III gavėnios sekmadienis B 2015

Tikrasis šventovės sakralumas

„Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13).  Šis lakoniškas ir iškalbingas sakinys mums primena kitas Velykas, kurios yra skirtos nesuskaičiuojamoms žmonijos minioms ir asmeniškai kiekvienam individui. Žydų Velykos – Perėjimo arba Išėjimo iš Egipto metinė šventė. Beje, Jeruzalės šventyklos aikštė, kurioje įvyko Jėzaus ir žydų verteivų susidūrimas, buvo didelė (475×300 metrų dydžio) erdvė.

Jėzus ateina į šią šventyklą ir ką Jis mato? Štai Jo Tėvo namuose esantys žydai, užuot pirmą vietą skyrę maldai ir visą dėmesį sutelkę į garbę, skiriamą savo Viešpačiui Dievui, užsiima piktnaudžiavimu prekyba, savotiška korupcija, ir dar kur(!?) – švenčiausioje vietoje, viską matant neregimajam Aukščiausiajam. Kūriniai – jaučiai, avys ir paukščiai, turėję būti skirti kaip atnaša bei auka hebrajų Dievui Jahvei, tapo gėdingu žydų moralinės destrukcijos suklupimo akmeniu, ant kurio jie ėmė statyti naują savojo egoistinio išsigimimo Babelio bokštą.

Čia išdrįskime paklausti: „Jei sekmadienį, kai Dievas ir Bažnyčia mus kviečia su visais šeimynykščiais ateiti į šventovę ir šv. Mišių metu drauge su bendruomene kelti savo maldingas širdis į vienintelį Viešpatį, mes imame ir ignoruojame šį sąžinės balso imperatyvą ir, pavyzdžiui, pasineriame vien į buitinių reikalų tvarkymą, ar tuomet nesame kažkiek panašūs į tuos žydus, kurie, nustoję klausyti Dievo, užsiėmė Jį piktinančia veikla?“

Be abejo, buvo ir bus tokių išties svarbių užsiėmimų (liga, silpno ligonio slaugymas, neišvengiamas valdiškas darbas, svarbi kelionė, labai šaltas oras ar kitos panašios priežastys), dėl kurių Viešpaties dienos negalėsime švęsti bažnyčioje. Jei ir sekmadienio išvakarėse ateiti į pamaldų šventimą mums sutrukdys neatidėliotinų reikalų svarbumas, tuomet neužmirškime, kad tikrieji maldos namai – Visagalio namai (plg. Mk 11, 17) – yra ne tik šventa patalpa, kurioje kyla kvepiantys kūrinio maldų smilkalų dūmai Jam, bet mūsų laikais maldos namų sąvoka išplečiama net iki dangaus, nes, anot Bažnyčios mokymo, tikroji šventyklos prasmė – tai Jėzaus kūnas, visiškai suvienijantis Dievą ir žmogų. Kiekviena diena yra Dievo dovana, todėl visomis dienomis mokykimės įprasminti dabartinį momentą, ir tada visa esybe galėsime ištarti: „Tebūna viskas skirta Tau bei artimo gerovei, mano Dieve ir mano širdies tikrosios ramybės Priežastie!“

Jeruzalės šventykloje įvyko didžioji pertvarka: Jėzus išvartė pinigų keitėjų stalus, išvarė lauk gyvulius, išbarstė pinigus… Iš pirmo žvilgsnio, Jis, vietoje nusistovėjusios tvarkos padarė chaotišką netvarką ir tarp „padorių“ žmonių sukėlė erzelį. Bet vertinant giliau, šventas Dievo Sūnaus pyktis nugalėjo ambicingą surambėjusių vertelgų pyktį. Jo veiksmai, sukėlę neregėtą sumaištį šventykloje, buvo neišvengiamas antgamtinis proveržis, griaunantis žydų viduje pastatytas piktojo karalijos tvirtoves, pro kurias nepajėgė prasiskverbti nė mažiausias dieviškos malonės spindulys. Jėzus ateina iš akmeninių žmonių širdžių išguiti nuodėmę ir ten pasodinti savo gailestingumo alyvą, kurios aromatas pradėtų sklisti pirmiausia žemėje…

Jean Marie Gueullette rašo: „Jeruzalės šventykla, nesuvokiamo Dievo buvimo vieta, esti tuščia, tačiau prekeiviai ir kunigai ją pavertė didžiule, pelninga įmone, turinčia paklausių prekių – balandžių, šią savaitę ypač žema kaina (…) ir riebių karvių. Tai sužadina svajones apie tas dienas, kai turėsime pakankamai lėšų jas įpirkti. Bet Dievo papirkti negalima. Štai kodėl Jėzus visus juos išveja lauk. (…) Komerciniai sandėriai neturi nieko bendro su tuo, ką mums siūlo Dievas. Iš šventyklos mums teks pašalinti bet kokią prekybą, kad sugebėtume suvokti, jog Dievas laisva valia ir dovanai su mumis užmezga santykius. Tik tada, kai šventykla yra tuščia, Jėzus prabyla“.

Taigi, kai ateiname pas savo Viešpatį, visa, kas mums trukdo su Juo bendrauti, paliekame už gyvenimo rūpesčių durų, nes žmogaus širdies tvarka bei švara yra esminė sąlyga su Juo drauge judėti tik į priekį… Jis puikiai žino, kas dedasi mūsų viduje (plg. Jn 2, 25). Mums tereikia prisiminti, kad Jis mus kiaurai mato ir mus myli labiau nei mes save.

Atitraukiu žvilgsnį nuo rašomo teksto, dirsteliu pro langą ir matau milijonus krintančių snaigių, ištirpstančių ant žemės. Prisimenu, kad šiandien šv. Kazimiero minėjimo diena, ir pagalvoju: „Viešpatie, užtariant šiam mūsų Globėjui, patrauk mus dar arčiau Savęs, kad milijonai minčių, kurios savaip spurda mūsų sąmonėje, būtų kreipiamos į Tave, „nukristų“ į Tavo širdį, ir, nespėjusios joje ištirpti paskui save patrauktų mūsų širdis, gyvenimus ir visus ateities dalykus. Tavo širdis – ne tik sakraliausia  buveinė, bet ir amžina mūsų dabartis be jokių ilgesingo vakaro sambrėškų…“

Kun. Vytenis Vaškelis