III advento sekmadienis B 2011

Liudyti šviesą

2011 12 11

Sekmadienio Evangelija. 

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“

Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)

Tikroji šviesa yra Kristus, Tėvo meilės apreiškėjas; spindinti šviesa, kuri įveikia pasaulio tamsą ir parodo žmogaus gyvenimui tikrąją kryptį. Tačiau ši apreiškimo šviesa gali būti pastebėta tik tikėjimo akimis; todėl reikia šviesos liudytojo, įvesdinančio kitus į slėpinio pažinimą. Liudytojo veikla ir žodis kreipia kitų žvilgsnį nuo savęs į Kitą.

Pirmtakas yra kaip aušra, pirma šviesos (dienos) apšviečiantis tuos, kurie yra nežinojimo naktyje, ir pratindamas iš anksto jų sielos akis, kad jos gebėtų pakelti šviesos intensyvumą. Kaip ir balsas, kuris eina pirma žodžio. Todėl Jonas Krikštytojas sako: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas“, pavadindamas „Žodžiu“ tą, kuris šaukia, o „tyrais“ sielą, kuri visiškai nepažįsta dieviškojo mokymo.

Kurpės yra pagamintos iš gyvūnų odos. Viešpats įsikūnydamas pasirodo kaip tas, kuris dėvi kurpes, t. y. prisiėmė savo dieviškume mūsų irstantį mirtingą kūną. Kad suvoktume Įsikūnijimo slėpinį nepakanka žmogiškos akies. Išties, niekas negali suprasti, kaip Žodis tampa kūnu, kokiu būdu tas, kuris neturi pradžios, pradeda egzistuoti ir prasideda Marijos įsčiose.

Kurpių raištelis yra slėpinio saitas. Todėl Jonas negali atrišti kurpių dirželio, nes neįmanoma ištirti Įsikūnijimo slėpinio gelmių, nors jį ir pažino savo sieloje. Vadinasi, tenka atvirai ir nuolankiai išpažinti savo ribotumą: „Jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“

Gimstančios Bažnyčios krikščionys Evangelijos liudijimą laikė ne jų grupę turinčia padidinti propaganda, bet vidine būtinybe, išplaukiančia iš jų tikėjimo prigimties: Dievas, į kurį jie tikėjo, yra visų Dievas, vienas, tikrasis Dievas, leidęs save pažinti Izraelio istorijos raidoje ir galiausiai per savo Sūnų.

Skelbti juos skatino ir sykiu įpareigojo Dievo visuotinumas ir Dievo atžvilgiu proto visuotinumas. Jų nuomone, tikėjimas priklausė ne nuo kultūrinių įpročių, kurie įvairių tautų skirtingi, bet nuo tiesos, kuri vienodai galioja visiems. Nes jei Dievas yra vienas, tai ir Dievo savęs apreiškimo tiesa turėtų būti viena.

Jonas Krikštytojas skelbia tą, kurio žmonės nepažįsta, nors jis ir yra tarp jų: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate.“ Jis yra tas, kurio jie ieško ir apie kurį galiausiai žino, bet kuris yra Nepažįstamasis ir Nepažinusis. Žmogus savo mąstymo gelmėje nuvokia, kad Dievas turi egzistuoti ir kad visų daiktų pradžioje turėtų būti ne iracionalybė, bet kūrybingas Protas, ne aklas atsitiktinumas, bet laisvė. Tačiau vien mąstomas Dievas nėra tikras Dievas. Jei jis kaip nors nepasirodo taip, kad jį suvoktume, jo pasiekti negalime.

Krikščionių skelbimo naujybė ta, kad dabar visiems galima pasakyti: jis pasirodė, pats asmeniškai, ir užkalbino mus mūsų supratimo galimybių ribose. Tačiau tai ne nuogas faktas, bet tikrybė, kuris yra pats Žodis (gr. „Logos“) – amžinojo Proto buvimas čia ir dabar mūsų kūne: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14).

Taigi, kad galėtume pripažinti, jog Dievas tapo kūnu, mūsų protui visada būtina nusižeminti; norėdamas atsiliepti į Dievo nusižeminimą, žmogus turi nusižeminti: „Jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ Šis žmogiškas nusižeminimas žmogaus nesugniuždo, neprislegia, kaip tik priešingai, praplečia žmogaus ribas ir leidžia priartėti prie dieviškojo slėpinio gelmių.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM