III advento sekmadienis B 2014

Laikytis Jo tiesos

„Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ (Jn 1, 26), – tai daugelio žmonių vidinės būklės leitmotyvas, kurio šaknys glūdi jų širdžių įšale (plg. Jn 1, 10 – 11). Mūsų proto mąstymui yra būdingas smalsumas, kuriam įdomu viskas, kas tik patraukia mažiausią dėmesį. Kai žmonių mintis „bombarduoja“ milijonai informacinių dirgiklių, ir jos kaip sausa kempinė sugeria visa, kas tik pakliūna į individų ypač regos bei klausos akiratį, tada visiškai ignoruojamas didysis Jėzaus įspėjimas: „Budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 36).

Visi žmonės yra gundomi sugaišti daugiau laiko tiems dalykams, kurie nėra verti didesnio jų dėmesio. Pavyzdžiui, retkarčiais trumpai peržvelgti internetinių dienraščių pavadinimus ir perskaityti vieną ar kitą tekstą gali būti naudinga, jei tik, prieš pasinerdami į interneto okeaną, iš anksto prisiminsime, ką pasižadėjome: „Jei pastebėsiu, kad rašinio antraštė apgavo, nes jo turinys yra savaip destruktyvus, iškart įjungiu vidinius stabdžius ir sakau: „Stop, daugiau nė sekundės neskiriu rafinuoto paistalo skaitymui“. Tai – krikščioniškas budėjimas Viešpatyje. Jis džiaugiasi net nedidelėmis mūsų pastangomis augti malonėje, kurioje ne tik išvengiame mažų moralinių nuopuolių, turinčių tendencijas blogiui kerotis ir priartinti nelaimes, bet pirmiausia iškovojame daugiau brangaus laiko kitiems dalykams, kurie pašventina mūsų asmenybę, skirtą amžinybei (plg. Mt 25, 21).

2014 metų pradžioje popiežius Pranciškus kalbėjo apie „stabmeldžiavimą savajai mąstysenai“. Prisiminęs Biblijos fariziejus, jis svarstė: „Aš taip galvoju, vadinasi, taip turi ir būti, nieko daugiau“. Šitie žmonės mąstė vienodai ir savo mąstyseną jie norėjo primesti visai Dievo tautai. „Kiek nelaimių į žmonijos istoriją atnešė toks vienodas mąstymas, – tęsė popiežius Pranciškus. – Praėjusiame šimtmetyje matėme vienodą mąstymą žmonėms primetančias diktatūras, kurios nužudė daugybę žmonių. Ten, kur jos šeimininkavo, nebuvo vietos kitokiam mąstymui. Ir šiandien matome stabmeldžiavimą vienodam mąstymui. Šiandien privalu tik šitaip mąstyti, o jei tu mąstai kitaip, tu nesi šiuolaikiškas, nesi atviras… Matome vienodo mąstymo diktatūrą, kurią tęsia žmonės, apie kuriuos kalba Šventasis Raštas. Jie ima į rankas akmenis ir nori užmušti tautų, žmonių, sąžinės laisvę, žmonių ryšį su Dievu. Ir šiandien Jėzus vėl kryžiuojamas“, – sakė Pranciškus.

Tikrai esame šiuolaikiški ir atviri, jei stabmeldiškam gyvenimo būdui atsukame nugarą ir, su tikėjimu žvelgdami į Viešpatį, klausiame: „Kaip mano vietoje pasielgtų pats Išganytojas?“ Kai mūsų sąmonėje bei širdyje įsišaknija Dievo žodis, jo veikimas mus skatina sąmoningai daryti tokį sprendimą (kartais tai išties sunku), kuris atitiktų Jo šiuolaikiškumo etaloną, tai yra pašventinti dabarties momentą – pirmenybę skirti tiesai ir elgtis taip, kaip liepia malonės apšviestas mūsų protas ir jautri sąžinė.   

1996 metais Leandre Lachance (beje, pamaldus ir pareigingas šeimos tėvas) savo viduje girdėjo ir užrašė tokius Išganytojo žodžius: „Kaip gėlė turi pasilikti šakelėje ar stiebe tam, kad išsiskleistų, taip ir tu turi būti prilipęs prie Manęs, savo Dievo, kad išsiskleistum ir taptum tuo, kas esi. Ar vėjas, ar lietus, ar saulė, gėlei svarbiausia išlikti prisitvirtinusiai prie stiebo. Tu esi toji gėlė, kuri išgyvena džiaugsmo, vargo, sunkumų akimirkas; tau svarbiausia, kad išlieki susivienijęs su Manimi, kuris esu Šaltinis viso, ko tau reikia, kad priimtum misiją, kurią tau patikiu. Kontempliuok tai, ką Aš turėjau patirti Kalvarijos kelyje; svarbiausia Man buvo išlikti susijungus su Tėvu, kad įvykdyčiau savo Misiją kaip Jis to norėjo, o ne kaip Aš, vykdydamas Jo valią, o ne savo“.

Savo protą reguliariai maitindami tikėjimo tiesų duona, akivaizdžiai pastebime, kad ir mūsų sielos natūraliai linksta prie tų dalykų, kuriais tikime. Tada sąmoningai imame, nešame savo pareigų ir įvairių užsiėmimų kryželius nemurmėdami, bet dėkodami, nes nebeabejojame, kad Jėzus eina šalia mūsų ir kiekvieną palaiko, paguodžia, ramina ir skatina dažnai prisiminti Jį, kuris niekada neleis, kad mūsų pečius ir širdis prispaustų nepakeliama našta – baimė ir neviltis, – nes pats kantriai viską iki gyvenimo pabaigos ištvėrė…                      

Šio Advento sekmadienio Evangelija byloja, kad šv. Jonas Krikštytojas, aplinkinius kviesdamas radikaliai pasikeisti, savuoju gyvenimu Jėzui jau ištarė „taip“. O kaip mąstau ir ką darau aš? Viešpatie, mokyk mane vykdyti savo pašaukimo misiją ne taip, kaip aš noriu, bet kaip Tu. Jei Kristus – mūsų gyvenimo Ašis, tada mes – ne Dievo vergai, bet Jo vaikai ir visų Jo išsipildančių pažadų paveldėtojai (plg. Gal 4, 7).

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content