti toliau. Tikriausiai žinote, kad galima virgulei užduoti klausimus, kurie siekia toliau nei vien tik fizinė paciento būklė. Ir kad koncentracijos dėka galima nuspėti, apie ką galvoja priešais esantis žmogus. Kai pasakai žmogui, kas jam nutiko ar ką jis galvoja, tai padaro didelį įspūdį. „O! Iš kur jis visa tai žino?!” Tai tiesiog labiau išlavinta susiliejimo būsena. Tai jau susiliejimas ne vien su jūsų esybės periferine zona, bet su psichine sfera.

Tačiau, kaip matote, kalbama apie vis didesnę nepagarbą, vis gilėjantį įsikišimą į jūsų vidinį pasaulį. O tai reiškia galimybę turėti vis didesnę galią jus valdyti. Nes tai jau yra galia, siekianti toliau nei vien tik fizinė transformacija. Nereikia būti naiviems. Jeigu esu ekstrasensas ir galiu sukurti susiliejimo būseną su jumis norėdamas jums gero, kas gali man sutrukdyti padaryti jums ką bloga?

Nuo baltosios magijos iki juodosios tėra vienas žingsnis. Viskas priklauso nuo praktikuojančiojo ketinimų. Jeigu susikoncentravęs galiu užvaldyti jūsų psichiką, kas man sutrukdys, užuot perteikus pozityvias energijas (kaip siūlo New Age), jums pakenkti? Juk kaip žinome, deja, nemažai žmonių tą padaro nesivaržydami. Ir pagaliau yra dar aukštesnis lygmuo. Kalbėjau apie tris antropologijos lygmenis: kūną, sielą ir dvasią. Egzistuoja ši gilesnė žmogiškojo asmens dimensija, sielos viršūnė, anot šventosios Teresės Avilietės. Tai ta vieta, kur mes esame atviri transcendencijai, begalybei, Dievui. Tai, dėl ko mes esame „capax Dei”, kaip sakė šventasis Augustinas. Tai reiškia – imlūs Dievui. Tai, kas mums yra imlumas, talpa, į kurią trokšta įsilieti Šventoji Dvasia. Būtent tai yra dvasia, apie kurią kalba šventasis Paulius. Tai ne daiktas, ne organas, tai dvasinė geba. Sielą turi ir gyvūnai. Šventajame Rašte visi gyviai turi sielą. O mes esame gyva siela. Ir kaipgi ta siela yra gyva? Dievo dvelksmo, dieviško alsavimo dėka. Dievas įkvėpė gyvastį tik žmogui, ne gyvūnams (plg. Pr 2, 7). O jeigu Dievas kvepia į žmogaus šnerves, tai reiškia, kad žmogus turi plaučius tam Dievo kvėpimui priimti. Tai tartum gimimas, kai motina pučia į naujagimio burną, kad pravalytų gleives, atvertų plaučius ir kad taip jis galėtų kvėpuoti. Taip ir Dievas Motina Pradžios knygoje pučia mums į šnerves, idant pravalytų mūsų dvasios plaučius. Tai ir yra dvasia – dvasiniai plaučiai. Mūsų siela ne tokia kaip kitų gyvų būtybių, kaip gyvūnų. Jau Aristotelis sakė ir šventasis Tomas Akvinietis pakartojo, jog kiekviena gyva būtybė turi sielą. Mes turime dvasinę sielą, t.y. gebančią priimti Dievą.

Vadinasi, egzistuoja fizinio lygmens susiliejimo būsenos. Ir tai jau gan pavojinga. Taip pat galimos psichikos lygmens susiliejimo būsenos, kas yra kur kas pavojingiau. Tačiau, deja, tai dar ne viskas – mes galime eiti toliau. Mat per tuos magnetizmo seansus, kuriuos praktikavau (be abejo, kuo nuoširdžiausiai), mane pradėjo apimti keisti simptomai. Buvau apimtas to, kas dabar vadinama labai gražiu vardu, kuris sukėlė tikrą bumą Jungtinėse Valstijose – chanelling. Tai „padorusis” spiritizmo vardas. Kai pagalvoji, kad žmonės išleidžia pasakiškas sumas, idant galėtų susitikti su tomis asmenybėmis, kurios atveria savo dvasią (čia jau dvasios lygmuo) įvairioms dvasinėms esybėms! Tos dvasinės esybės kartais užvaldo jų kūną (pavyzdžiui, pakinta balsas), dažnai užvaldo jų psichines galias. Jos prisistato (kad ir kokiu nors senovės keltų vadų ar bet kuo kitu) ir užvaldo žmogų, kad atsakytų į aplinkinių klausimus. Šis chanelling yra ne kas kita kaip spiritizmas. O spiritizmas yra mus užplūstančių, užvaldančių dvasių žaismas. Nemanau, kad tai būtinai velnio darbas. Bet jeigu ilgėliau su tuo pažaidi, esu įsitikinęs, kad po keleto žemesniųjų dvasių prisistato vyresnysis ir užima jų vietą. Jeigu atidžiai stebime tokių seansų evoliuciją ir chanelling formules, tai visuomet užsibaigia tikro apsėdimo atvejais. Kalbu apie tai apdairiai, nes, mano manymu, reikia skirti įvairių tipų esybes. O velnias yra tasai, kuris veikia grynai dvasiniu lygmeniu.

Čia neketinu išsamiai nagrinėti demonologijos. Tai labai nemaloni sritis. Norėjau tik atkreipti jūsų dėmesį į patį faktą. Kodėl užsiimti okultizmu yra pavojinga? Visi šie okultiniai reiškiniai yra mediumo būsenos, susiliejimo tarp dviejų asmenų būsenos. Tokios būsenos sukuria priklausomybės ryšius, todėl nėra pozityvios. Sukurti susiliejimo ryšį yra lengva, o jį nutraukti – nepaprastai sunku. Tuo laikotarpiu, kai praktikavau, atlikdavau „mokslinius” stebėjimus. Turėjau visą sąsiuvinį, pilną įvairiausių magnetizmo formų. Ėjau konsultuotis su daugybe žmonių, praktikuojančių šio pobūdžio dalykus. Daugelis pripažino, jog dirbo su dvasiomis, ir beveik visi pripažino, kad išties yra lengva sukurti ryšį, bet praktiškai neįmanoma jo nutraukti.

Kitaip tariant, užsiimdami magnetizmu sukuriame ryšius. Vedami pačių gražiausių ketinimų! Uždedame rankas, užmezgame kontaktą per energetinį srautą, tačiau negalime jo sulaikyti, nebegalime jo susigrąžinti.

Tai ir yra ryšių sukūrimas. Ogi Dievas nenori tokio pobūdžio santykių. Jis mums davė laisvę. Visa, kas mus pavergia – nesvarbu, kokiu lygmeniu: fiziniu, psichiniu ir juo labiau dvasiniu – neatitinka Dievo valios mūsų atžvilgiu. Nes visa tai sukuria galios santykius, kai kas nors gali mus valdyti. Okultiniės praktikos padariniai (patirtis tą patvirtina) visuomet yra didesnė ar mažesnė trauma. Arba fiziniu lygmeniu, arba psichiniu, arba dvasiniu. Ir labai dažnai visais trimis, nes asmuo yra vientisas. Iš vieno lygmens į kitą pereinama be jokių sunkumų.

Taigi pirmasis „ne” mediumo praktikuojamoms susiliejimo būsenoms yra pamatinė filosofinė tiesa: tokie susiliejimas sukuria nenatūralios priklausomybės ryšius tarp žmonių, kas neatitinka Kūrėjo minties. Mes esame sukurti, kad būtume laisvi ir laisvai rinktumės meilės bendrystės santykį o ne tam, kad gyventume supančioti vieni su kitais susiliejimo priklausomybės ryšiais. Mat priklausomybės ryšys sukuria galios santykius, todėl yra slopinantis.

Antroji priežastis (kur kas rimtesnė), dėl kurios šios susiliejimo būsenos ir okultiniai ryšiai vengtini ir griežtai draustini, yra tai, kad šie energetinei mainai, šios komunikacijos, susiliejimai su kosminėmis energijomis yra ne tokie neutralūs, kaip gali atrodyti. Juk išties, kas bloga, kad įvaldome natūralią kundalini energiją, kuri mums duota? Ir pasinaudojame ja, kad galėtume levituoti ar ką kita daryti? Arba kad galėtume magnetizuoti, uždėti rankas, idant išgydytume savo kaimyną? Kuo tai bloga? Argi kosminė energija nėra Dievo sukurta ir todėl gera? Argi Pradžios knygoje Dievas nesako: „Ir jis matė, jog visa tai buvo gera”? Iki šios vietos visiškai sutinku. Nesu maniakiškų pažiūrų, nemanau, kad egzistuoja blogas Dievas, netikiu, kad esama blogų kūrinių. Tikrai manau, jog natūralios energijos – tiek, kiek jos yra natūralios – yra geros. Bet… Deja, yra vienas „bet”, kuris yra gimtoji nuodėmė ir angelų nuodėmė. Čia neturiu laiko cituoti visas Biblijos, Apokalipsės ištraukas. Tikriausiai skaitėte skyrių, kur aprašoma slibino kova su arkangelu Mykolu. Slibinas savo uodega nušluoja trečdalį dangaus žvaigždžių, kurios simbolizuoja angelus. Ir kur jis juos nušluoja? Ant žemės. Reikėtų geros egzegezės, norint suprasti visa, kas slypi už to. Faktas yra tas, kad jie yra žemėje.

Senajame Testamente yra nemažai tekstų apie angelų nuodėmę, tačiau dabar jų neminėsiu. Priminsiu tik Jėzaus žodžius: „Šio pasaulio kunigaikštis”. Tai Jėzus kalba, ne aš. Jeigu norime nebekalbėti apie velnią, reikėtų iš Evangelijos išplėšti apie trečdalį puslapių. Ir ne tik iš Evangelijos, bet ir iš viso Šventojo Rašto. „Šio pasaulio kunigaikštis” yra čia. Ir kai gundydamas Jėzų jis sako: „Jei mane pagarbinsi, atiduosiu tau visas pasaulio karalystes”, Jėzus jam neatsako: „Meluoji”. Jis atsako: „Vieną Dievą tegarbinsiu”. Tai leidžia manyti, kad iš tikrųjų šėtonas turi nemažai galios šios žemės karalystei, gamtai. Aš nesakau, jog gamta yra bloga. Ne. Tik noriu pasakyti, kad ji tapo pavaldi priešo įtaigai. Kūrinijos kunigaikštis, kunigas ir pranašas pagal Dievo planą turėjo būti žmogus. Perskaitykite Pradžios knygą. Tačiau gimtoji nuodėmė mus nusmukdė. Todėl esame nebe tokie orūs, ir visa, kas vyksta žemėje, mums yra kur kas mažiau pavaldu.

Mūsų nuodėmė įtraukė į katastrofą visą gamtą, kurią žmogus tarsi apibendrina savyje. Pasiklausykite, kas sakoma Laiške Romiečiams: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei – ne savo noru, bet pavergėjo valia (t.y. šėtono, tarpininkaujant žmogui, Adomui) – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę” (Rom 8, 19-21). Tekstas visiškai aiškus. Visa gamta yra priešo pavergta. „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys…” (Rom 8, 22-23).

Taigi kūrinija nėra bloga. Tačiau ji yra veikiama kitų esybių. Natūralios energijos pačios savaime nėra blogos, kadangi gamta Dievo sukurta. Tačiau jos yra apgyventos esybių, su kuriomis geriau nebendrauti. Pamėginsiu tai paaiškinti pasitelkdamas kiek technišką įvaizdį, bet jis tikrai iškalbingas. Žinote, kas yra bangų dažniai. Egzistuoja nešančiosios bangos. Labai plačios. Labai didelės ilgosios bangos. Visiškai nekaltos. Tačiau ne jos jums suteikia informaciją.

Informaciją perteikiama trumposiomis bangomis, kurios uždedamos ant ilgųjų, yra nešamos ilgųjų. Tokia mažutė bangelė, pasižyminti dideliu energetiniu krūviu, yra taikiai nešama ilgosios bangos, kuri nieko nė neįtaria. Sakyčiau, kad natūralios energijos yra tartum šios ilgos bangos, kurios pačios to nežinodamos ir – kas dar svarbiau – to nenorėdamos perneša daugybę energetinių parazitų, be kurių geriau apsieiti. Koks nors šaunus mediumas, kuris nieko nenutuokia, kuris atsiveria visoms toms energijoms, kuris įvairiomis technikomis sustiprina savo imlumą, priima ilgąją bangą… su parazitais. kas ir kokia būtų jų prigimtis. Nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių. Nuo dvasių, veikiančių ore, apie kurias kalba šventasis Paulius, iki tikro šėtono.

Pavojingos yra ne natūraliosios energijos, bet jas apgyvenusios esybės. Rašte esama tokių užuominų, kaip mano ką tik cituotos šventojo Pauliaus minimos oro dvasios. Tačiau apie jas kalbama ir kitur. Pavyzdžiui, Islamo tradicijoje tikima džinais. Džinai yra šios rūšies tarpinės esybės, o ne velniai. Islamas tiki ir džinais, ir velniais. Ezoteriniame kontekste būtų kalbama apie astralines esybes. Tos esybės žmogaus būčiai yra parazitai. Visose tradicijose, taip pat ir induizme, kalbama apie tokias esybes.

Tuomet, kai dar buvau pas guru, nusakiau jam, ką matydavau žmonių čakrose su tariamosios aiškiaregystės „dovanos” pagalba. Jis labai stebėjosi: „Tu negalėjai to išgalvoti. Tai būtent taip aprašyta Vedose, tačiau mes su tavimi nestudijavome šių tekstų”. Ogi tai, ką man buvo leista pamatyti, yra šios neigiamos esybės, labai neigiamos esybės, įsitaisiusios čakrose tų žmonių, kurie buvo jas atvėrę su Rytų meditacijos pagalba. Jų čakros buvo užterštos atsivėrimu kosminėms energijoms. Problema ta, kad mes neturime filtro, kuris sutrukdytų toms energijoms įeiti. Tikrai apgailestauju, tačiau „Sveika, Marija” nėra filtras! Mūsų religija nėra magija. Ji taip pat nėra priešnuodis prieš magijos pavojus. Tai turime sakyti ir dar kartą persakyti. Mat tarp krikščionių esama didelių nesusipratimų, tarsi būtume stebuklingai nuo visko apsaugoti, jeigu praktikuojame. Viešpats nori, kad būtume atsakingi už tai, ką darome.

Antrasis prisikėlimas įvyko tuomet, kai Viešpats mane ištraukė iš viso šito. Ir turiu jus užtikrinti, jog šis kalėjimas buvo kur kas pavojingesnis nei pirmasis, nors aš ir buvau praktikuojantis tikintysis. Pirmiausia ėmiau nerimauti – dėl tų įvairių galių ir ypač dėl chanelling. Kai dvasios ėmė domėtis mano psichiniais ar netgi fiziniais gebėjimais, pripažįstu, buvau kaip reikiant sutrikęs. Nesuprantu, kaip žmonės gali didžiuotis tokiais patyrimais. Visai neseniai pas mane apsilankė vienas asmuo, priklausantis Maggie Lebrun grupei. Iš esmės tai magnetinė grandinė – stengiamasi pritraukti kosmines energijas ir jas kanalizuoti (kalbant „Sveikas Marijas”, kodėl gi ne). Tai praktikuojantis tikintis žmogus, kuris man sakė: „Kaip jūs galite sakyti, kad tai blogai?! Mes šaukėmės, ir atėjo Arso klebonas”. Kurgi ne! O kas dar? „Einsteinas”. Na taip, Einsteinas, Arso klebonas ir kas tik nori. Ir žmonės įeina į transo būseną. O kodėl tasai asmuo pas mane atėjo? Ogi todėl, kad spaudžia krūtinę, širdis plaka taip, jog nebeįmanoma užmigti, stuburas iškrypo, sprande dilgčioja, pilve it peiliu duria. Čia aš jums vardiju būdingus simptomus, kurie, žinoma, gydomi išlaisvinimo, egzorcizmo malda. Ne vidinio išgydymo maldelėmis, bet stipria išlaisvinimo malda. Turiu pasakyti, jog žmogus, išeidamas iš mano kabineto, buvo nebe toks išdidus. Ir vis dėlto įsitikinęs, kad darė gerą darbą. Aš jus maldauju: liudykite laiku ir ne laiku, jog tai nesutaikoma su krikščionybe!

Viena ponia man pasakojosi nuėjusi pas ekstrasensą. Kažkas nesisekė ir jis įpyko: „Tai neįtikėtina! Kažkas salėje meldžiasi arba turi stebuklingąjį Marijos medalikėlį”. Ponia sako: „Tai aš turėjau medalikėlį. Jis man liepė arba jį nusiimti, arba išeiti. Aš išėjau. Ar jūs čia ką nors suprantate?” Geriau iš to juoktis, tačiau kartais man tikrai norisi supykti matant mūsų šauniųjų krikščionių naivumą. Kartais šventas pyktis pažadina žmones.

Antra vertus, jeigu nebūčiau kantrus, Viešpats man neatleistų. Mat jis buvo labai kantrus su manimi. Tad kaipgi jis galų gale rado išeitį? Kaip sakiau, toji istorija su dvasiomis man kėlė nerimą. Pripažįstu, kad buvo baisu. Ir štai vieną dieną Paryžiuje per Mišias, pakylėjimo momentu, mane apėmė piktžodiškos mintys. Vargiai teįstengiau suvaldyti savo burną – norėjau jas išrėkti per visą bažnyčią. Įsitvėriau kėdės, kad susitvardyčiau. Tai buvo nepakenčiama. Maniausi išprotėjęs. Po Mišių, visas virpėdamas, susiradau kunigą, kuris aukojo Mišias ir papasakojau jam, kas man nutiko. O jis ir sako: „Tai normalu, mano sūnau.” – „Kaip tai normalu? Jūs ką, tėve?” – „Tai normalu, aš esu vyskupijos egzorcistas”.

Taip prasidėjo, ko gero, pats sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis. Nes po to sekusios egzorcizmo maldos buvo itin skausmingas išmėginimas. Tai buvo tėvas Matas, anuomet labai žymus pranciškonų kunigas. Jis turėjo tikrą dovaną tam. Dabar jis jau miręs.

Papasakosiu, kaip tai vyko, nors tai ir labai nemalonu. Bet noriu, kad jūs žinotumėte, koks stiprus gali būti priešas. Aš buvau surištas odiniais diržais ir laikomas keturių drūtų vienuolių. Bet kai prasidėdavo malda, tie diržai ir keturi vienuoliai išsilakstydavo į keturis kambario kampus. O juk aš ne toks jau tvirtas. Tačiau manau, kad tuo pat metu tai buvo nuostabi malonė. Pirmiausia todėl, kad to reikėjo mano puikybei. Ir todėl, jog Viešpats leido, kad iš vidaus pamatyčiau, kas vyksta. Kad pamatyčiau kovą tarp šviesos ir tamsos, į kurią buvau įmestas. Kuriai buvau pasidavęs. Mačiau šviesos kariauną, vedamą arkangelo Mykolo, ir mačiau tamsos kariauną. Viešpats leido, kad tai išvysčiau, idant galėtų mane išgydyti per kovą, kuri vyksta mūsų pasaulyje. Kovą, apie kurią nekalbama. Kovą su tomis okultinėmis tamsos galiomis, kurios laiko nelaisvėje daugybės mūsų brolių sielas, daugybės žmonių, įklimpusių it kemsyne, sielas. Mes turime skelbti laiku ir ne laiku Kristaus šviesą. Po daugelio egzorcizmų galutinai buvau išlaisvintas per charizmatinio atsinaujinimo judėjimui priklausančių žmonių maldą. Per nuolankią maldą brolių, kurie meldėsi visomis savo tikėjimo pajėgomis. Tai buvo Karmelio tėvai, ką tik perėję į charizmatinį judėjimą. Jie sakė: „Viešpatie, reikia melstis už mūsų broliuką Žaką. Juk tu negali jo palikti šitaip.” Jie šaukėsi Jėzaus vardo ir galų gale užbaigė tai, kas buvo pradėta ilgomis egzorcizmo maldomis (kartais net iki septynių valandų), kurios buvo tokios skausmingos, tokios sunkios. Kai vėl nuėjau pas tėvą Matą, jis man tarė: „Iš kur tu pareini? Viskas baigta, tau nebereikia išlaisvinimo maldų”.

Po to sekė daugybė vidinio išgydymo maldų, mat vien tik išlaisvinimo neužtenka. Mano būklė buvo tikrai apgailėtina. Iš tokių patyrimų neišeinama žvaliai. Esi fiziškai visiškai išsiderinęs, iščiulptas okultinių praktikų, kurios yra itin sekinančios. Ir psichologiškai, žinoma, esi taip pat išsiderinęs. Tos susiliejimo su visuma patirtys išprovokuoja šizofrenijai artimas būsenas, asmenybė sueižėja, pasidalija. Norint sugrįžti, tenka nueiti ilgą vidinio gydymo kelią.

Po egzorcizmo buvau dvasiškai visiškai išsekęs. Bet manau, kad visa tai – Dievo garbei. Buvau miręs, o dabar esu gyvas. Jis mane susirado kape, segantį nepagydoma fizine ir psichine liga. Gydytojai buvo nuleidę rankas, matydami mano psichinio sutrikimo būklę. Ir dvasinio… Aš buvau miręs. Ir Viešpats su begaline kantrybe sugrąžino mane į gyvenimą. Citavau tekstą apie Lozorių. Jis kupinas dieviškos auklybos. Jėzus sako: „Lozoriau, išeik!” Viešpats mane ištraukė iš Indijos. Aš įpuoliau į okultizmą. Jis taip pat leido, kad įpulčiau ir į ezoteriką. Smulkiai apie tai nepasakosiu. Visa tai yra inkretizmas, susijęs su New Age. Įvairios ezoterinės mokyklos yra gnostinio sinkretizmo mokyklos. Jie semia iš induizmo su krikščionišku padažu, krikščioniška terminologija. O juk tokie žmonės Blavatskaja praktikavo chanelling`ą. Ji dirbo su dvasia, kuri buvo neva indų guru miręs Vedų laikotarpiu.

Tai buvo paprasčiausiai dvasia. Ir tai tęsiasi iki mūsų dienų. Tose ezoterinėse mokyklose man siūlė didžiąją iniciacijos ceremoniją. Mat vienas Dievas težino, kaip (o tikriau, velnias težino) vieną gražią dieną aš atsidūriau iniciacijos susirinkime. Čia reikėjo pasistengti.

Didieji mokytojai nustebę manęs klausė: „Kaip jūs įėjote?” Sakau: „Supratimo neturiu”. Tai buvo tarsi apvaizda atvirkščiai. Man pasakė: „Jei jau atėjote, pasilikite”. Ir jie norėjo atlikti didžiąją ezoterinės iniciacijos ceremoniją. Aš jiems nusikvatojau į akis.  Jų žymiosios slaptos ceremonijos Indijoje yra visiems, kas bent kiek domėjosi Vedomis, žinomi dalykai. Sakau tai, norėdamas demaskuoti tuos pasipūtėlius. Nesivaikykite tų slėpiningų ceremonijų. Visa tai – butaforija. Jie vadina ezoterika tai, kas Indijos Vedose yra atviri ir daugeliui žinomi dalykai.

Jėzus mane prikėlė iš Rytų, jis mane prikėlė ir iš Vakarų. Jis mane susigrąžino sakydamas: „Gana, vaikeli mano. Tu jau visko prisižiūrėjai. Laikas grįžti į namus”. Tačiau jis to nepadarė vienas. Jis pasinaudojo broliais. Jėzus tarė Lozoriui: „Išeik”. O mokiniams: „Atraišiokite jį”. Sugrįžęs iš Indijos, nesupratau vieno dalyko – aš buvau apraizgytas. Mėginau eiti ir parpuoliau. Antrą kartą leidausi atraišiojamas.

Dešimtį metų leidausi brolių gydomas. Ėjau į gydymo maldų seansus, mokiausi. Turėjau galimybę studijuoti Romoje. Tai nepaprastas palaiminimas. Galėjau įgyti tvirtą filosofinę ir teologinę formaciją. Tai leido man palengva išgydyti protą ir valią, visapusiškai išgyti. Ir pagaliau tai man leido skelbti Evangeliją pasaulyje, kuris skęsta, nes nebežino, kas yra slėpinys ir leidžiasi ieškoti to, kas okultiška.

Reikia turėti drąsos skelbti Dievo Meilės slėpinį. Jaunimas trokšta būtent šito. Reikia turėti drąsos prašyti charizmų ir stebuklų Jėzaus vardu. Jis yra pasirengęs mums tai suteikti, kad galėtume atsispirti galioms.

Šio liudijimo apibendrinimu galėtų būti skaitinys apie gerąjį ganytoją. „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei nesuranda? Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: Džiaukitės drauge su manimi! Radau pražuvėlę avį! Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15,4-7).

Aš esu toji avis, kurios Viešpats ėjo ieškoti. Ir mes visi turime savo ruožtu būti tokie gerieji ganytojai, einantys ieškoti avių, pas kurias Viešpats mus siunčia. Turime jų ieškoti, idant atvestume pas Tėvą, kuris trokšta mylėti ir būti jų mylimas. Amen.

Versta iš paskaitos „Le Seigneur m’a ressuscité”, CD išleistas Šventojo Juozapo bendruomenės: Famille Saint Joseph, BP 16, Mont-Luzin, 69380, Chasseley.
Vertė Edita Janulevičiūtė, 2005-08-25

Bernardinai.lt