II gavėnios sekmadienis B 2015

Ar kopėte su Juo į aukštą kalną?

Gavėnios kelionėje šį sekmadienį drauge su Viešpačiu ir Jo mokiniais kopiame į Taboro kalną, ant kurio atsimainusio Jėzaus kerinčios šviesos pasireiškimas mums trumpai primins būsimųjų Velykų šlovės apsireiškimą. Nenuostabu, kad veržlusis Petras prašys, jog  Kristus šį užburiančio švytėjimo plykstelėjimą kuo ilgiau pratęstų laike… Turbūt nedaug atsirastų tikinčiųjų, kurie gerai pasvarstę, nepradėtų ilgėtis tos nesustabdomai išsiliejusios stulbinančio džiaugsmo bangos, kuri trumpai valandėlei paskandino tris Jėzaus mokinius, išvydusius Jį tokį, kokio niekas žemėje nebuvo matęs.

Viešpats kiekvieną žmogų sukūrė pagal savąjį pavidalą, todėl, jei tik esame laisvi nuo nuodėmingų prieraišumų, mus savaime traukia toji dieviškoji akistata su savuoju atsimainiusiu Atpirkėju, iš kurio sklindanti nežemiška šviesa atveria tikrąją Dievo meilės esatį, liudijančią, jog ne tik danguje viešpatauja Jėzus – žėrinti aušrinė žvaigždė – (Apr 22, 16). Todėl mūsų pašaukimas yra sekti Kristumi, kad, būdami Jo mokiniai, vilkėtume švarius malonės drabužius, juos išbaltintume Avinėlio kraujyje, idant, laikų pilnatvės valandai išmušus, galėtume linksmi įžengti pro vartus į naujosios tėvynės sostinę (plg. Apr 22, 14).

Kai netrokšdami perdėm ambicingai lipti vienadienės karjeros laiptais stengsimės vieni su kitais lenktyniauti paslaugumu, pagarba, kantrumu varguose, ištverme maldose ir gailestingumo darbais (plg. Rom 12, 9 – 13), tuomet pajėgsime vykdyti Taboro viršukalnėje nuaidėjusį Dievo Tėvo paliepimą: „Klausykite Jo!“ Tada ramiai su Kristumi, neapgailestaudami, kad baigėsi vienas iš aktyviųjų Šventosios Dvasios išsiliejimo laikotarpių, jautriausiai suvirpinusių mūsų sielos stygas, leisimės nuo aukšto kalno žemyn, eisime į kasdienybės darbų periferiją, su naujo ryžto jėga mokysimės priimti ir sunkiausius gyvenimo iššūkius ir niekada neužmiršime, kad buvome galingos Viešpaties malonės sustiprinti, kai Jis, dieviškai atsimainydamas, mus tiesiog netikėtai „stumtelėjo“ į savo nenuspėjamo draugystės nuotykio epicentrą…

Gal kas nors oponuodamas sakys: „Kodėl čia kalbama apie buvimą su Atsimainiusiuoju ant kalno. Juk ant jo buvo užlipę tik Jis ir trys išrinktieji apaštalai…“ Atsakykime: „Ne tik jie, bet ir mes su tikėjimu širdyje, su nesuvaržytą vaizduotę ir malonę įkvepiančių minčių galia, kai tik skaitome bei su malda apmąstome Evangelijos ištrauką, tikrai drauge su Juo atsiduriame kalne, einame į savąjį širdies maldos kambarėlį, ten melsdamiesi patyriame nors mikroninį mus stiprinantį Jo prisilietimo blyksnį, ir mums to gana. Kai atsiliepiame į Jo kvietimą vis artimiau bendrauti (pirmiausia maldos metu), tiesa, nors Jo vizualiai ir nematome (plg. Jn 20, 29), mumyse augantis tikėjimas išskleis dvasios sparnus bei įgaus reikiamą pagreitį.

Jėzus, nusileidęs nuo kalno, savo mokiniams sakė, kad turės neišvengiamai daug kentėti, bus nužudytas ir po trijų dienų prisikels. Jo mokiniams šie žodžiai buvo „terra incognita“. Bet mums, kurie ne pirmą kartą ruošiamės Velykoms, tai, ką Mokytojas pasakė apie savo kančią bei prisikėlimą, yra naujas viso gyvenimo pašventinimo impulsas, nes mūsų atsidavimas Jam (ypač dabartinių Ukrainoje besirutuliojančių įvykių fone) iš tiesų kaskart tampa aiškesnis, sąmoningesnis ir apimantis visas gyvenimo Jame sritis.

Kai mes su Jo mokiniais svarstome, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 10), suvokiame, kad tik tas gali vėl išskleisti naujus gyvybės sparnus, kas savo gyvybę, asmeninius interesus, reikalus ir kitus dalykus laisvai paveda Dievo nuožiūrai, Jo toliaregiško plano išsipildymui iki smulkmenų mūsų gyvenimuose. Kiekvienas savaip juntame gimtosios nuodėmės padarinius, kurie kartais rafinuotais ir netikėtais būdais mėgina stabdyti mūsų pastangas, kurios yra nukreiptos į mūsų besąlygišką atsidavimo Viešpačiui laisvę. Jei dėl Jo stengiamės apriboti asmeninę nepriklausomybės įtaką savo gyvenime, idant Jis pats ateitų į mūsų širdis bei gyvenimus ir juos pradėtų valdyti taip, kaip Jam atrodo esti geriau, tada tikrai vyksta nepaprasti mainai: mes kaskart mokomės atsiduoti Jam, o Jis, kaip Jam yra būdinga, realiai bei visiškai save dovanoja mums.

Teologui ir dominikonui Jean Marie Gueullette netrūksta minčių skvarbumo: „Šis savęs dovanojimas nėra vienpusis, nes jei žmogus atitoldamas ištuština save, Dievas įeina į jį ir pasilieka jame, užimdamas visą vietą. Žmogus atsiduoda ir Dievas atsiduoda. Jei atsižadi savo valios, jei išsaugai tam tikrą atstumą jos atžvilgiu, tai ne todėl, kad ji a priori būtų bloga ar priešinga Dievo valiai, bet darai tai iš meilės, kad paliktum vietos Dievui, kad suteiktum Jam pirmą vietą, visą vietą“.

Tai – nusileidimas nuo netikrojo savojo „aš“ kalno ir pasilikimas su Dievu  man skirtoje būti, veikti, gyventi, numirti bei prisikelti Jo Širdies „lygumoje“. Tai – mūsų asmeninio prisikėlimo Jame priešaušris.

Kun. Vytenis Vaškelis